Jauniausiu Lietuvos šachmatų meistru tapęs 13-metis Gustas – apie užsispyrimą, šansų neturintį tėtį ir savo Olimpą

Justina ŠVEIKYTĖ

Kėdainietis Gustas Morkūnas (13) puikiai pažįstamas Lietuvos šachmatininkų bendruomenei. Daugkartinis šalies čempionas, tarptautinių turnyrų laimėtojas ir prizininkas anksti ant šachmatų lentos ėmė vartyti gerokai vyresnių priešininkų figūrėles. Savo amžiaus grupėje kėdainietis greitai nebeturėjo sau lygių.

Tad nors Gustas ir labai jaunas, bet jo pavardė priešininko informacijos eilutėje neramina net ir dvigubai vyresnius varžovus. Apie tai liudija ir Gusto pasiekimai. Pasaulio mokyklų čempionate Graikijoje kėdainietis iškovojo aukštą 7-ą vietą, Seimo taurės turnyre tarp 99 dalyvių buvo antras, o Lietuvos šachmatų elitą sutraukiančiame turnyre Kaune jis bendroje įskaitoje liko 8-as, kartu tapdamas įskaitos iki 18 metų nugalėtoju. Visa tai – vos per pastarąjį mėnesį.

Gabus Kėdainių „Ryto“ progimnazijos septintokas Gustas šachmatais žaidžia daugiau nei pusę savo gyvenimo – nuo septynerių. Atkaklus jo darbas su kaupu atsipirkti pradėjo ketvirtaisiais treniruočių metais, kuomet vaikinas ėmė skinti vis sudėtingesnes pergales. Na o galutinai jo pastangas vainikavo neeilinis Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) įvertinimas – organizacija suteikė Gustui FM meistro titulą. Kėdainietis tapo jauniausiu Lietuvos šachmatininku, užsitikrinusiu tokį FIDE įvertinimą. FM meistro vardas – pirmas rimtas pareiškimas didmeistrio ir tarptautinio meistro titulų link.

Tačiau ant laurų Gustui miegoti nėra kada, nes savo meistriškumą kaskart sėdant prie šachmatų lentos reikia įrodyti iš naujo.

O iššūkių vienam pajėgiausių savo amžiaus šachmatininkų Lietuvoje prieš akis – daugybė. Artimiausi aukšto kalibro išbandymai – atstovavimas Lietuvai Europos jaunių šachmatų čempionate Rumunijoje ir Pasaulio jaunių šachmatų čempionate Italijoje.

Jaudulys – nuolatinis palydovas

– Gustai, 2022 m. įvykdei FIDE Meistro normatyvą ir tau buvo suteiktas FM titulas. Esi jauniausias Lietuvos šachmatininkas, įvykdęs šį normatyvą, su kuo tave labai sveikinu. Ką tau pačiam reiškia toks pasiekimas?

– FM titulas yra vienas iš trijų pagrindinių šachmatų titulų. Šis titulas yra mano sunkių treniruočių ir darbo įrodymas, kuris kartais net įbaugina varžovus (juokiasi). Manau, kad kiekvienas bet kurio amžiaus žaidėjas siekia titulų. Aš – vienas iš tų, kuriems tai padaryti pavyko.

– Su naujuoju savo titulu balandžio pradžioje dalyvavai Lietuvos jaunių čempionate. Amžiaus grupėje iki 14 metų iškovojai ne tik aukso medalį, bet ir teisę atstovauti Lietuvai Pasaulio jaunių šachmatų čempionate, kuris vyks Italijoje. Ar prieš tokius pasirodymus, kai tenka kautis ne tik už save, bet ir savo šalį, tave kamuoja didesnis jaudulys?

– Jeigu skaičiuojant visų laiko kontrolių čempionatus, tai, berods, šešis kartus man jau yra tekę atstovauti Lietuvai. Po kartą yra pavykę iškovoti aukso ir bronzos medalius.

Sakyčiau, kad jaudulio yra kiekvienose varžybose. Kartais jo daugiau, kartais mažiau, bet atstovaujant Lietuvai atsakomybė ir nerimas tikrai didesni (šypteli).

– Gustai, ilgai netrukai savo meistriškumu pralenkti bendraamžius, todėl anksti prie šachmatų lentos sėdai su vyresniais už save varžovais. Ką ten vyresniais – juk realiai žaidi prieš suaugusius žmones. Ar sudėtinga varžytis su daugiau patirties turinčiais žaidėjais?

– Su bendraamžiais dažniausiai tenka žaisti tik pagrindiniuose čempionatuose. Visuose kituose turnyruose varžausi tarp suaugusių žaidėjų.

Šachmatų skirtumas, palyginus su kitomis sporto šakomis, yra tai, kad čia fizinė jėga nėra pagrindinis dalykas. Čia nugalėtoją lemia žinios, koncentracija, gebėjimas tinkamai įvertinti ir apskaičiuoti padėtį lentoje. Žaidimas tarp suaugusių suteikia galimybę sparčiau tobulėti, sužaisti įdomesnių ir naudingesnių partijų.

– Sakyk, kaip dažnai reikia treniruotis, norint išlikti vienu geriausių savo amžiaus sportininkų Lietuvoje?

– Treniruotės man vyksta du kartus per savaitę, bet tuo negalima apsiriboti. Dažnai žaidžiu šachmatais internete, sprendžiu uždavinius, analizuoju savo partijas.

Šachmatai, krepšinis, tenisas ir drožyba: laiko randa viskam

– Gustai, reikia pripažinti, kad šachmatai tikrai nėra pasirinkimas numeris vienas tarp tavo bendraamžių. Papasakok, kaip pats atradai šį pomėgį?

– Mano vyresnė sesė Adrijana mokykloje pradėjo lankyti šachmatų būrelį. Ji namuose žaisdavo su tėčiu. Man tada buvo septyneri. Stebėdamas jų partijas, susidomėjau ir pats. Tai galima sakyti, kad pirmuosius ėjimus išmokau iš tėčio ir sesės. Na o kada jau pradėjau lankyti mokyklą, iškart nuėjau į šachmatų būrelį, kurį vedė treneris Laimutis Šolys.

– Jeigu atvirai, kiek kartų per visus tuos metus norėjosi mesti šachmatus?

– Nemeluosiu, po sunkių ir įtemptų partijų, po nesėkmių tikrai pasitaiko tokių minčių. Bet tada ramiai atsisėdu, pergalvoju, kad jau buvusios nesėkmingos partijos rezultato nepakeisiu, bet užtat galiu eiti toliau, mokytis iš savo klaidų, treniruotis ir taip tapti stipresniu.

– Pergalių skonis, žinoma, saldžiausias. Vis tik neišvengiama sporto sudedamoji dalis yra pralaimėjimai. Kaip tvarkaisi su emocijomis, kai svarbioje partijoje varžovas būna pranašesnis?

– Na, tuo momentu būna tikrai sunkoka. Po tokių partijų reikia pailsėti. Pailsėjus išanalizuoti savo klaidas. Emocijos verda viduje, bet svarbiausia joms nepasiduoti ir jas paversti teigiamu dalyku žaidžiant kitas partijas. Be pralaimėjimų neįmanoma tobulėti.

– O ar teko, sakyk, išbandyti kokią nors kitą sporto šaką?

– Taip! Aš be sporto neįsivaizduoju savo gyvenimo. Jau ketverius metus žaidžiu krepšinį, treniruojuosi Kėdainių sporto centre, su komanda žaidžiame Moksleivių krepšinio lygoje.

Taip pat susidomėjau stalo tenisu, savarankiškai išmokau žaisti ir jau esu dalyvavęs keliuose turnyruose.

Manau, kad šios sporto šakos padeda šachmatų srityje, ugdo ištvermę, padeda fiziškai stiprėti. Gal taip ir neatrodo, bet fizinė ištvermė yra svarbi žaidžiant ilgas šachmatų partijas. Tos ilgos partijos kartais trunka net iki 6 valandų.

– Ką gi šachmatai turi tokio, kad išlaiko tavo susidomėjimą ir koncentraciją tiek metų?

– Galbūt todėl, kad ši sporto šaka yra neišsemiama. Joje nėra tobulėjimui ribų. Nauji žaidimo variantai ir idėjos atsinaujina nuolat.

– Šachmatai, krepšinis, tenisas, teko girdėti, kad ir drožyba užsiimi. Kaip tu viską suspėji?

– Nežinau, nelaikau to kažkokia supergalia. Laiko dienoje visi turime tiek pat, todėl, matyt, svarbu tai, kaip jį paskirstome. Na, turiu omenyje, kaip tą visą savo laiką padaliname tarp visų savo veiklų.

Šachmatai – bendras šeimos pomėgis

– Šachmatais susidomėjai stebėdamas tarpusavyje žaidžiančius tėtį Liną ir sesę Adrijaną. Socialiniame tinkle „Facebook“ tėtis dažnai pasidžiaugia tavo pasiekimais. Ar jis ir yra didžiausias tavo fanas?

– Ne tik tėtis, bet ir mama su sese serga už mane, pergyvena ir palaiko mane. Šachmatų kelyje visada jaučiu visos šeimos palaikymą, tai man yra labai svarbu. Manau, kad be šeimos palaikymo aš tiek nebūčiau pasiekęs.

– Kaip manai, kodėl tėvams taip svarbu, kad tu išliktum šiame sporte?

– Turbūt todėl, kad tai nuolatinis užsiėmimas. Be to, jis lavina atmintį, mąstymą, gebėjimą susikaupti, gebėjimą strateguoti, apskaičiuoti kelis žingsnius į priekį. Tėvai sako, kad visi šie įgūdžiai man labai pravers tolimesniame gyvenime.

– O kaip, sakyk, šachmatai sekasi tavo vyresnei sesei Adrijanai?

– Gerai! Adrijana pernai tapo Lietuvos žaibo ir greitųjų šachmatų čempionatų prizininke, praeitą žiemą laimėjo tarptautinį turnyrą Estijoje. Užėmė ir kitas aukštas vietas tarptautinėse varžybose.

– O kaip gi tėtis Linas? Ar jis bent kartas nuo karto laimi prieš tave?

– Žinokite, tėčio šansai prie šachmatų lentos jau seniai yra išblėsę (juokiasi).

Per sportą – pažįsta ir pasaulį

– Jeigu rimčiau, šachmatų ritmu dėl tavęs gyvena visa šeima. Bene kiekvieną savaitgalį tėvai ir sesuo kartu su tavimi keliauja į varžybas. Kokias pasaulio valstybes tau jau teko pamatyti būtent dėl to, kad žaidi šachmatais?

– Mūsų šeima apskritai labai mėgsta keliauti, tačiau savo malonumui keliaujame tikrai labai retai. Iš tikrųjų dažniausiai į užsienio šalis keliaujame būtent dėl to, kad ten vyksta šachmatų čempionatas ar turnyras.

Dažniausiai varžybos vyksta Lietuvoje ir Latvijoje, bet tenka pakeliauti ir į tolimesnius kraštus. Esame buvę Serbijoje, Rumunijoje ir Graikijoje. Kai kur – net ne po vieną kartą.

– Kartais stebimasi tuo, kad šachmatai laikomi sportu, o ne, pavyzdžiui, laisvalaikio veikla. Na štai krepšinis, futbolas ar ledo ritulys niekam nekelia klausimų, bet šachmatai dėl sporto klasifikacijos dar kartais verčia žmones pakraipyti galvas. Kokia tavo asmeninė nuomonė šiuo klausimu?

– Aš manau, kad šachmatus teisinga laikyti sportu. Tai yra varžybos, kuriose kovojama prieš priešininką ne tik protiniais sugebėjimais, bet ir fizine ištverme. Fiziškai silpnas žaidėjas, praleidęs prie lentos keletą valandų, negali išlaikyti koncentracijos ir todėl pradeda daryti klaidas.

– Paatvirauk: kokia didžiausia tavo svajonė, susijusi su šachmatais?

– Mano didžiausia svajonė yra tapti didmeistriu, t. y. gauti GM vardą. Šis titulas yra pats didžiausias šachmatų titulas iš visų esančių. Juos gauna tik labai stiprūs žaidėjai.

Turint tokį tikslą, man yra lengviau treniruotis, nes aš gerai žinau, ko gyvenime siekiu.

– Ačiū už pokalbį, Gustai. Nuoširdžiai linkiu užkopti į aukščiausias šachmatų sporto viršukalnes.

– Ačiū jums.

Kaip užauginti čempioną? Patirtimi dalijasi Gusto tėvai Dalia ir Linas Morkūnai:

Tikėjimas. Kad ir kokia bebūtų vaiko svajonė, tėvams svarbiausia stipriai tikėti, kad vaikui pavyks ją pasiekti.

Pagalba. Padėti vaikui tėvai turėtų tiek, kiek tik įmanoma, tačiau tuo pačiu jie turėtų niekada neversti vaiko ką nors daryti primygtinai, nes tokiu atveju gali pasireikšti atmetimo reakcija.

Laimėjimai. Jeigu pergalių bus mažai,ilgainiui vaiko susidomėjimas sportu sumažės. Pergalės yra didžiausias atpildas vaikui ir paskata už jo atkaklumą ir įdirbį.

Kelionės. Norint kelti jaunojo sportininko meistriškumą, keliauti į užsienyje vykstančius čempionatus ir turnyrus yra būtina. Tėvai turėtų būti pasiruošę savaitgalius atiduoti ir darbe sukauptas atostogas naudoti ne poilsiui, bet kelionėms su atžala. Vis tik pagrindiniu iššūkiu tampa ne nuolat užimti savaitgaliai ar atostogų trūkumas, o finansai. Prieš pusmetį L. Morkūnas įkūrė paramos fondą „Valdovės gambitas“ ir visus kviečia prie jo prisidėti vardan kilnaus tikslo – padėti Gustui ir kietiems gabiems jauniems šachmatininkams siekti savo svajonių.