Kaimo keliukų baubas – sunkioji technika

Šetenių kaimo (Vilainių sen.) atokaus vienkiemio gyventoja Džeirana Urbonienė praėjusią savaitę suskubo šauktis pagalbos. Paskambinusi Tiskūnų bendruomenės pirmininkei Vidai Vansevičienei, šeteniškė guodėsi: „Negana, kad vieną rytą po šiltos nakties radome visiškai apsemtą sodybą ir net negalėjome iš jos išbristi, tai kitą dieną pro namus einančiu keliuku pradėjo važiuoti miško medienos vežėjai ir galutinai suniokos kelią.“

Džeirana Urbonienė (dešinėje) guodėsi Vidai Vansevičienei, kad kelias sunkiai prabrendamas, o juo trys vaikai kasdien turi apie pusantro kilometro eiti iki autobuso.

Veiklioji Tiskūnų bendruomenės pirmininkė suskubo aplankyti Dž. Urbonienę. Moteris pamatė, kad kelias tikrai atrodo nekaip. „Kol kas pašalas dar nėra visiškai išėjęs, bet akivaizdu, kad tokiu metu nederėtų sunkiajai technikai važiuoti nedideliais kaimų keliukais. Nesu kelininkė, bet akivaizdu, kad pakrauti miškovežiai labai smarkiai gadina kelius. Į mišką būtų galima nuvažiuoti ir kitu keliu, o ne tuo, kuris eina pro Džeiranos namus, tačiau anas kelias jau labai smarkiai išmaurotas, tad medienos vežėjai renkasi tuos kelius, kurie dar pravažiuojami. Gaila, jog kai kas kelius gadina net nemąstydami, kad juos reikės atstatyti, o dabar tėvai negali net vaikų iki pagrindinio kelio pavežti. Net trys Džeiranos vaikai lanko mokyklą, iki pagrindinio kelio, nuo kurio juos paima autobusai, yra apie pusantro kilometro. Tad vaikams porą kartų per dieną tenka klampoti per didelį purvyną, vos pavelkant guminius batus“, – sakė V. Vansevičienė.
Bendruomenės pirmininkė sakė gana dažnai dėl prastų kelių sulaukianti ir laiškanešių nusiskundimų. Tiskūnuose gyvenanti laiškanešė Jolita Urbšienė kasdien turi įveikti jai priskirtą maždaug 55 kilometrų maršrutą. „Man priklauso labai didelė teritorija nuo pat Vasariškių sodų iki Šventybrasčio ir Zavišinės. Juokauju, kad turiu skubėti aplankyti visus gyvenančius nuo miško iki Nevėžio. Paprastai maršrutą įveikiu mašina, padedama vyro. Jei jis nepadėtų, tektų eiti pėsčiomis, bet tuo atveju vargu per dieną ar visus aplankyčiau. Ypač sudėtinga mažaisiais keliukais būna pravažiuoti rudenį, kai ūkininkai veža cukrinius runkelius, ir pavasarį, kai miškininkai veža medieną iš miškų. Žiemą tenka ir su pusnimis pakovoti. Tačiau darbas yra darbas ir tenka jį dirbti nepaisant jokių sąlygų“, – pasakojo laiškininkė.

Vėlyvas ruduo ir ankstyvas pavasaris kaimų keliukams pats sunkiausias laikas, tada keliai kenčia nuo sunkiasvorės technikos.

Vilainių seniūnijos seniūno Antano Bružo teigimu, praėjusią savaitę jis asmeniškai dar nesulaukė nusiskundimų dėl kelių niokojimo, bet tokie pranešimai jam nėra naujiena. „Dėl rudeninių problemų mums būna paprasčiau – ūkininkai yra gana sąmoningi, kai išveža derlių iš laukų, imasi kelių remonto. Tačiau nuolatinių nesusipratimų kyla dėl medienos vežimo. Su urėdijos vežėjais problemų nekyla, jie veža tada, kada galima vežti sunkius krovinius, bet privatininkai retai kada paiso taisyklių. Paprastai rasti atsakingą už kelio suniokojimą vežant miško medieną būna itin sunku, nes vienam miškas priklauso, antras jį kerta, o veža treti ar ketvirti. Atsekti kaltųjų grandinę sudėtinga. Ne kartą jau kalbėjome ir tarėmės, kaip suvaldyti tokią situaciją, bet patikimo sprendimo kol kas nėra. Jei žmonės praneša, kad pažliugusiais keliais vežama mediena ir taip gadinami keliai, tada iš karto skubame patikrinti pranešimo. Tik užfiksavę faktą galime reikalauti atstatyti kelius, o neturėdami įrodymų nieko padaryti negalime“, – sakė A. Bružas. Seniūnas prašė kraštiečius būti aktyvius: jei kas pamato, kad keliai niokojami, reikia nedelsiant pranešti seniūnijai, tada yra didelė tikimybė, kad keliai bus sutvarkyti.