„Jaučiuosi daug geriau – stacionaras tikrai padeda…“

Vieno Kėdainių poliklinikos skyriaus lankytojus kalbinti būtų neetiška, todėl apie tai, kaip vyksta gydymas, reabilitacija bei kaip sveikstama, pasakoja paslaugas teikiantys specialistai. Tačiau kad gydymas ne vaistais veikia – pripažįsta ir vieni, ir kiti.

Medikamentai negali
išmokyti gyventi su liga

Persirgta psichikos liga žmogaus išorėje, elgesyje dažniausiai nepalieka jokių pasekmių, tačiau visuomet pažeidžia jo asmenybę, savivertę ir pasitikėjimą savimi, socialinius ryšius, santykius šeimoje ir darbe. Nededant pastangų, dėl tokių pasikeitimų, dėl psichologinių ir socialinių problemų lavinos ir dėl stigmatizuoto visuomenės požiūrio į psichikos ligomis sergančiuosius gilėja socialinė atskirtis, prarandami bendravimo ir kasdieniai įgūdžiai.

Gydymas vaistais gali susilpninti ar visiškai panaikinti ligos simptomus, tačiau medikamentai negali išmokyti gyventi su liga, prisitaikyti prie ligos paveikto gyvenimo sukeltų iššūkių. Reikalingos visai kitos priemonės ir metodai, padedantys geriau jaustis ir sėkmingiau gyventi.

Psichosocialinė reabilitacija, kuri teikiama VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos skyriaus Psichiatrijos dienos stacionare (PDS), ir yra tas metodas, kai pageidaujamų pokyčių siekiama bendradarbiaujant specialistams ir pacientui, kuris neatitrūksta nuo namų, šeimos, artimųjų.

Teikiama psichosocialinė reabilitacija

Beveik prieš dešimtmetį, 2013 metų gruodį, įkurtame Psichiatrijos dienos stacionare teikiama trumpalaikė ambulatorinė psichosocialinė reabilitacija. Tikslas – padėti psichikos ligomis sergantiems asmenims vystyti savo emocinius, socialinius ir pažintinius įgūdžius, kad jie, turėdami geresnę gyvenimo kokybę, galėtų gyventi, mokytis bei dirbti bendruomenėje.

Čia taikoma individuali ir grupinė psichoterapija, teikiamos medicinos psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, vyksta relaksaciniai, bendravimo, savipagalbos grupių užsiėmimai, įvairios užimtumo (darbo, rankdarbių, meno), judesio, kvapų, šviesos, filmų, kvėpavimo, muzikos ir dailės terapijos, psichoedukacija, lavinami socialiniai įgūdžiai, yra galimybė naudotis kompiuteriais, sporto inventoriumi, klausytis muzikos, žiūrėti videofilmus ir t. t.

Psichiatrijos dienos stacionare paslaugas teikia specialistų komanda: gydytojas psichiatras-psichoterapeutas, medicinos psichologas, psichikos sveikatos slaugytojas, socialiniai darbuotojai, ergoterapeutas.

Į psichosocialinę reabilitaciją siunčia gydytojas psichiatras, įvertinęs paciento poreikį gauti tokias paslaugas. Šios paslaugos teikiamos nemokamai. Gydymosi laikotarpiu išduodamas nedarbingumo pažymėjimas.

Taikomos psichoterapinės konsultacijos

Kalbinti PDS lankytojus būtų neetiška, todėl apie tai, kaip vyksta gydymas, reabilitacija bei kaip sveikstama, pasakoja paslaugas teikiantys specialistai.

Gydytojas psichiatras-psichoterapeutas Audrius Juodinis teigia, kad stacionare teikti nuoseklią psichoterapiją yra šiek tiek sudėtingiau, tačiau psichoterapinės konsultacijos yra taikomos.

Stacionare taip pat teikiama psichofarmakoterapija – tai gydymas vaistais. Nors viešojoje erdvėje, A. Juodinio teigimu, nuvertinamas gydymas vaistais, neva jie vis tiek nepadeda, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip vaistai yra taikomi, kaip jie vartojami, dozuojami ir kaip yra parenkami. Žmogus, besilankantis dienos stacionare, turi galimybę, ir tai yra daroma, nutitruoti tikslias vaistų dozes, jas pakoreguoti, kad gydymas būtų sėkmingesnis. Galima keisti vaistus, jeigu atsiranda nepageidaujamų, nepakeliamų reiškinių, papildyti, pastiprinti gydymą, mediciniškai sakoma – augmentuoti.

Stacionare gydomi suaugę asmenys, turintys įvairaus spektro ligų, bet, aišku, labiausiai orientuojamasi į nuotaikos, adaptacinius, nerimo sutrikimus, miego sutrikimų korekciją. Dalis žmonių čia patenka po gydymo stacionaruose dėl sunkesnių ligų – šizoafektinių sutrikimų, šizofrenijos susirgimų; tie pacientai jau yra gavę stipresnį gydymą ligoninėje, bet jį reikia užbaigti, sureguliuoti. Taip pat pacientai dėl tam tikro smegenų pažeidimo, dėl organinių nelabai sunkių psichikos sutrikimų (nerimo arba nuotaikų sutrikimai) ir pan.

Nėra dirbama su priklausomybėmis

„Su kokiais pacientais nėra dirbama?“ – teiraujuosi. Gydytojas psichiatras-psichoterapeutas atsako, jog nėra dirbama tais atvejais, jei žmogus nebendradarbiauja, nesilaiko paskirtų nurodymų, nenori lankyti dienos stacionaro – užsirašo, bet neateina dėl įvairių priežasčių. Tokiais atvejais pašaliname tokį pacientą. Arba žmogus, kad ir eina, bet akivaizdu, kad nesilaiko skirto gydymo, nėra kritiškas savo ligai, nenusiteikęs bendradarbiauti.

„Nėra dirbama su priklausomybėmis tiesiogiai. Jeigu yra priklausomybė, kaip gretutinė patologija, ar šalia nuotaikos sutrikimų ar nerimo, tokiais atvejais, be abejo, priimame žmones, bet jeigu yra kažkoks stiprus psichotropinių medžiagų vartojimas ir abstinencijos būklės – tokiais atvejais negalime priimti, nes tokiems žmonėms yra reikalinga kitokia gydymo forma – griežtesnės ribos bei taisyklės. O čia darbas grupėse, individualiai, dirbama darbo dienomis, vienam gydymo kursui yra skirta 30 darbo dienų, bet gali būti ir trumpiau, jei atsiranda kažkokių priežasčių, dėl ko pacientas nori pabaigti kursą anksčiau arba tiesiog pasijunta geriau. Po kurio laiko kursą galima kartoti iš naujo. Šiuo metu tokio ryškaus apribojimo, kiek kartų per metus galima kartoti, nėra. Yra tokių, kuriems prireikia kartoti po du ar tris kartus. Sveikatos apsaugos ministerija ruošia aprašą, pagal kurį ši tvarka tikslinama“, – komentavo Audrius Juodinis.

Nuo savęs pabėgti neįmanoma

Žmonės, ypač pirmą kartą atėję, jaučiasi nedrąsiai, abejoja pagalbos tikslingumu, bet palankę pirmą savaitę apsipranta ir tikrai labai džiaugiasi tomis paslaugomis, mato jų naudą.

„Žmogui neturi būti svarbu, ką kiti pasakys, sužinoję, jog lankotės Psichiatrijos dienos stacionare. Nuo savęs pabėgti negalima. Galima pabėgti nuo gydytojų, nuo gydymo, bet nuo savęs, deja, pabėgti neįmanoma“, – filosofiškai užbaigia gydytojas.

Ką veikti toliau?

Medicinos psichologas Narimantas Markauskas teigia, kad į Dienos stacionarą atėjusiems pacientams pirmiausia atliekami psichodiagnostiniai tyrimai. Daugiausia čia lankosi vidutinio amžiaus žmonės, neturintys arba nerandantys mėgstamo darbo. Kai vaikai užauginti ir išleisti, laiko kaip ir yra, bet kankina klausimas, ką veikti toliau, kuo užsiimti? Psichologas tai komentuoja labai paprastai: „Bet tu kažką daryk, tu privalai judėti, nes dar metų nemažai, kad galėtum savo gyvenime kažką pakeisti.“

Psichologas pastebi stacionarą pradėjusiųjų lankyti požiūrį – nieko čia nebus, o paskui apsipranta, adaptuojasi, atsiranda bendravimas. Kai jau baigiasi kursas ir reikia išeiti, aplanko nerami mintis. Nes tas užimtumas, išėjimas iš namų žmogų skatina pasitempti. „Kad ir trečiadienį „paskelbėme“ sijonų ir suknelių diena, nes kasdienybėje vyrauja labiau ne suknelės ir ne sijonai. Moterys net atneša viena kitai savo rūbų, kas netinka, pasikeičia“, – su šypsena pasakoja N. Markauskas.

Psichologas teikia individualias konsultacijas

Kiekvienas pacientas turi ir individualių psichologo konsultacijų, bet yra ir bendrų pokalbių grupėje. Dažniausiai pacientai kalbasi apie šeimos reikalus, darbą, žmones kamuoja vienišumas, vienatvė, kuri aktualesnė vyresniems žmonėms, ir, aišku, šiek tiek atsispindi šiuolaikinės problemos. Žmonėms kelią nerimą dabartinė situacija Lietuvoje ir tariamas gąsdinimas, kad bus dar blogiau. Žmonių psichologinės ir socialinės problemos – neatsiejamos. Kokia bus vidinė būsena, nuo to priklauso, kiek galėsi nuveikti ir socialiniame gyvenime. Dauguma džiaugiasi, kad atėjo čia, nes yra įvairių veiklų, bendraujama su kitais, taikomos įvairios terapijos, relaksacijos ir pan. Tai yra gerai, bet kaip žmogus gyvens toliau, išėjęs iš mūsų? Ne visada jam prieinama informacija, kokios veiklos organizuojamos mieste, kur galima nueiti, nes dažniausiai sužinoma po to, kai jau įvyko.

Ne kiekvienam drąsu pasisakyti, kad čia lankosi

Psichikos sveikatos slaugytoja Zina Lapinskienė įvertina asmens sveikatos būklę ir jos pasikeitimus, stebi asmens savarankiškumo pokyčius, teikia konsultacinę pagalbą asmeniui bei jo artimiesiems dėl vaistų vartojimo, įgūdžių palaikymo ir atkūrimo, taiko šviesos ir kvapų terapiją, veda ir kaupia dokumentaciją.

„Vidutiniškai vienu metu stacionarą lanko 12 žmonių, daugiausia yra buvę ir 15. Amžius labai įvairus – nuo 18-kos iki 80-ties. Iš pradžių ateidavo daugiausia moterys, bet buvo grupių, kur būdavo pusė vyrų, nemažai lankosi ir jaunų vaikinų. Jaučiame ir galvojame, kad esam reikalingi“, – teigia psichikos sveikatos slaugytoja.

Gydymas trunka 30 darbo dienų – apie 6 savaites, kadangi neįeina savaitgaliai.

Ar pakanka to laiko? Kai kam pakanka, kai kam – ne, būna išimčių, kad grįžta pas gydantį psichiatrą ir gali vėl ateiti pakartotinai. Visos paslaugos yra nemokamas. Per visą tą laikotarpį ne tik dirbantiems, bet ir registruotiems užimtumo tarnyboje yra išduodamas nedarbingumo pažymėjimas. „Turim kelis tokius pacientus, kurie vis užbėga ir pasidžiaugia, paklausia, kaip mes laikomės, ir patys nori pasirodyti, kaip jiems sekasi. Manau, kad gerai, jei sugrįžta kartoti kurso, o sugrįžta tada, kai pasireiškia ligos paūmėjimas. Nors pacientai sako, kad čia lankytis patinka, bet jie nori jaustis taip, kad čia nereikėtų grįžti. Nes vis dėlto ne kiekvienam dar drąsu pasisakyti, kad aš lankau Psichikos dienos stacionarą“, – komentuoja Z. Lapinskienė.

Ergoterapeutės paslaugos

Ergoterapeutė Kristina Bugenienė pasakoja, kad į jos darbą įeina socialinių, darbinių ir laisvalaikio įgūdžių įtvirtinimas, kasdienės savarankiškos veiklos konsultavimas. „Pirmadieniais vedu mankštą, nes po savaitgalio reikia žmones prajudinti, antradieniais būna mankšta su kamuoliais, paskui tempimo pratimai, trečiadieniais – „sijonų ar suknelių diena“, nes tuomet einame į relaksacijos kabinetą. Klausomės senesnių, labiau žinomų dainų, kad galėtume kartu padainuoti. Kas nenori dainuoti, paklauso, pasikalbam, kokios mintys kyla klausant vienos ar kitos dainos. Ketvirtadienį dirbam su mažais kamuoliukais, skirtais plaštakoms pamankštinti. Penktadieniais relaksacijos kambaryje patogiai įsitaisę, prisidengę pledais ilsimės, atsipalaiduojam. Vasaros metu ar rudenį, geresniu oru, einame į netoliese esantį Babėnų mišką pasivaikščioti. Pastebiu, kad tie, kurie aktyviau dalyvauja mankštose, labiau pajuda, daugiau turi fizinės veiklos, geriau jaučiasi, greičiau ir pasveiksta“, – teigia ergoterapeutė.

Pasak specialistės, ergoterapija reikalinga tam, kad žmogus negulėtų vien tik lovoj, kad norėtų ir kur nors išeiti, pajudėti, pabendrauti, patys savo namuose susitvarkytų. Kas lanko Dienos stacionarą, tie judėjimo problemų neturi. Sako, kad dabar ir namuose, youtube kanalą pasileidę, patys pasimankština arba pradeda bėgioti, dviračiu važinėti – atsirado poreikis aktyvumui bei judėjimui.

Vykdo veiklą, susijusią su socialinėmis paslaugomis

Paklausta, koks socialinio darbuotojo vaidmuo, Lina Dubauskienė atsako, kad, be jos, stacionare dirba dar dvi socialinės darbuotojos – Edita Navickienė ir Inga Vilčinskienė. Jos visos vykdo veiklą, susijusią su socialinėmis paslaugomis.

Pagrindinė socialinio darbuotojo veikla – žmogaus įgalinimas, motyvavimas, stengiantis, kad jis jaustųsi patogiai ir saugus. Jei žmogus pradeda taip jaustis, viskas eina į priekį.

Labai svarbu ir darbas grupėje, kuris suteikia viltį – žmogus nėra vienišas su savo problemomis. Čia galima keistis informacija, patirtimi, tokiu būdu žmogus suvokia, kad gali ne tik imti, bet ir duoti, tapti pavyzdžiu kitiems. Darbas grupėje padeda ugdyti bendravimo įgūdžius, koreguoti santykius už grupės ribų, tai leidžia grupės nariams suartėti emociškai, kas veda prie pokyčių, padeda susitaikyti su tais gyvenimo momentais, kurie yra labai skausmingi. Pacientai skatinami, motyvuojami, jiems suteikiama žinių, pradedami formuoti nauji įgūdžiai, kad jie taptų kiek įmanoma savarankiškesniais, pilnaverčiais visuomenės nariais.

Ko dažniausiai tikisi atėję į Psichikos dienos stacionarą?

Pasak socialinės darbuotojos Linos Dubauskienės, pirmiausia atėjusieji į stacionarą ant popieriaus lapų užrašo savo viltis ir lūkesčius, ko tikisi iš Dienos stacionaro sau, ko nori gauti, įgyti, pasiekti.

„Pasveikti, pradėti save mylėti, atstatyti savo savivertę, įgyti drąsos, išmokti bendrauti, išmokti nusiraminti, nepanikuoti, atsikratyti baimės, kaltės jausmo, nerimo…“ – tai pacientų norai, išsakyti pradėjus reabilitaciją.

Kaip jaučiasi, pasibaigus kursui?

Pasibaigus gydymo kursui, jie vėl pasidalija savo mintimis, jas užrašydami ant lapelių. Jie puikiai prisimena, ką rašė pirmąją dieną, ir gali palyginti, kaip jaučiasi dabar – kaip pavyko ir ar pavyko pasiekti lūkesčius. Šie lapeliai – tai tarsi grįžtamasis ryšys.

„Tai mums labai svarbu, kad galėtume įsivertinti, ką reikėtų užsiėmimuose keisti ar kuria kryptimi veikti toliau“, – apibendrina Lina ir priduria, kad neretai išeinančiųjų būna tiesiog parašyta: „Pasisekė pasiekti savo lūkesčius“. Ir viskas.

Lina Dubauskienė, vieną po kito imdama lapelius, juos garsiai perskaito. Raštu išsakytos mintys ir maloniai stebina, ir džiugina:

„Man labai patiko lankyti Dienos centrą, gavau labai daug naudingų patarimų, labai malonus personalas, ačiū.“

„Esu dėkinga už viską Dienos stacionare, esu kažkiek tvirtesnė, jaučiu palaikymą, jaučiu daugiau ryžto stengtis ir judėti į priekį, labai džiaugiuosi, kad pavyko pasisemti pozityvumo.“

„Visada gerai jaučiuosi Dienos stacionare, atsipalaidavau, pakilo nuotaika, pasijaučiau pilnaverčiu žmogumi, ramu.“

„Jaučiuosi puikiai, mano lūkesčiai pasiteisino visu šimtu procentų. Norėjau gauti pagalbos ir pasitikėjimo savimi.“

„Iš Dienos stacionaro išeinu su gera nuotaika, palikdama puikią komandą, įgijau daug žinių, patirties ir t. t. Džiaugiuosi išlipusi iš psichologinio liūno, įtampos, streso. Nuoširdžiai ačiū jums už kursus.“

„Ačiū už nuoširdumą, jaučiuosi daug geriau – stacionaras tikrai padeda.“

„Į gyvenimą žiūriu ryškiomis spalvomis, sustiprėjau emociškai, gavau daug patarimų.“

„Esu motyvuota kažką veikti ir eiti į priekį, ačiū.“

„Jaučiuosi gerai, esu geros nuotaikos, tikrai padėjo man Dienos stacionaras. Išeinu tikrai geros nuotaikos ir laimingas, labai ačiū.“

„Jaučiuosi gerai. Išsipildė mano lūkesčiai, nes jaučiuosi geriau, perlipau per save, esu labiau pasitikinti ir pozityvesnė.“

„Esu gerai nusiteikusi, jaučiuosi gerai, galiu eiti į darbą ir bendrauti su žmonėmis. Ačiū jūsų komandai už nuostabų bendravimą, supratingumą.“

Kaip jie apibūdina, kas tai yra Dienos stacionaras?

Paprašyti apibūdinti Psichikos dienos stacionarą pacientai įvardija, kad tai yra daug geriau nei ligoninė. „Dienos stacionaras – tai centriukas; klubas; vaikų darželis; ramybės oazė; patalpa, kurioje šviesu, gera, saugu ir jauku; vieta, kur būnu savimi ir esu priimamas, koks esu; vieta bei laikas, kai sustoji ir atsigręži į save, savo poreikius, norus ir pan.

Čia bendraujam ir atsitraukiam nuo visko, diskutuojam, kalbamės, užsiimam kitokia veikla nei namie, atrodo, nesugebėsi, bet, pasirodo – sugebi, save atrandi kūryboje, atsipalaiduoji, užsimiršti, jauti vienas kito palaikymą. Iš ryto Dienos stacionare dirbam, po pietų – namų sienos, kurios taip pat gydo, labai patinka visi užsiėmimai, labai daug įvairios veiklos, nesėdi vietoje, kiekvieną dieną vis nauja veikla, net nenorėdamas būni įtrauktas į veiklas. Labai patinka tai, kad nėra nieko privaloma – jei nenori, gali stebėti arba tik būti čia ir viskas“, – taip žmonės atsiliepia.

Patirtis sutaria su jaunyste

Pasak Linos, tie, kurie čia ateina, viduje turi stiprybių, tik jos giliai nuslopintos, todėl stacionaro darbuotojų funkcija – per visas veiklas, pokalbius, diskusijas, vienas kito palaikymą sustiprinti visas turimas savybes, kad jos atsigautų ir pasireikštų, kad žmogus galėtų vėl eiti per gyvenimą.

Dauguma pacientų – darbingo amžiaus, bet būna ir senjorų. Ir labai džiugu, kad ir senjorams lygiai taip pat patinka čia lankytis, kad jie labai intensyviai dirba ir niekuo nenusileidžia jaunimui. Ir kas labai gerai – jaučiasi, kad tarp skirtingo amžiaus žmonių yra bendravimas ir vienas kito papildymas. Galima teigti, kad susitinka patirtis ir jaunystė, matyti, jog tai puikiai dera. „Mes mėgstam sakyti, kad jūs vieni kitus gydot. Ir tas pasakymas ne iš piršto laužtas, juk niekas kitas to žmogaus taip nesupras, tik taip pat besijaučiantis. Kai kurie iš jų, pasibaigus gydymo kursui, toliau bendrauja, kartu vaikšto į renginius, dalijasi telefonais, facebook‘o paskyromis.

Dalyvaudami kūrybiniuose užsiėmimuose, pirmiausia beveik visi išsigąsta, kad nemoka piešti. Paskui atsiranda džiugesys, kai išgirsta, kad jo darbą galima į parodą nešti, tuomet būna ledai pralaužti. Tačiau pradžioje tą pasipriešinimą ne vienas turi. Bet aš savo užsiėmimuose pasakau: nenorit daryti, nereikia. O paskui išgirstu prašymą duoti popieriaus lapą, nes mato, kad kiti dirba. Koliažai daromi gavus temą. Jie varto žurnalus, ieško atitinkamų paveikslėlių, nuotraukų, žodžių, frazių, kurie išreikštų savo tos dienos būseną. Ir paskui jie, vienas kitą papildydami, pristato.

Pacientai piešia fraktalus – tai intuityvus piešimas ir spalvų pa­rinkimas užsimerkus. Ir kaip jie nustemba, kad nusipiešia tai, ką jaučia. Rašymo terapijos metu jie rašo laiškus, kuria pasakas. Pasirodo, kad čia ateina labai kūrybiški žmonės. Terapijų metu mes ne vien tik džiaugiamės, mes ir verkiam, visko būna. Nes tai vienas iš būdų kažko atsikratyti, todėl tą blogą emociją reikia išgyventi“, – su meile apie kiekvieną pacientą atsiliepia socialinė darbuotoja Lina Dubauskienė.

Ant „pūkų kėdutės“

Paskutiniąją dieną pacientai pasodinami ant „pūkų kėdutės“. Visi tikisi, kad jiems teks atsisėsti ant minkštos, pūkuotos kėdutės. Tačiau atsisėdus ant paprastos kėdės, išeinantįjį iš stacionaro į akis „apkalba“ iš teigiamos pusės – pasakoja, ką per tą laiką matė, girdėjo, jautė ir ką gero galvoja apie jį. O jis sėdi ir viso to klausosi. Kas dar nespėjo jo gerai pažinti, tie išsako jam linkėjimus, ko norėtų, kad tas žmogus išsineštų.

A. Raicevičienės nuotraukos

Titulinė nuotrauka: Gydytojas psichiatras-psichoterapeutas Audrius Juodinis teigia, kad pacientą į psichosocialinę reabilitaciją Psichiatrijos dienos stacionare siunčia gydytojas psichiatras.