Jėzus – ne vien švenčių, jis – mūsų kasdienybės Dievas

Čia pat šv. Velykos. Besiruošdami šventei, žmonės karštligiškai bėgioja po parduotuves ieškodami pigesnių kiaušinių, įspūdingesnių velykinių dekoracijų ar dar nematytų saldumynų anūkams, suka galvas, kokį pyragą iškepti ar kokį įmantresnį patiekalą pagaminti, kad nustebintų užsukusius svečius… Ir, regis, tik paskutiniu momentu susizgrimba, kad gal į bažnyčią reiktų nueiti, juk, metinė šventė.

Dvasininkai pastebi, kad nemažai žmonių į maldos namus ateina daugiau dėl mados, kad pasišnekučiuotų su seniai matytais pažįstamais, pasirodytų kuo apsirėdę. Jėzus tėra tolimam horizonte. O turėtų būti priekyje. Priekyje visų margučių, saldumynų ir dekoracijų. Ne Velykų bobutė su dovanomis ir ne Velykų triušiukas yra svarbiausia, o Velykų slėpinys, atskleidžiantis mums gyvenimo prasmę.

Tie, kurie nuolat lankosi bažnyčioje, pastebi, kad žmonių į mišias susirenka ne tiek ir daug, todėl Verbų sekmadienį į Šv. Juozapo bažnyčią sugužėjusi minia maldininkų (ne visi tilpo bažnyčioje) nustebino ne vieną.

Kiekvienas iš mūsų gyvenime neša savo kryžių – ligų, baimių, pavydo, patyčių, neteisybės, priklausomybių.

„Štai tiek žmonių mišiose turėtų būti visada, ne tik per šventes. Dievas nėra tik švenčių, jis – mūsų kasdienybės Dievas, – savo homilijoje sakė kun. Martynas Povylaitis. – Mes labai gerai žinome, kada reikia pavalgyti, nusiplauti mašiną ar dar kažką padaryti, bet kad į bažnyčią reikia ateiti kiekvieną sekmadienį – nežinome. O juk tai – mūsų pareiga, broliai ir seserys. Iš patirties pasakysiu, kad tai labai padeda gyventi. Žinote, mes kiekvienas gyvenime nešame savo kryžių, vyresni – ligų, neteisybės, skurdo, priklausomybių, vaikai – baimės, patyčių ar dar kažko. Be Dievo meilės, be jo malonės, mes to kryžiaus nepanešime. Jei norite būti iš tiesų laimingi – lankykite mišias, eikite Sakramentų, nes tik tai mus išlaisvina ir daro laimingus.

Nebūkime tie, kurie išsižada Jėzaus. Nebūkime tie, kurie vieną dieną sako „Osana Dovydo sūnui“, o po savaitės šaukia „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį“. Kas turi nutikti žmogui, kad jis taip staiga pasikeičia?

Gaila, kad vis daugiau žmonių atitolsta nuo Dievo, stengiasi pakeisti jį kažkuo kitu. Bet juk matome, kas vyksta, kai žmogus nebepaiso nieko, matome, kas dedasi Ukrainoje, kiek žmonių dėl to kenčia. Ir Jėzus kenčia drauge su mumis, jis yra kartu tame skausme. Jis žino, kaip mes jaučiamės, nes jis irgi nešė tą kryžių, buvo spjaudomas, niekinamas, mušamas. Jis sugėrė visą mūsų dvasinį skausmą – neteisingumą, apkalbas, pavydą, melą, pyktį, visas kitas nuodėmes, jis savo krauju visa tai atpirko. Todėl namuose turėkite ne turkiškas akis ar kiniškas kates (tikiuosi, kad visa tai išmesite), o kryžių, kad prisimintumėte, kad Dievas yra su mumis visose gyvenimo situacijose, jis yra su mumis amžinai.“

Šv. Velykų belaukiant

Artėjant vienai svarbiausių katalikams švenčių – šv. Velykoms, Kėdainių dekanas, Šv. Juozapo parapijos klebonas N. Martinkus kviečia parapijiečius Prisikėlimo iškilmę švęsti ne tik tvarkant ir puošiant namus, dažant margučius, bet ir atveriant širdis susitikimui su mirtį nugalėjusiu Kristumi. Dabar kaip tik yra Didysis Tridienis, kuomet galime išgyventi ir patirti Velykų slėpinį. Dekanas ragina kėdainiečius stiprinti tikėjimą ir kuo dažniau praverti bažnyčios duris.

„Bažnyčia nėra vien tik pastatai, paveikslai ir kunigai, tai yra bendruomenė, visuotinė malda, yra gyvasis Jėzus. Mes čia ateiname susitikti su juo, išgirsti jo mokymų, pasisemti stiprybės. Tikėjimas neturi baigtis užvėrus bažnyčios duris, tai turi lydėti mus nuolat.

Palyginti su ankstesnėmis parapijomis, kuriose teko tarnauti, kėdainiečių tikėjimas yra drungnas. Ir tai jaučiama ne vien mieste, bet ir visame rajone. Klausiate, ar tai ne dvejus metus besitęsiančios COVID-19 pandemijos pasekmė? Žinote, tas atvėsimas buvo jaučiamas ir iki tol, o pandemija dar labiau atitolino žmones nuo bažnyčios ir vieną nuo kito.

Pamenu, kitose parapijose, nors jos buvo mažesnės, tačiau išpažinties sekmadieniais ateidavo apie 30, kartais 50 žmonių. Kėdainiuose – vos 5 ar 10. Tai rodo, kad į sąžinės ir atgailos dalykus čia žvelgiama paviršutiniškiau.

Vos atvažiavęs į Kėdainius, nuolat skelbiau, kad žmonės gali pasikviesti kunigus pašventinti jų namus ar aplankyti ligonį, išklausyti išpažinties, suteikti šv. Komuniją, tačiau nedaug parapijiečių pasinaudoja šia galimybe. O Anykščių rajone žmonės tiesiog laukdavo, kad juos kunigas aplankytų, prieš didžiąsias šventes – Kalėdas ir Velykas – į keliasdešimt namų tekdavo nuvažiuoti. Tas santykis su Dievu buvo artimesnis ir tikėjimas tikrai karštesnis.

Ne Velykų bobutė su dovanomis ir ne Velykų triušiukas yra svarbiausia, o Velykų slėpinys, atskleidžiantis mums gyvenimo prasmę.

Suprantu, gyvename vartotojiškoje visuomenėje, bet tai nereiškia, kad ir tikėjime turime būti vartotojai – ateinu į bažnyčią tik tada, kai man reikia, noriu – meldžiuosi, noriu – nesimeldžiu.

Žinote, gyvenime daug kas keičiasi, sėkmė ir turtai yra trumpalaikiai dalykai, jie pradingsta, tik vertybės lieka – jos yra amžinos. Jei žmogus mato ne vien save, jei vertina Dievą ir laikosi jo įsakymų, tada nekyla noras sekmadieniais eiti „pielinti“ kokio berželio, tada jis eina tikėjimo keliu, ugdo save kaip asmenybę, tada gali ir kitus pamokyti, būti jiems pavyzdžiu.

O kai žmogus daro, ką nori, nieko nepaisydamas, kai jam svarbus tik jis pats, tada ir kyla nesutarimų šeimoje, darbe, valstybėje. Ne veltui pasakyta – sekmadienį švęsk, ilsėkis, būk su šeima, dėkok Dievui už tai, ką turi, už tai, kas esi, tačiau, kai to nepaisoma, žmogus pervargsta, tampa lengvai pažeidžiamas, praranda gyvenimo orientyrą – prasideda nesutarimai, skyrybos, karai“, – teigia dekanas.

Tai, ką dabar laikome svarbiu, dažnai neturi vertės

Pasak dvasininkų, nesvarbu, kiek šiame gyvenime buvai sėkmingas žmogus ar kiek turtų buvai sukaupęs, keliaujant į Amžinybę tai bus bereikšmiai dalykai. O kiek dėl jų plėšytasi per kelis darbus, kiek paaukota pastangų ir nervų, gerų santykių su aplinkiniais? Mirdamas žmogus nieko su savimi nepasiims, su juo liks tik dvasiniai dalykai.

Dievas mums yra pažadėjęs amžinąjį gyvenimą. Jis yra sakęs: – „Kas tiki manim, neragaus mirties per amžius. Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas“.

Negalime iš jo reikalauti, kad čia ir dabar jis išpildytų visus mūsų norus, tegalime prašyti: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“.

Tikinčiųjų dėmesiui!
Šv. Velykos yra svarbiausia Romos Katalikų Bažnyčios šventė – Jėzaus Kristaus Prisikėlimo iškilmė. Nemažai žmonių apsilanko bažnyčioje, norėdami dalyvauti ta proga aukojamose šventose mišiose.

Rajono dvasininkai informuoja, kad mišios Kėdainių rajono bažnyčiose bus aukojamos tokia tvarka:
Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčioje – balandžio 17 d. 8 val. iškilmingos šv. Mišios su procesija aplink bažnyčią. Kitos mišios – tik 10 val. (12 val. mišių nebus).
Balandžio 18-ąją – antrąją Velykų dieną – mišios bus aukojamos 8 ir 10 val.
Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje Velykų šv. Mišios su procesija ir margučių šventinimu – 8 val. Kitos mišios – 10.30 val. Antrąją Velykų dieną mišios – 10 val.
Šventybrasčio bažnyčioje – 17 d. 12 val.
Pajieslio bažnyčioje – 17 d. 6.30 val.
Gudžiūnų bažnyčioje – 17 d. 8 val.
Krakių bažnyčioje – 17 d. 10 val.
Josvainių bažnyčioje – 17 d. 7 val., 18 d. 12.30 val.
Pernaravos bažnyčioje – 17 d. 9 val., 18 d. 11.00 val.
Šaravų koplyčioje – 17 d. 10.30 val.
Pagirių bažnyčioje – 17 d. 8 val., 18 d. 10.00 val.
Šėtos bažnyčioje – 17 d. 8 val. Po mišių bus šventinami velykiniai valgiai. (12 val. mišių nebus). Antrąją Velykų dieną mišios – 12 val.
Lančiūnavos bažnyčioje – 17 d. 10.00 val. Po mišių bus pašventinti velykiniai valgiai.
Dotnuvos bažnyčioje – 17 d. 9 val., 18 d. 12 val.
Šlapaberžės bažnyčioje – 17 d. 11 val.
Paberžės bažnyčioje – 17 d. 8 val.
Surviliškio bažnyčioje – 17 d. 10 val.
Apytalaukio bažnyčioje – 17 d. 11 val.
Labūnavos bažnyčioje – 17 d. 12 val.

Titulinė nuotrauka: „Bažnyčia nėra vien tik pastatai, paveikslai ir kunigai, tai yra bendruomenė, visuotinė malda, yra gyvasis Jėzus“, – sako dekanas N. Martinkus. (L. Pranckevičiūtės nuotr.)