Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija kviečia aplankyti tris naujas meninio stiklo parodas. Tai – Sigitos Grabliauskaitės personalinė meninio stiklo paroda „Stiklo sala Kauno santakoje“, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto studentų stiklo meno paroda „Lietuva tarpukaryje ir dabartyje“ bei Gerardo Raito Šatūno ir Gerardo Algirdo Stanislovo Šatūno vitražų paroda „2 G. Ezoterika ir abstrakcija“. Visos trys parodos veiks iki balandžio 16 d.
Stiklas – taip pat menas
Stiklo menininkė Sigita Grabliauskaitė 1985 m. baigė Vilniaus dailės instituto Kauno taikomosios dailės fakulteto meninio stiklo specialybę, šiuo metu ji – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos Stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno studijų programos koordinatorė. Meninio stiklo kūrėja taip pat dirba vitražo, kompiuterinės grafikos srityse, lieja akvareles ir nuolatos dalyvauja akvarelininkų rengiamuose pleneruose bei parodose.
Pasak parodos autorės, kai kurie menininkai pasakytų, kad tapyba, skulptūra, grafika yra menas, o stiklo menas tarsi neegzistuoja, nors pasaulyje žinomų stiklo menininkų yra.
Parodos dalyvės stengėsi gilintis ne tik į meninio stiklo paslaptis, bet ir pavaizduoti reikšmingus savo gimtojo krašto objektus.
,,Išprovokuota“ šios nuostatos ji ir norėjo įrodyti, kad stiklas taip pat menas. ,,Mūsų Lietuvos meno kultūra dar neužaugusi, kad turėtų stiklo meną savo erdvėse, namuose, bet yra išaugusi viešose erdvėse, kaip to įrodymas – K. Morkūno vitražas IX forto muziejuje“, – teigė S. Grabliauskaitė.
Stiklo sala iš Kauno santakos
Parodoje „Stiklo sala Kauno santakoje“ galima išvysti skaidrias ir spalvoto stiklo plaketes bei skulptūrinius objektus. Skaidrių plakečių fragmentai ir simboliai paimti iš dvaruose išnykusių architektūrinių interjerų, freskų interpretacijų. Darbuose pavaizduoti karališkų lelijų ir simbolinis zefyrų raštas, galima rasti ir kriauklės atspaudą.
,,Keturi banguoto stiklo kūriniai susiję su Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija, su kuriomis kabinamės ir jungiamės rankomis. Sekant prabangos ir klasikos istoriją, atsirado Art Deco stiliaus indai, kurie gali būti pritaikomi ir kaip šviestuvai. Šie indai pasižymi elegancija, funkcionalumu bei modernumu.
Ekspozicijos erdvė darė įtaką kūrinio pateikimui, parodoje eksponuojami indai yra pastatomi. Vienas iš jų, panaudojus specialią glazūrą, šviečia tamsoje tarsi fosforinis“, – išskirtinius indus pristatė menininkė.
Stikle įspaustos pėdos ir rankos
Kūrėja prisipažino, kad visas stiklas pjaustytas jos pačios rankomis. Kai kurie darbai padaryti iš langų, kai jie buvo keičiami plastikiniais, stiklo.
Spalvinė gama stiklo plaketėse ,,Būti ar nebūti?“ atkartoja laukinių našlaičių fragmentus. Darbą „Tulpių gyvenimas naktyje“ inspiravo olandiškos juodosios tulpės atsiradimas, bet menininkė pasirinko oranžines tulpes, kurios naktį ar vėjyje keičia spalvą.
Parodoje ant pagalvėlių išvysime stiklines pėdutes ir rankas. ,,Stikle įspaustos rankos ir pėdos yra mano mamos. Jai dabar 95 metai. Džiaugiuosi, kad ji buvo geras modelis – klusni ir kantri. Kitose pėdose įamžinta mūsų šeimos istorija – mano, mano sesės, jos sūnaus, žmonos ir vaikučių pėdutės.
„Pasivaikščiojimas stiklo saloje aukso pievoje“ – taip pavadinta ši instaliacija. Kai pajūriu žmogus eina, pėdos lieka smėlyje, bet jas vandens banga nuplauna. O kaip jas įamžinti? Manau, jeigu jau vanduo įbėga į pėdutę, tai kodėl stiklas negali įbėgti į pėdutę? Čia sunkiau įspausti pėdas nei smėlyje, reikia naudoti tam tikrą techniką, lieti formą, paruošti stiklo mišinį, viską laiku spėti. Stiklo meną pradėjau sieti su stomatologo darbu – jie dantį augina, ir čia panašiai“, – kūrybinėmis idėjomis dalijosi S. Grabliauskaitė.
Taiko įvairią techniką
Taikydama įvairias karšto ir šalto stiklo apdirbimo technikas (liejimą į formą, sulydymą, sukepinimą, šlifavimo, poliravimo, vitražo techniką), dailininkė sukūrė įvairių formų bei rūšių (plokštės, skulptūros, instaliacijos) parodinius stiklo darbus.
Kūrėja prisipažino, kad visas stiklas pjaustytas jos pačios rankomis. Kai kurie darbai padaryti iš langų, kai jie buvo keičiami plastikiniais, stiklo.
„Mes nenaudojame karšto stiklo, bangavimas išgaunamas specialioje krosnyje. Svarbu, kad stiklas lėtai įšiltų ir įkaistų iki tam tikros temperatūros. Taip darbai lieka ilgaamžiai. Reikia orientuotis ne tik apie medžiagą, bet kaip ji pasiduoda tavo sukurtai idėjai arba menui. Manau, kad mokykloje mokantis matematiką, fiziką, chemiją, šie dalykai labai padeda ir kuriant meną“, – kalbėjo menininkė.
Ar stiklas yra trapi medžiaga? S. Grabliauskaitė sako, kad už stiklą trapesnis žmogaus gyvenimas: „Tai akivaizdu, sekant šių dienų aktualijas. Stiklas, kaip medžiaga, labai tvirta. Juk dangoraižiai JAV, Niujorke yra stikliniai, stiklinių pastatų yra ir Vilniuje. Tik žmogus įsivaizduoja, kad jis trapus. Trapumo yra visur. Ir akmuo gali būti labai trapus, žiūrint, ką iš jo darysi.“
Užfiksuoti svarbūs istoriniai momentai
Kitoje galerijos salėje eksponuojami Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos Stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno studijų programos II kurso studentų bei bakalauro studijų baigiamieji darbai.
Pasak koordinatorės S. Grabliauskaitės, studentų darbai pasižymi ne tik profesionalumu, bet ir atskleidžia mūsų kultūrinį tapatumą, tautinį identitetą. Eksponatuose – Lietuvai svarbūs istoriniai įvykiai, pasiekimai, vietovės, sugrąžinančios mus į praeitį – prieškarį bei tarpukarį. Taip pavadinta ir paroda: „Lietuva tarpukaryje ir dabartyje“.
Parodos dalyvės stengėsi gilintis ne tik į meninio stiklo paslaptis, bet ir pavaizduoti reikšmingus savo gimtojo krašto objektus. Įvairiomis technikomis atliktuose darbuose studentės užfiksavo ir 1933 m. S. Dariaus ir S. Girėno skrydį per Atlantą, senąją Alytaus geležinkelio stotį, pirmąją Lietuvoje elektrinę Rietavo dvare, Kauno Aleksoto tiltą, Žaliakalnio funikulierių ir kt.
Parodoje stiklo darbai leidžia panirti į Lietuvos istoriją: nuo Nepriklausomybės Akto pasirašymo, įamžintų Lietuvos signatarų namų, jų portretų, pirmųjų skrydžių oro balionu, pirmosios elektros lemputės įžiebimo iki Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio paminėjimo.
Žavi ir dabartis
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ studentus pastūmėjo dar kartą peržvelgti išskirtinę miesto architektūrą ir išsirinkti sau mieliausius pastatus. Studentų darbuose ,,atgijo“ Kauno soboras – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, V. Putvinskio gatvė, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kauno menininkų namai, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus namas, senasis Kauno paštas.
Autorius nori, kad kiekvienas galėtų kūrybiškai pažvelgti į kūrinį ir pasirinkti ar suteikti jam pavadinimą.
Užfiksuoti ir Kauno simboliai – garsūs grafičiai. Žymiausias iš jų – ,,Išminčius“, bene ikoniškiausias gatvės meno kūrinys mieste. Pastatas, ant kurio jis buvo nudažytas, anksčiau buvo avalynės fabrikas, bet vėliau transformuotas į meno erdvę.
Negalima nepaminėti išskirtinės Anželikos Mikalauskaitės dekoratyvinės stiklo kompozicijos ,,Emocionalūs šachmatai“. Kompoziciją sudaro unikalios mažosios stiklo skulptūros, sukurtos pasirinkus vienetinių kūrinių gamybos techniką, akcentuojant kiekvieną emociją atskirai.
„2 G. Ezoterika ir abstrakcija“
Parodos pavadinime yra tarsi užkoduota žinutė. 2G yra dviejų Gerardų – tėvo ir sūnaus duetas, o ezoterika bei abstrakcija – skirtingos autorių plėtojamos temos. Kūriniai sukurti šiuo metu primiršta ir parodų salėse reta monumentaliosios dekoratyvinės dailės rūšimi – vitražu. Parodos autoriai šiuo metu gyvena ir kuria Druskininkuose.
Vitražai Gerardui Algirdui Stanislovui Šatūnui – tai kūryba, kuri semiasi idėjų iš fotografijų, aplinkos stebėjimo. Savo simpatijas menininkas atiduoda tradicinio vitražo, plono stiklo ir švino konstrukcijos technikai. Užsisvajojus ir atėjus įkvėpimui plonas stiklas ima jungtis su švinu, taip gimsta kūriniai bei abstrakcijos. Tai su realybe nesusiję kūriniai, nepakartojantys nė vieno žinomo daikto ar reiškinio. Abstrakcija dažniausiai kuriama be parengtinio piešinio, kylanti spontaniškai iš dailininko santykio su plokštuma ir medžiaga.
Kiekvienas abstrakcijoje gali regėti tai, ką nori. Menininkas sąmoningai nesuteikia darbams pavadinimo, kad neįspraustų darbų ir žiūrovo į rėmus. Autorius nori, kad kiekvienas galėtų kūrybiškai pažvelgti į kūrinį ir pasirinkti ar suteikti jam pavadinimą.
Apvaliuose meno kūriniuose – stiklas ir metalas
Menininko Gerardo Raito Šatūno (Gerardo Algirdo Stanislovo sūnaus) parodoje eksponuojamuose vitražuose rasime ir tapybos, ir grafikos. R. Šatūnas simboliškai pakviečia žiūrovą į savo paslaptingą kūrybinį pasaulį, pilną mistikos ir mitologijos.
Parodoje pristatomi nedidelio formato kūriniai, preciziškai sukomponuoti iš įvairiaspalvių stiklo gabalėlių, sutvirtintų švino karkasu. Apvaliuose meno kūriniuose susijungia dvi medžiagos: stiklas ir metalas. Trapumas ir tvirtumas, laikinumas ir ilgaamžiškumas. Tapybiški figūriniai, astrologiniai motyvai apipinami abstrakčiomis ryškiaspalvėmis geometrinėmis formomis. Nesudėtingų kompozicijų vitražo kūriniuose gausu užkoduotų simbolinių prasmių. Kūriniai ne iš karto atsiveria žiūrovui, reikia ypatingo susikaupimo, simbolių prasmių perpratimo.
Menininkas kūryboje naudoja geležies oksidą kontūrams piešti ir glazūras spalvoms ir pustoniams išgauti. Stiklo detalės kaitinamos iki 730 laipsnių įkaitintoje krosnyje kartais net iki penkių kartų. Ir tik po to jos jungiamos švino profiliais ir lituojamos. Autoriaus teigimu, vitražo technika yra pakankamai sunki ir nenuspėjama, o šiais laikais – reta ir nepelnytai užmiršta.
,,Džiaugiamės, kad muziejaus istorijoje pirmą kartą turime vitražų parodą. Smagu, kad dar būna pirmų kartų,“ – teigė J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos direktorė Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė.