2026-uosius metus Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija pasitinka drąsiai ir ryškiai ir kviečia lankytojus į pirmąją metų parodą. Joje pristatoma dviejų kūrybingų asmenybių – tėvo ir dukters – kūryba.
Muziejaus-galerijos erdvėse eksponuojama Antano Jasenkos tapybos paroda „Judas buvo bloga moteris“ ir Urtės Jasenkos grafikos darbų paroda „Juoda / Balta“. Dvi skirtingos meninės raiškos, dvi kartos ir saviti žvilgsniai į pasaulį susitinka vienoje erdvėje, kviesdami žiūrovą į dialogą tarp spalvos ir linijos, emocijos ir minties.
Naujų parodų sezono pradžia
Praėjusį penktadienį Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje atidaryta šeimyninio dueto – Antano Jasenkos tapybos paroda „Judas buvo bloga moteris“ ir jo dukters Urtės Jasenkos grafikos paroda „Juoda / Balta“.
„Šios parodos – naujo parodų sezono, vykstančio pagal programą „Kėdainiai – Lietuvos kultūros sostinė 2026“, pradžia. Džiaugiamės, kad pirmųjų šių metų parodų autoriai – tokios ryškios ir įdomios asmenybės.
Naujuosius metus pasitinkame drąsiai, ryškiai ir įspūdidingai. Šiais metais muziejus-galerija planuoja daug įdomių parodų.
Mūsų tikslas – pristatyti Kėdainiuose gyvenusius kūrėjus, taip pat tuos, kurie čia gyvena ir kuria šiandien. Turime ir svajonę įgyvendinti pirmąją kūrybos trienalę, skirtą Kėdainiams ir Janinai Monkutei-Marks.
Kviečiame kėdainiečius sekti naujienas ir lankytis parodose – visi yra labai laukiami“, – sakė Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė.
Pirmajame muziejaus-galerijos aukšte eksponuojama Antano Jasenkos tapybos paroda. Autorius kuria jau ne vienerius metus, savo darbus yra pristatęs tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Antrajame aukšte veikia Urtės Jasenkos grafikos paroda – tai darbai, sukurti jai būnant vos 18-os metų. Paroda kviečia pažvelgti į jauno žmogaus pasaulėvaizdį, tuometes mintis ir meninę išraišką.
Kūrėjo sugrįžimas į Kėdainius
„Manau, visiems labai svarbu sugrįžimai – kai iš tam tikros vietovės kilę kūrėjai grįžta prie savo ištakų, prie savo šaknų. Toks yra ir Antanas. Prieš porą dienų pajuokavau, kad jis kaip mūsų Čiurlionis – juk kuria ir muziką, ir tapybą.
Anksčiau A. Jasenka į Kėdainius buvo sugrįžęs du kartus, dalyvaudamas Kėdainių krašto muziejaus organizuojamuose renginiuose ir festivaliuose. 2016 metais jis sukūrė Mišias Č. Milošo festivaliui, kurios vyko Evangelikų reformatų bažnyčioje. Kitas įsimintinas renginys – 2018 metų „Radviliada“ Didžiosios Rinkos aikštėje, skirtas Radvilų giminės istorijai.
Labai džiugu, kad šįkart Antanas grįžta ne tik kaip muzikas, bet ir kaip tapytojas, ir tai dar simboliškiau, kad jo vaikystė prabėgo šalia. Pažvelgusi į parodą, man ypač patiko du dalykai: pirmiausia – paveikslo pavadinimas „Gerų naujienų jums neturime“, kuris tarsi apibūdina šiandienos aktualijas Lietuvoje ir pasaulyje, bet mes vis tiek esame optimizmo kupini. Taip pat labai patiko kito paveikslo pavadinimas „Žmogaus tragedija yra ne ta, kad ateina senatvė, o ta, kad jaunystė niekada neišeina“, – mintimis dalinosi Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis.
„Judas buvo bloga moteris“
Antano Jasenkos tapybos paroda „Judas buvo bloga moteris“ – tai ne kaltinimas ir ne provokacija dėl provokacijos. Tai bandymas perrašyti mitą, suabejoti kanonu ir pažvelgti į išdavystę kaip kūrybinę, egzistencinę ir kultūrinę būseną.
Antanas Jasenka – kompozitorius ir tapytojas, kurio kūryba vystosi tarp garso ir vaizdo, laiko ir paviršiaus. Muzika ir tapyba jo praktikoje nėra atskiros sritys – tai dvi lygiavertės mąstymo formos, leidžiančios tą pačią įtampą artikuliuoti skirtingomis medžiagomis.
„Mano kūryba apjungia kelis dalykus, gal reiktų nuo to pradėti.
Tapyboje galima maišyti laiką ir sujungti nejungiamus dalykus. Jobas gali susitikti su Judu, pasikalbėti Vatikane, Judas ir Jobas gali atlikti viešuosius darbus Klaipėdoje.
Mane domina galimybė jungti tai, kas realybėje nesijungia, tarsi sunaikinti laiką – personažai gali būti iš skirtingų laikmečių.
Judas šiuo atveju nėra vaidmuo, o ženklas – išdavystės ženklas. „Bloga moteris“ yra visuomenės veidrodis, visuomenės modelis. Šie du dalykai kelia klausimus apie išdavystę, melą ir blogio prasmę.
Ar mes tikrai suprantame, kas yra blogis? Mes negalime jo apibūdinti, galime tik mąstyti arba jausti tam tikru aspektu. Jį jaučiame todėl, kad susitariame kartu su visuomene.
Senovės Graikijoje drama buvo pagrįsta kontrastu ir konfliktu. Konflikte atsiskleidžia fiziškumas ir emocija. Lietuvių liaudies sutartinė – labai fiziškas tautosakos reiškinys, kuriame naudojami įvairūs muzikos intervalai, pavyzdžiui, sekundos. Nors kai kurie jas laiko „negražiais“ garsais, sutartinė skamba dieviškai. Pavyzdžiui, koridoje Ispanijoje – žiaurus, bet tuo metu socialiai sutartas ritualas: šeimos savaitgaliais eidavo stebėti bulių kovų. Humaniškoji visuomenė šiandien atmetė tokį elgesį, tačiau tai rodo, kad gėrio ir blogio suvokimas dažnai priklauso nuo laiko, konteksto ir susitarimų. Ar blogis yra tai, kad vaikas lankėsi koridoje su tėvu, ar ne? Tai priklauso nuo susitarimų ir aplinkybių.
Tapyboje man svarbu laiko ir vietos panaikinimas – įvykiai ir personažai gali atsitikti ten, kur realybėje jie nesutiktų. Kiekvienas menininkas turi savo matymą spalvos ir formos. Šiuo atveju žmonės su kapišonais, besislepiantys arba vengiantys kažko, taip pat nagrinėja blogio temą.
Mano braižą formuoja gėrio ir blogio santykis, spalvos kontrastas ir jų ryškumas. Kiti menininkai renkasi prislopintas spalvas, aš tapau ryškiau – taip man gaunasi, taip išreiškiama įtampa ir emocija“, – filosofiškai apie parodą mintimis dalinosi pats parodos autorius Antanas Jasenka.
„Juoda / Balta“
Urtės Jasenkos grafikos parodoje „Juoda / Balta“ pristatomi ankstyvieji kūrėjos piešiniai, sukurti paauglystėje. Tai darbai, atlikti tušu, viena linija – minimalistiniai, monochrominiai, tačiau kupini vidinės įtampos, ekspresijos ir jaunatviškos energijos.
„Kadangi buvau labai jauna – ir dabar esu jauna, bet tada kūryba buvo ieškojimų metas. Natūraliai gavosi, kad darbai nespalvoti, sutelkti į minimalizmą: juoda / balta – viena linija. Norėjosi išreikšti įvairias vidines žmogaus būsenas, jausmus, mintis. Man atrodo, kad visi šie darbai apie tai. Mano kūriniai vizualiai monochrominiai, bet savo turiniu – labai spalvoti. Istorijas juose reikia atrasti, ir kiekvienas jas gali suprasti savaip. Kokią mintį ar įspūdį išsineš, tokia ji ir bus“, – parodą apibūdino pati autorė.
Parodoje eksponuojami darbai buvo atrinkti taip, kad derėtų tarpusavyje. Urtė tęsia kūrybą: kuria grafiką, šiek tiek tapybą, praėjusiais metais pradėjo eksperimentuoti su performansais ir rašymu. „Norisi kuo plačiau pažinti save ir savo kūrybą“, – sako jaunoji kūrėja.
Urtė džiaugėsi galimybe kartu su tėčiu, Antanu Jasenka, pristatyti parodas kaip savotišką kūrybinį duetą. „Nors mūsų kūryba skiriasi, smagu, kad paroda vyksta šiame muziejuje. Mano tėtis yra iš Kėdainių, aš gimiau Vilniuje, bet jo vaikystė prabėgo Kėdainiuose. Jo mama, mano močiutė gyveno visiškai šalia šio muziejaus. Jis praleido savo vaikystę čia, šitame kieme, o aš atvažiuodavau vasarą ir mes žaisdavome tame pačiame kieme. Tai buvo vaikiškas kūrybinis pasaulis. Kadangi tie darbai atrodo taip seniai sukurti, atrodo verčia permąstyti save, kas aš esu, kur aš nukeliavau ir kaip kūrėja ir kaip žmogus. Yra gražaus dvelksmo kas buvo, kas yra ir kas dar bus“, – Urtė prisiminė vaikystės miestą Kėdainius.
Urtė Jasenka mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dailės skyriuje, vėliau 2014 m. baigė Norvegijoje Manger folkehøgskule muzikos ir vokalo specialybę. Nuo 2009 m. ji aktyviai kuria ir rengia kolektyvines bei personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje.
Ar įkvėpė tėtis, ar dukra?
„Žiūrėdama į tėčio darbus, ką galėtumėte jam patarti ar pasidžiaugti, ar iš jo pasimokyti pati?“ – teiraujuosi jaunos menininkės.
„Aš tik linkiu jam toliau tęsti su tokia pačia ugnimi, kuria jis kuria. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad jis apskritai pradėjo tapyti, nes visą gyvenimą buvo kompozitorius. Jaunystėje truputį piešė, o prieš 7–8 metus staiga susidomėjo tapyba ir pilnai paniro į dailės pasaulį. Jis nėra labai jauno amžiaus, o pradėti kažką naujo, ypač nežinomą, reikia daug drąsos, ypač kai jau esi padėjęs tvirtą antspaudą kitoje srityje“, – atsako Urtė.
„Ar tėtis turėjo įtakos jūsų pasirinkimui tapyti?“ – klausiu.
„Mano abu tėvai yra muzikantai, tad menas jiems visuomet buvo svarbus ir jie man su broliu jį pristatė labai plačiai. Kai pradėjau piešti, tėtis dar nesidomėjo tapyba, tad galbūt aš jį įkvėpiau,“ – šypsosi Urtė Jasenka.
Parodos veiks iki 2026 m. vasario 22 dienos.
Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos lankymas nemokamas.
(Nuotr. A. Raicevičienės)
