Kai pirmą kartą susitiko su savo teta, JAV gyvenusia Janina Monkute-Marks, kėdainietei Daliai Minkevičienei-Jazdauskienei buvo maždaug 18 metų. Susitikimas tapo lemtingas – abiejų giminaičių keliai daugiau nebeišsiskyrė, nepaisant to, kad J. Monkutė-Marks gyveno kitoje Atlanto pusėje, o Dalia – sovietmečio Lietuvoje. Buvo 1974-ieji.
Šiandien Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė – J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos direktorė, o likimas jai dovanojo begalybę patirčių – pažintį su garsių pasaulio menininkų kūryba ir jais pačiais, nuolatines keliones į Ameriką ir galimybę prisidėti prie išskirtinio muziejaus atsiradimo Kėdainiuose.
J. Monkutė-Marks buvusį Kėdainių krašto muziejaus pastatą įsigijo 2000 metais, jį rekonstravo, o jau nuo kitų metų spalio 20-osios Kėdainiuose duris atvėrė jos vardo muziejus-galerija. Kasmet čia rengiamos Lietuvos ir užsienio menininkų parodos, veikia ir nuolatinė tapytojos, grafikės ir tekstilininkės J. Monkutės-Marks ekspozicija.
Bet likimas lėmė taip, kad teko pažinti ne tik daug Lietuvos menininkų, bet ir daug užsieniečių.
Prieš kelias savaites pranešta, jog J. Monkutės-Marks muziejų-galeriją siūloma įsigyti Kėdainių miesto savivaldybei, o J. Monkutės-Marks šeima daugiau jo finansuoti negali.
„Labai tikiuosi, kad muziejuje išliks ta pati aura, ta pati vizija“, – „Kėdainių mugei“ sakė D. Minkevičienė-Jazdauskienė, pati šiam muziejui skyrusi kelias dešimtis metų.
– Minėjote savo lūkesčius: kad šis muziejus išliktų su ta pačia vizija, kad jame liktų aura. O kas kūrė šio muziejaus viziją?
– Mano teta, Janina Monkutė-Marks, ir aš. Ji, kaip menininkė, jautė skolą Lietuvai ir norėjo padovanoti savo meno kūrinius. Tą ir padarė. O muziejaus viziją ėmėme kurti maždaug prieš 30 metų. Aš važiuodavau pas ją, lankydavome muziejus ir kalbėdavomės.
– Prisimenate pirmosios kelionės įspūdžius?
– Iki šiol JAV jau lankiausi 20, o gal 30 kartų. Kai pirmą kartą teta mane pakvietė į Ameriką, buvo dar rusų laikai. Tada dar nebuvau ištekėjusi, bandžiau tvarkytis dokumentus, tačiau manęs neišleido. Sako: juk gali pasilikti, negrįžti. Aš jiems: tikrai nepasiliksiu.
Paskui pabandžiau dar vėliau. Žinoma, buvo didelis šokas. Po dviejų–trijų dienų ten nenorėjau nei restoranų, nei parduotuvių. Šokas buvo ir kultūrinis, ir moralinis. Kai dažniau pradėjau važiuoti, tai viskas gerai. O dabar Amerika jau pasiekiama visiems. Ir pas mus juk kaip Amerika. Ar tu Europoje viename mieste, ar kitame.
– Jūsų teta gyveno JAV, Jūs – Lietuvoje. Kaip prasidėjo, atsirado jųdviejų ryšys?
– Pirmą kartą ją pamačiau 1974 metais, kai amerikiečiams leido atvažiuoti į Lietuvą. Tada dar jie po Lietuvą keliauti negalėjo, tik Vilniuje ir Kaune. Mes su ja susidraugavome. Teta neturėjo dukterų, turėjo keturis sūnus. O mano mama anksti mirė. Tad, sako ji, tu būsi mano dukra.
– Esate žmogus, kuriam gyvenimas ir likimas leido pažinti meną, ypač vaizduojamąjį, iš labai arti, labai įvairų ir daug.
– Taip. Ir dėl to esu laiminga. Nors specialybė mano nebuvo meniška, tačiau kai teta paprašė, sutikau vadovauti muziejui. Ji sakė, kad bus meno žinovas – kuratorius, o aš – vadybininkė ir vadovausiu muziejui.
Bet likimas lėmė, kad teko pažinti ne tik daug Lietuvos menininkų, bet ir daug užsieniečių. Pas mus parodas pristatydavo Amerikos, Europos menininkai. Pradėjome dalyvauti Azija-Europa parodų organizavime. Buvome vieninteliai Baltijos šalyse, kur būdavo atvežami meno kūriniai iš Japonijos, Indonezijos, Malaizijos, Korėjos ir kitų pasaulio šalių.
Daug muziejų esu aplankiusi ir pati. Kiekvieną kartą, viešėdama Čikagoje, aplankydavau nacionalinį muziejų, kur būdavo garsių menininkų parodos, eidavau į šiuolaikinio meno centrą Niujorke – į Gugenheimo muziejų. Floridoje aplankiau nemažai parodų. Per tiek metų akiratis plėtėsi, daug esu keliavusi su teta, daug aplankiusi parodų.
Žinoma, aš nebuvau abejinga menui ir anksčiau. Dar senais laikais organizuodavome įvairias parodas Rotušėje. Tačiau taip į meną linkusi iš mūsų giminės buvo tik Janina.
– Privatus muziejus – prieš daugiau nei dvi dešimtis metų Lietuvoje taip pat buvo naujiena?
– Ir iki šios dienos nėra tokio muziejaus, kur menininkė būtų padovanojusi visus savo meno kūrinius, nupirkusi pastatus, žemę ir 22 metus muziejų išlaikytų. Yra, kas skiria pinigų, nuperka pastatą arba dovanoja meno kūrinių, bet tokių kaip mes – nėra. Visus tuos metus muziejus buvo išlaikomas iš J. Monkutės-Marks šeimos fondo. Tai dideli pinigai. Ne šimtais tūkstančių skaičiuojami.
Teta neturėjo dukterų, turėjo keturis sūnus. O mano mama anksti mirė. Tad, sako ji, tu būsi mano dukra.
Teta labai norėjo, kad Lietuvos žmonės pamatytų kuo daugiau meno, pasaulinio meno. Todėl stengėmės organizuoti kuo daugiau pasaulio menininkų parodų. Atveždavome garsių menininkų parodas, ko tada Lietuvoje irgi daug nebuvo. Nemažai jų surengti padėjo JAV ambasada.
– Ar per tuos metus buvo eksponuojama ir tikrai brangių meno kūrinių? Tokių, dėl kurių ir pati neramiai jausdavotės?
– Buvo. Buvo darbų, kurie kainavo 100 ar 200 tūkst. JAV dolerių. JAV ambasados prašėme, kad bent iš dalies pasirūpintų meno kūrinių draudimu. Kai tokios parodos baigdavosi, pati lengviau atsikvėpdavau. Jei atsiveži menininko kūrinį – esi už jį atsakingas, įtampa nežmoniška.
Lietuviams menininkams net į galvą neateidavo klausti, koks muziejuje apšvietimas, kokia drėgmė. O jei nori atsivežti užsieniečio menininko parodą, jis visų pirma paklaus, ar yra apšvietimai su filtrais, kurie apsaugo meno kūrinius, ar yra matuojama drėgmė, šiluma, kuri kūriniams reikalinga. Daug reikalavimų. Kai buvo kuriamas muziejus, jame įrengtos ventiliacijos, rekuperacijos sistemos.
– Ar kėdainiečiai greitai prisijaukino šį muziejų?
– Atidarymas buvo labai įdomus. Dalyvavo JAV ambasadorius su žmona, daug svečių. Tada tai buvo įvykis: į Kėdainius atvažiuoja Amerikos ambasadorius. Amerikos! Todėl rūpintis saugumu turėjo policijos pareigūnai. Atidarymas numatytas 17 valandą, o apie 15 valandą mes pastebėjome, kad kažkas vaikšto po parkelį. Sakom: atrodo, kad tikrai ne lietuvis.
Pasirodė, kad ambasadorius atvyko keliomis valandomis anksčiau. O policija jau vėliau, po valandos ar dviejų, kai ambasadorius buvo jau viską apžiūrėjęs.
Kitą dieną į muziejaus atidarymą pakviesti kėdainiečiai. Nežinau, kiek tūkstančių žmonių atėjo. Teta sakė: žmonės eina kaip į atlaidus. Ji negalėjo atsidžiaugti tuo įvykiu.
– Kaip galvojate, kodėl kėdainiečiai taip muziejumi susidomėjo?
– Manau, ne tiek dėl meno, bet visiems atrodė įdomu: koks tas menas iš Amerikos čia atkeliavo? Buvo Janinos paroda, tad buvo įdomu, kokia ta dovana Kėdainiams. Muziejus tapo traukos centru.
Tada tai buvo įvykis: į Kėdainius atvažiuoja Amerikos ambasadorius. Amerikos!
– Kaip atrenkate parodas, menininkus?
– Kokybės kartelę stengėmės išlaikyti visada. Visų pirma, tardavomės su Janina, būdavo atranka. Kalbant apie planuojamas parodas, susidarydavo net 2–3 metų eilė. Tad kitiems ir noras praeidavo laukti mūsų erdvių.
– Kas pasikeitė po J. Monkutės-Marks mirties? Fondą perėmė sūnūs?
– Ji mirė prieš 12 metų. O sūnūs visą laiką būdavo šalia, valdyboje. Fondo įkūrėjai – teta ir jos vyras, o pinigus į jį įnešdavo šeimos nariai. Iš to fondo mes gyvenome. Pastarieji dveji metai buvo sudėtingi, nes dėl pandemijos sustojo šeimos verslai. Taip ir atsirado sprendimas, kad muziejų teks parduoti.
– Kaip Jūs priėmėte tą žinią?
– Jautriai. Tačiau apie tai mes jau kalbėjome daugiau nei metus – kad jei situacija nepagerės, taip nutiks.
Procesai savivaldybėje užtruks, tad šiuos metus mes dirbame įprastai, organizuojame parodas. Po to aš labai tikiuosi, kad ši erdvė išliks. Miestui dovanojame labai didelę J. Monkutės-Marks kolekciją, dar apie 140 meno kūrinių iš 24 pasaulio šalių. Tikiuosi ir viliuosi, kad ta pati linija bus išlaikoma.
R. Valionio nuotraukos
Titulinė nuotrauka: Muziejaus-galerijos direktorė D. Minkevičienė -Jazdauskienė sako, kad Lietuvoje tokio muziejaus nėra iki šiol.
