Nelepina šiluma ir saule šiemet pavasaris, tačiau Kėdainių senamiestis kaip magnetas traukia pasiilgusiuosius neskubių pasivaikščiojimų, pokalbių ir visą žiemą nematytų veidų. Nors dangus grasina lietumi, šio penktadienio „Interviu“ rubrikos pašnekovė pasiūlo nusipirkti kavos ir pasidairyti po Didžiąją Rinką, po to prisėdame viešosios bibliotekos kiemelyje prie Nevėžio. „Pasiilgau pasivaikščiojimų ir miesto“, – prisipažįsta aktyvi vilainiškė, tautodailininkė, tradicinių amatų meistrė Loreta Steponavičienė.

Tiesa, juk netoliese esantis Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centras Arnetų name, kuriame dirba tradicinių tautinių juostų pynėja, edukatorė L. Steponavičienė, tik praėjusią savaitę po ilgų karantino mėnesių atvėrė duris lankytojams – kol kas į parodų erdvę.

Tačiau tradicinio amato puoselėtoja, per karantiną daugiausia laiko praleidusi dirbdama namie, jau irgi aktyviai ruošiasi parodoms. Šios savaitės pradžioje jos darbai iškeliavo į Vilnių, etninės kultūros centrą, kuris rengia parodą „Protėvių ženklai tradicinėje tekstilėje. Juostos“. Laukia ir konkursas-paroda „Aukso vainikas“.

Be siūlų – jau niekur

„Mokate įvairiausių rankdarbių, tai tikriausiai ir ilgais „karantininės“ žiemos vakarais rankų sudėjusi nesėdėjote?“ – klausiu pašnekovės.

„Idėjų per tą pusmetį, galvojau, įgyvendinsiu daugiau, bet laiko pritrūko. Dabar išgyvenu kūrybinį laikotarpį, nes gavusi įvertinimą iš visuomenės jaučiu pareigą būti jo verta, nudžiuginti, nustebinti, būti pavyzdžiu. Pernai Kėdainių rajono savivaldybės konkurse „Kultūros versmė“ gavau nominaciją kaip metų tradicijų puoselėtoja, o tai paskatino mane dar daugiau dėmesio skirti savo veiklai. Nes supratau, kad mano darbas reikalingas kitiems. Ypač tai pajutau, kuomet net ir karantino metu juostų parodos nesustojo keliauti. Mano ir dukters Lauros tautinių juostų paroda, pradėjusi kelionę nuo Arnetų namo, jau buvo Josvainiuose (eksponuota kultūros centro languose – aut. past.), dabar Akademijoje, eilėje laukia Šėta.

Kai kas sako: karantinas, nėra ką veikti namuose. Aš tikrai džiaugiuosi savo vaikais – savo neformalaus ugdymo moksleiviais, – kurie karantino metu pynė juostas, juosteles. Tam, kuris kažką moka, nepritrūks veiklos“, – tvirtina L. Steponavičienė. 

Ir su šypsena linksmai priduria: „Aš kartais pasvajoju, kaip gerai būtų, jei galėčiau nieko neveikti. Net į gamtą ar ekskursiją išvažiuodama pasiimu siūlus – kad mano rankos dirbtų. Ar tai yra įpratimas, ar tokia jau profesinė liga, kad be siūlų – jau niekur. Na, kad svetimi žmonės kreivai nepažiūrėtų, tai ten, kur bus nepažįstamų žmonių, jau apsiraminu – siūlų neimu.“

Didžiausias džiaugsmas – dalintis

2018 m., pažymint atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio jubiliejų, amatų meistrė supažindino visuomenę su seniausiu vytinių juostų audimo amatu, buvo nuvyta 101 metro ilgio vytinė juosta.

L. Steponavičienė prisipažįsta, kad eksponuoti tai, ką sukūrusi – ne svarbiausia jos užduotis. „Viduje kirba noras ne vien rodyti, bet skatinti, kad kiti žmonės daugiau domėtųsi juostų pynimu ir jį išbandytų. Renginiuose dažniausiai demonstruoju pynimą. Man tai džiaugsmas didžiausias! Aš tada pamatau daug draugų, susitinku daug bendraminčių ir veltui neleidžiu laiko. Dirbu ir bendrauju“, – apibendrina darbšti moteris.

Tiesa, pasak jos, anksčiau juostomis tiek daug neužsiimdavusi: „Mokėjau, patiko, bet anksčiau tautinės juostos nebuvo taip vertinamos, žmonių jomis nesudomindavau. Paskatinimą, kad galiu tuo gyventi ir kitiems suteikti džiaugsmo – visa tai davė Regina Lukminienė, mūsų amatų centro vadovė. Ji mane „atrado“, sudomino ir pakvietė į amatų centrą.“

Pasak L. Steponavičienės, puoselėti juostų pynimo amatą ir dalintis žiniomis su kitais žmonėmis ją padrąsino Regina Lukminienė, Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė (dešinėje).

L. Steponavičienė pritaria minčiai, kad atgimsta susidomėjimas senąja kultūra, senaisiais raštais ir simboliais, o prie to prisideda amatų centrai. „Jų tikslas – puoselėti. Jei nebūtų amatų centrų, tie senieji amatai ir liktų tik šeimos rate, gal nueitų užmarštin. O dabar mes turime galimybę net ir mokyti. Man labai smagu, kai žmonės nori pabandyti“, – tvirtina entuziastė.

Apie vyriškus ir moteriškus darbus

Tiesa, su tais mokymais, vadinamomis edukacijomis, būna linksmų nutikimų. O juos nuotaikingai perpasakoti – dar vienas humoro jausmo nestokojančios Loretos talentas.

„Atvažiuoja pas mus moksleiviai į edukacijas. Na, ypač jeigu būna berniukai, aš iš karto jau dairausi – kuris čia pirmas leptels, kad neįdomu, mergaitiška. Pastebėjau tokį dalyką – jeigu moksleivis, ypač berniukas, man pasakys „čia neįdomu, aš nedarysiu“, patikėkit manim – jis, pradėjęs pinti, padarys greičiausiai ir geriausiai. Ir dar siūlų paprašys į namus!” – šypsosi juostų pynėja.

Ji sako sudominanti vaiką pagirdama, paskatindama prisiliesti prie siūlų, su jais „susidraugauti“. Taip pat ir amato istoriją papasakoja: pirmieji audėjai ir siuvėjai, tinklų pynėjai buvo vyrai. Į kaimą ateidavo atkočius (audėjas – aut. past.), siuvėjas. Moterims reikėjo rūpintis namais, vaikais, valgiu. „Paskui moterys tą darbą perėmėme, ištobulinome, ir gal net vadovauti pradėjome“, – juokiasi pašnekovė.

Rankdarbių apsuptyje

Ji pati sako išmokusi pirmųjų rankdarbių būdama penkerių-šešerių metų amžiaus. „Atsinešiau šį pomėgį iš kaimo, gimiau Pasvalio rajone, Užusienio kaime, gyvenau linų ūkio, staklių apsuptyje. Prisimenu, kad namuose buvo daugybė močiutės ir mamos rankdarbių, mama labai gražiai siuvinėjo, o krikšto motinėlė buvo audėja. Patys pirmieji mano darbeliai buvo nėriniai, imdavau nuo staklių lininius siūlus ir nerdavau vašeliu, o vašelis būdavo paprastas pagaliukas su išdrožtu tarpeliu“, – šypsosi L. Steponavičienė.

Jau vėliau, mokykloje Kėdainiuose, kartais būdavusi ir mokytojos pagalbininkė per darbų pamokas, nes visi šie darbai buvo savaime aiškūs… „Mokiausi iš močiutės, tėčio mamos. Neįsivaizduoju, ko močiutė tuo metu nemokėjo. Jaunystėje ji buvo silpnos sveikatos, tad ponia, pas kurią tarnavo, nusiuntė ją mokytis pas siuvėją. Močiutės namuose buvo ir karpinių, ir popierinių gėlių, ir pintų daiktų iš šiaudų, visi takeliai megzti, nerti, austi. Skiautinius siūdavo, kilimus. Atsimenu, kaip jau Kėdainiuose siuvau skiautinius, močiutės įdarbinta. O buvau viena pusseserė tarp pusbrolių, tad labai nenorėdavau močiutės klausyti. Lakstėm su pusbroliais, krėsdavom išdaigas, bet kartais močiutei „už baudą“ turėdavau padėti. O tada, kai sėsdavau prie jos darbų, jau nenorėdavau baigti“, – šeimos istorijos kertelę praskleidžia pašnekovė.

Siūlai, siūlai, susivykit…

„Vadinasi, kantrybės užteko?“ – klausiu stebėdamasi.

„Tą kantrybę labai įdomiai išpuoselėjo… močiutės siūlai, – atsako tautodailininkė. – Tais sovietiniais laikais, kai nebūdavo pirkti pakankamai siūlų, veždavosi juos iš Rygos, Latvijos. Pas močiutę buvo toks didelis maišas, gal dviejų bulvinių maišų dydžio, su siūlų likučiais. Tiek daug spalvų, tokios ryškios, kad aš taip troškau to maišo, man jo taip reikėjo! Bet močiutė nedavė – sakė, tu sugadinsi. Prisiekinėjau, kad nesugadinsiu. Mokėjau jau nerti, sakau, megsiu pagalvėles. Močiutė galiausiai sutiko, bet iškėlė sąlygą – išnarplioti siūlus ir nei vieno nenutraukti… Močiutė būtų ir nesupratusi, ar nutrūko, ar ne, bet aš labai stengiausi, išvyniojau, suvijau į kamuoliukus. Tad kai manęs kas nors paklausia, iš kur ta kantrybė, prisimenu – oi, tas močiutės maišas… Man paskui jo ilgam užteko.“

Rankdarbiai tautodailininkę lydi visą gyvenimą.

Iš Pasvalio – į Lietuvos vidurį

Kokie likimo vingiai šeimą, tvirtai įleidusią šaknis šiaurės Lietuvoje (Loreta ir dabar vaizdingai tarmiškai pasakoja giminės praeities nutikimus) atvedė į Kėdainių rajoną? „Buvau beveik penkerių, kai mūsų šeimai priverstinai teko išvažiuoti iš Pasvalio rajono Užusienio kaimo – kaimas buvo nugriautas ir numelioruotas. Mano tėvai atsikėlė paskui brolius į Kėdainius. Tai vyko tais laikais, kai Kėdainiuose pradėjo statyti visą Pramonės rajoną, buvo daug darbo. Broliai atsivežė ir močiutę, tėčio mamą. Tada ir tėtis atvažiavo į Kėdainius, įsidarbino Vilainių tarybiniame ūkyje, ir mama taip pat. Taip mes čia ir atsikėlėme“, – pasakoja L. Steponavičienė.

Ir čia pat priduria dar vieną istoriją: „Kai buvau maža, su šeima ir močiute nuvažiavome į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Žiūrime, močiutė stovi prie klojimo slenksčio, atsirėmusi į staktą, ir verkia. Tėveliai išsigando, kad bloga pasidarė. Ji sako – ar jūs neprisimenate, kad čia mūsų klojimas? Paskui muziejui pateikiau užklausą ir gavau patvirtinimą. Kai nuvažiuoju, kaip ir močiutė, sunkiai įeinu į vidų. Einu, bet jausmas keistas. Labai džiaugiuosi liaudies buities muziejumi, kuris rūpinasi ir restauruoja mūsų sodybos klojimą.“

Kūrybiškumo gyslelė

Meilę rankdarbiams pašnekovė sako atsinešusi iš šeimos moterų, tačiau kūrybiškumą skatino ir sovietiniai laikai – norėjosi išsiskirti iš minios. „Mano mama daug mezgė ir siuvo, aš irgi turėjau tą gyslelę, siuvausi rūbus, nes norėjau rengtis kitaip nei daugelis. Prisimenu, kaip laikiau stojamuosius į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Tada konsultacijos ir stojamieji vykdavo po mėnesį, gyvendavome Laisvės alėjoje, labai gražioje vietoje. Bet buvo labai smagu. Turėjau daug bendraminčių, rengdavome tokias kaip ir kūrybines dirbtuves. Gal buvo mūsų toks amžius, jaunimas visada nori kažkuo išsiskirti, na, o mes tais laikais išsiskirdavome savo siūtais ilgais sijonais, per šoną rauktais, ant kaklo molio dirbinys, odinis papuošalas… Dabar ima juokas, o tada būdavo labai smagu – einame per Laisvės alėją, trys keturios panelės, taip apsirengusios, ir kas nors šnabžda: žiūrėk, dailininkės eina! – juokdamasi pasakoja juostų pynėja. – Nei mes buvom dailininkės, net neįstojom, bet čia buvo mūsų svajonė… Po to, kai mus pagirdavo, mums tada nosys užsiriesdavo, ir mes vėl visą naktį puldavome siūti, lipdyti, vėl kažką kurti.“

Svajonė – meninis stiklas

Loreta pasakoja, kad į trokštamą specialybę – meninį stiklo apdirbimą – taip ir neįstojusi, nes konkurencija ir korupcija buvo didelė, o priimdavo tik 4–6 žmones. Kadangi per stojamuosius atsiskleidė merginos kūrybiškumas, jai pasiūlė rinktis modeliavimą. „Bet aš atsisakiau. Nežinau, ar gerai, ar blogai, tas mano užsispyrimas. Tada man pasiūlė Panevėžyje pasimokyti vienoje mokykloje ir įsidarbinti „Ekrano“ gamykloje prie krištolo. Tai buvo puikus pasiūlymas. Deja, skyrių po pusantrų metų uždarė. O man labai patiko: darėme visokius stiklinius dirbinius. Meninius dirbinius darėme pagal specialius užsakymus ir slapta, naktimis. Jeigu dar kažkas prisimena, anuomet buvo labai populiaru dideli krištoliniai ragai, išgraviruoti. Bandėme gaminti tai, ko nebuvo prekyboje“, – pasakoja L. Steponavičienė.

Domino net teisė

Grįžusi gyventi į Kėdainius, jauna moteris darbo pagal turimas buitinio mezgimo, stiklo technologės specialybes nerado. Įsidarbino Kėdainių elektros aparatūros gamykloje, neakivaizdžiai Kauno technologijos universitete įgijo technologės specialybę. „Nors mokykloje labai nemėgau fizikos ir maniau, kad iš studijų pabėgsiu po pirmos sesijos, o beveik visa techninė literatūra buvo rusų kalba, man netgi labai gerai sekėsi ir buvo įdomu. Taigi dirbau technologe-kontroliere iki pat gamyklos uždarymo 1998 m. Pati paskutinė iš gamyklos išėjau – atvažiavau atiduoti raktų banko atstovams. Ar buvo liūdna? Taip, liūdna, verkiau. Nes sunku, kai matai, kaip gamykla byra. Kai kuriuose cechuose buvo neišleisti vandenys, vamzdynai sprogę, varvekliai, tuščia, nyku, metalas, šaltuma… Ir žinai, kad vaikštai čia tam, kad sulauktum kažko ir perduotum raktus, buvo labai sunku. Toks tas gyvenimas…“ – atsidūsta pašnekovė.

Nelengvi buvo pirmieji metai po Nepriklausomybės atkūrimo, reikėjo suktis iš padėties: tad teko ir prekybininkės, ir smulkiosios verslininkės duonos paragauti, ir darbuotis įmonėje „Kėdainių butai“, paskui Šėtos g. 91 bendrabutyje komendante. „Ten buvo didelė kaita, buvo per sunku net vyrams. Aš ten dirbau dešimt metų. Visko teko matyti, bet niekada abejingai nepraeidavau pro skriaudžiamą vaiką ar suaugusį žmogų. Be to, vyras Svajūnas dirbo policijoje, tad prireikus kviesdavausi pareigūnus į pagalbą. Gal man buvo lengva, nes teisės klausimai man rūpėjo. Vidurinėje mokykloje turėjau planų stoti į teisės studijas. Turėjome šeimos draugus, kurie mokėsi teisės, aš studijuodavau visus vadovėlius ir puikiai mokėjau kodeksus, baudžiamojo kodekso straipsnius dar ir dabar atsimenu“, – juokiasi moteris.

Juostas pina ir dukra

Arnetų name praėjusių metų spalio 2 d. atidaryta Loretos Steponavičienės ir dukros Lauros Steponavičiūtės Tautinių juostų ir kūrybinių darbų paroda karantino metu keliauja po rajono kultūros įstaigas.

Visus tuos metus L. Steponavičienę lydėjo rankdarbiai: ji mezgė, nėrė, piešė, siuvo… Maždaug prieš 18 metų rimčiau susidomėjo juostų pynimu. Beje, juostas pinti moka jauniausioji iš trijų vaikų – Laura, kuri šiemet Kėdainių dailės mokykloje kuria diplominį darbą – paveikslą iš pintinių juostų. „Galvojau, kad Laura bus linkusi prie senųjų amatų, tačiau ją vis labiau traukia dailės studijos. Taip pat nuo mažens mėgsta mediciną, sekasi chemija ir biologija“, – pasakoja mama.

Vidurinioji dukra, Gintarė, baigė meno studijas Kaune, šiuo metu augina sūnelį. O vyriausiasis sūnus Mantas su šeima gyvena visai šalia, Vilainiuose. „Labai dažnai matome anūkus. Dvejų metukų Lukas labai mėgsta šokti, o Iveta šiais metais bus pirmokė, ji jau man pagalbininkė – išmoko suvynioti siūlus į kamuoliuką. Anūkai labai nustemba, kai ateinu pas juos be siūlų“, – šypsosi pašnekovė.

Tarp visų darbų ir pareigų, ji randa laiko ir aktyviai visuomeninei veiklai: yra Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus, Kėdainių krašto dailės draugijos, visuomeninio judėjimo „Kėdainių krašto žmogui“ narė.

„Esu Lietuvos patriotė. Gal kai kas peikia mūsų valdžią. Aš sakau, taip, gal valdžia tokia ir yra. Bet ne Lietuva kalta. Gal žmonės, gal sistema. Bet valdžios keičiasi, o Lietuva yra viena. Ją turime vieną, tad turime saugoti ir ginti. Kaip ir savo tautinę kultūrą“, – sako tradicinių amatų meistrė, juostų pynėja L. Steponavičienė.

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.