Vis dažniau švietimo bendruomenėje girdime apie jaunimo darbuotojus – žmones, kurie mokykloje nėra nei mokytojai, nei psichologai, bet jų vaidmuo tampa ne mažiau svarbus. Tai tie, kurie kuria saugią erdvę neformaliam bendravimui, padeda jauniems žmonėms atpažinti jausmus, spręsti iššūkius, atrasti savo stiprybes ir augti kaip asmenybėms.
Keliose Kėdainių rajono mokyklose šiuo metu dirba Kėdainių SJMC jaunimo darbuotojai.
Kviečiame susipažinti su trimis skirtingais pasakojimais apie šį darbą. Jaunimo darbuotojos Sonata, Sigita ir Goda dalijasi savo patirtimi, kasdieniais iššūkiais, džiaugsmais ir tikromis, jautriomis akimirkomis iš mokyklos gyvenimo.
Kad taptų autoritetais ir mentoriais
Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro (SJMC) Suaugusiųjų neformaliojo švietimo skyriaus vedėja Jūratė Vaitonienė pasakoja apie jaunimo darbuotojo vaidmenį mokykloje.
„Nuo 2023–2024 mokslo metų pradėjome teikti jaunimo darbuotojo paslaugas Kėdainių „Atžalyno“ ir Kėdainių rajono Šėtos gimnazijose, taip pat Kėdainių „Ryto“ progimnazijoje“, – sako J. Vaitonienė. Pasak jos, svarbiausia yra tai, kad jaunimo darbuotojai su jaunais žmonėmis kuria betarpišką, pasitikėjimu ir lygiavertiškumu grįstą ryšį.
„Mes padedame jiems spręsti kasdienius sunkumus, atpažinti destruktyvaus elgesio ar veiklų alternatyvas, o svarbiausia – atrasti bendraminčių aplinką, kuri skatintų augimą ir tobulėjimą“, – teigia skyriaus vedėja.
(A. Raicevičienės nuotr.)
Anot jos, šis ryšys padeda jaunuoliams įsitraukti į įvairias laisvalaikio bei neformaliojo ugdymo veiklas, išplėsti savo ribas ir atrasti mokymosi bei saviraiškos galimybes.
„Kalbame apie savanorystę Kėdainių SJMC Atvirajame jaunimo centre „LANG’as“, apie įsitraukimą į nevyriausybines jaunimo organizacijas, apie darbo su jaunimu sistemos teikiamų paslaugų pasitelkimą – viskas tam, kad jaunas žmogus rastų savo vietą bendruomenėje“, – akcentuoja J. Vaitonienė.
Ji pabrėžia, kad jaunimo darbuotojai visada siekia kurti ilgalaikį ir tęstinį ryšį, ypač su tais, kurie turi mažiau galimybių ar susiduria su didesniais iššūkiais.
„Mūsų tikslas – kad jaunimo darbuotojai mokykloje taptų moksleivių grupių autoritetais ir mentoriais, palaikančiais jų idėjas ir padedančiais jas įgyvendinti. Tokiu būdu mes ne tik stipriname patį jaunimą, bet ir palaikome ugdymo įstaigose dirbančius pagalbos specialistus“, – teigia Jūratė Vaitonienė.
Sonata: „Esu tiesiog šalia, kai reikia“
Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijoje tarp pamokų šurmulio, pertraukų triukšmo ir besikeičiančių klasių tvarkaraščių, yra vieta, kur viskas kiek kitaip. Ten neskamba skambutis į pamoką, nėra vertinimų, pažymių ar oficialių taisyklių – tik stalo žaidimai, atviri pokalbiai ir pagarbus santykis. Čia dirba Sonata Visockienė – Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro Atvirojo jaunimo centro jaunimo darbuotoja.
„Aš nesu mokytoja, nors dirbu mokykloje. Ir ne psichologė, nors daug kalbuosi su jaunuoliais apie tai, kas jiems svarbu“, – šypsosi Sonata. – Esu tiesiog šalia – kai reikia. Kai kažkas nori būti išgirstas, išklausytas, priimtas be vertinimo.“
Sonatos darbo dienos – nenuspėjamos. Kartais tai pokalbiai pertraukų metu, kartais – pagalba sprendžiant konfliktus ar vidinius sunkumus. Kitą dieną – kūrybinės dirbtuvės, stalo žaidimų turnyrai ar diskusijų popietės. Dar kitą – bendri pokalbiai su psichologe ir socialine pedagoge. Visur – dėmesys, žmogiškas ryšys ir pastangos suprasti.
„Kai kurie jaunuoliai greitai įsitraukia į veiklas, kiti stebi iš šono. Svarbiausia – neversti, kurti saugumo jausmą, parodyti, kad jie čia svarbūs. Ir tada atsitinka mažas stebuklas – jie pradeda pasitikėti“, – pasakoja ji.
Neformalus ugdymas, kurį taiko Sonata, atrodo žaidybiškas ir paprastas, bet jo reikšmė – didžiulė. Jaunuoliai per šias veiklas mokosi bendradarbiauti, spręsti konfliktus, pažinti save ir kitus. Vienas iš svarbiausių iššūkių, pasak Sonatos, yra savivertė: „Dažnas jaunuolis nežino, kiek jis vertas. Mano darbas – padėti tai pamatyti.“
O sėkmės istorijų – ne viena. Vienas uždaras vaikinas, kuris ilgą laiką tik stebėjo veiklas iš tolo, po kelių mėnesių jau pats vedė diskusiją. Toks pokytis Sonatai – didžiausia dovana.
„Man tai ne darbas. Tai – pašaukimas. Kiekviena diena su jaunimu yra pamoka ir augimas. Ir nors kartais būna sunku, kiekvienas ryšys, kuris užsimezga, yra tiltas. Tiltas tarp jauno žmogaus ir mokyklos, tarp jo ir bendruomenės“, – apibendrina ji.
Jau antrus metus „Atžalyno“ gimnazijoje dirbanti Sonata kuria ne tik veiklas – ji kuria pasitikėjimą, priėmimą, žmogišką ryšį. Jos buvimas – tylus, bet reikšmingas įnašas į saugesnę, atviresnę mokyklos aplinką.
Sigita: „Kai svarbiausia – tikėti savo jėgomis“
Kėdainių „Ryto“ progimnazijos koridoriuose tarp vaikų balsų, šurmulio ir nuolatinio judėjimo tyliai įsilieja dar vienas žmogus. Ji neveda pamokų, nerašo pažymių, nekviečia atsakinėti prie lentos. Tačiau jos vaidmuo mokykloje – ypatingas. Tai Sigita Vievesienė – jaunimo darbuotoja, kuri antrus metus kasdien eina šalia jaunų žmonių.
„Aš – tas žmogus, kuris vieną dieną įžengia į mokyklą ir, laikui bėgant, tampa savu. Patikimu. Artimu. Tokiu, į kurį galima kreiptis, kai sunku, kai neramu arba kai norisi veikti kartu“, – pasakoja Sigita.
Jaunimo darbuotojo darbas mokykloje – tai gyvas ryšys, paremtas pasitikėjimu. Pasak Sigitos, jis yra tarsi tiltas tarp psichologo ir mokytojo: „Aš nekonsultuoju, kaip psichologas, ir nemokau, kaip mokytojas. Mano bendravimas su jaunimu – savanoriškas. Aš nevertinu, nespaudžiu, tik kviečiu būti kartu, kalbėtis, ieškoti sprendimų.“
Sigitos dienos mokykloje įvairios – nuo stalo žaidimų iki aktyvių veiklų, nuo teminių pokalbių iki mokyklos renginių organizavimo. Tai neformalus ugdymas, kuris, kaip pati pabrėžia, daro labai realią įtaką: „Kai per veiklas jaunas žmogus išmoksta pasitikėti savimi, kai ima ieškoti, kur galėtų prisidėti, kurti – tai jau pokytis.“
Tačiau iššūkių netrūksta. Vienas iš didžiausių – padėti suprasti, kad gyvas bendravimas yra nepakeičiamas: „Virtualus pasaulis vilioja, bet tikras ryšys, tikras pokalbis – gydo, stiprina, augina.“
Paklausta apie sėkmės istorijas, Sigita atsako kukliai, bet iš širdies: „Jeigu bent vienas jaunuolis pradeda tikėti savo jėgomis – tai jau sėkmė. Ir tai mane įkvepia.“
Sigita tiki, kad jaunimo darbuotojas mokykloje – tai ne tik papildomas žmogus, bet vertybė visai bendruomenei. „Kai kažkas ne tik kalba, bet ir daro, kai motyvuoja, drąsina ir kviečia veikti – laimi visi. Ir jaunas žmogus, ir mokykla, ir mes visi, kurie esame šalia“, – jaunimo darbuotojo naudą vertina Sigita.
Goda: ,,Didžiausias iššūkis – jaunuolio gyvenimas“
Šėtos gimnazijoje pusmetį dirbanti jaunimo darbuotoja Goda Kiaunytė žino: tam, kad užmegztum ryšį su jaunu žmogumi, nereikia pažymių, griežtų taisyklių ar kontrolės. Reikia tik vieno – nuoširdaus buvimo šalia.
„Mano darbas daug mažiau formalus. Aš nevertinu, nereikalauju rezultatų, nes tikslas – ne priversti, o sudaryti sąlygas augti“, – pasakoja Goda. Jos kasdienybė gimnazijoje priklauso nuo mokinių poreikių – vieną dieną gali būti pokalbiai iki vakaro, kitą – stalo žaidimai ar aktyvūs užsiėmimai. Nėra griežto plano, nes svarbiausia – gyvas kontaktas su jaunais žmonėmis.
Veiklos, kurias organizuoja Goda – tai neformalus ugdymas, tačiau jos poveikis – labai realus. Per žaidimus, teminius pokalbius ar tiesiog nuoširdų buvimą kartu ugdomas pasitikėjimas, lavinami socialiniai įgūdžiai, sprendžiami konfliktai. Ir tai – pasirinkimas, o ne pareiga. „Yra tokių, kurie visada aktyvūs, kiti – stebėtojai. Kiekvienas turi galimybę rinktis, kaip ir kiek įsitraukti“, – šypsosi Goda.
Didžiausi iššūkiai – ne planai ar veiklų organizavimas, o jaunuolių gyvenimas. „Jauni žmonės nuolat susiduria su išbandymais – kartais jiems tiesiog reikia, kad kas nors šalia būtų, išklausytų, patartų ar tiesiog pabūtų drauge“.
Nors Goda dar tik pradėjo – šis darbas jai kaip langas į tikrą jaunuolių pasaulį: „Matau, kuo jie gyvena, kas jiems rūpi, kokie jie jautrūs, stiprūs ir kiekvienas – labai unikalus.“
Jaunimo darbuotojo pozicija, anot Godos – tai tiltas, kurio dažnai trūksta: „Kartais esame tarpininkai tarp mokinio ir mokytojo ar net tarp mokinio ir mokyklos vadovų. Mes – dar vienas žmogus, kuriam rūpi. Ir tai darbas, kuriame svarbiausia – ne vadovauti, o būti. Būti kartu – kai reikia pagalbos, kai norisi pasikalbėti, kai tiesiog norisi jaustis saugiai. Nes tik tuomet prasideda tikrasis augimas.“
(S. Visockienės, S. Vievesienės, G. Kiaunytės ir A. Raicevičienės nuotr.)
