Kai Ilonos sūnui Aleksandrui buvo treji, šeimos gyvenimas apsivertė. Gydytojų kabinetuose vaikui nuskambėjo autizmo spektro sutrikimo diagnozė. Ji atnešė ne tik daugybę klausimų, bet ir neišvengiamą susidūrimą su realybe – ar Lietuvos švietimo sistema iš tiesų pasirengusi priimti kiekvieną vaiką?
Ilonos istorija – apie kelią, kuriame buvo ir nusivylimo, ir atrasto palaikymo. Ji aiškiai parodo, kad šiandien apie įtraukųjį ugdymą kalbama daug ir garsiai, tačiau šeimos, auginančios vaikus su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, vis dar dažnai atsiduria tarp praktinių iššūkių.
Specialistai, tuo tarpu, atviri – esminiai trikdžiai kyla dėl nepasirengimo, o geriausiai prie situacijos prisitaiko tie, kurie geba laiku kreiptis pagalbos.
Diagnozė buvo tik pradžia
Pirmieji ženklai mamai Ilonai pasirodė dar iki diagnozės. Kai Aleksandrui buvo dveji su puse ir jis pradėjo lankyti darželį, auklėtojos atkreipė dėmesį į jo elgesio ypatumus. Pačiai mamai tokios mintys tuo metu dar nebuvo kilusios.
„Matydamos situaciją, darželio pedagogės pasiūlė pasikonsultuoti su specialistais. Taip ir padarėme. Tuomet ir išgirdome diagnozę“, – prisiminimais dalijasi Ilona.
Liūdniausia, anot mamos, buvo tai, kad didžiausias išbandymas laukė ne gydytojų kabinete. Darželio atstovai paaiškino, kad įstaiga negali užtikrinti reikiamos pagalbos, išskirdami jos vaiko elgesio sunkumus – pykčio protrūkius, agresiją, sudėtingas situacijas grupėje.
„Nepasidaviau ir vis tiek bandžiau ieškoti sprendimų – siūliau mokymus pedagogams, konsultavausi su specialistais. Norėjau, kad mano vaikas galėtų ten likti. Vis dėlto teko ieškoti kitos vietos“, – pasakoja mama.
Dabar ji džiaugiasi, kad net ir atrodytų labai sudėtingoje situacijoje viskas baigėsi palankiai. Sūnus pradėjo lankyti specialųjį darželį, kur grupės buvo mažesnės, su vaikais dirbo keli specialistai, reguliariai vyko logopedo ir specialiojo pedagogo užsiėmimai. Pokytis buvo akivaizdus.
„Specialistai puikiai žinojo, ką daryti. Daug žinių iš jų gavau ir aš pati. Vaikas jautėsi gerai – pasirodo, jam tereikėjo tinkamos aplinkos“, – džiaugiasi Ilona.
Priimti – reiškia suprasti
Šiuo metu Aleksandras jau žygiuoja į mokyklą. Jis – pirmokas ir mokosi specialioje klasėje vienoje bendrojo ugdymo mokyklų. Pasak mamos, mokymasis bendrojo ugdymo mokykloje leidžia jam jaustis bendruomenės dalimi.
„Kai su juo darželyje dirbo apmokyti specialistai, per visus metus buvo vos keli rimtesni pykčio epizodai. Tai rodo, kad su tokiais vaikais galima susitarti. Tereikia žinių, kantrybės ir komandinio darbo“, – pabrėžia ji.
Ilona sako, kad įtraukusis ugdymas nėra vien fizinis buvimas toje pačioje klasėje. Tai požiūrio klausimas – ar vaikas matomas kaip problema, ar kaip asmenybė, kuriai reikia kitokio kelio į tą patį tikslą.
„Jeigu bendradarbiauja tėvai, pedagogai ir specialistai, sprendimų visada galima rasti. Tačiau tam reikia ne tik geranoriškumo, bet ir realios sistemos paramos“, – įsitikinusi mama.
Didžiausi iššūkiai kyla dėl nepasirengimo
Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Ramanauskienė sako, kad didžiausi sunkumai daugeliu atvejų kyla ne dėl paties vaiko, o dėl nepakankamo pasirengimo: švietimo pagalbos specialistų ir mokinio padėjėjų trūkumo, nepritaikytų erdvių nusiraminimui, aiškaus veiksmų plano sudėtingesnėse situacijose nebuvimo.
„Dažnai galvojama, kad vien tik nustatyti ugdymosi poreikiai savaime pasako, kaip vaiką ugdyti. Iš tiesų tai tik kryptis.
Reikia įsivertinti, kas konkrečiai vaikui trukdo mokytis, kas padeda ir kokių pritaikymų reikia kasdienėse situacijose“, – teigia R. Ramanauskienė.
Anot specialistės, ne visiems šiandien pakanka kompetencijų kurti barjerų neturinčią aplinką, atpažinti skirtingus mokinių poreikius ir realiai suasmeninti mokymąsi. Tėvų lūkesčiai kartais taip pat būna per dideli – tikimasi, kad bendrojo ugdymo mokykla galės užtikrinti visą rekomenduotą pagalbą maksimalia apimtimi, nors dėl specialistų trūkumo tai ne visada įmanoma.
„Kai klasė didelė, o pagalbos mažai, įtrauktis tampa vieno mokytojo misija. Tuomet natūraliai kyla perdegimas ir įtampa. Deja, ne visos mokyklos turi pakankamai pagalbos specialistų, tuomet per menkai užtikrinama mokinio padėjėjo, specialiojo pedagogo ar psichologo pagalba., – akcentuoja R. Ramanauskienė.
Ji priduria, kad itin svarbus bendradarbiavimas: kai pagalbos specialistai, Vaiko gerovės komisija, mokinio padėjėjai, sveikatos priežiūros specialistai mokykloje ir savivaldybėje neveikia išvien, pagalba vaikui tampa fragmentuota, o mokytojui lieka daugiau įtampos.
Įtrauktis prasideda nuo paprastų sprendimų
Įtrauktį didinti norinčioms mokykloms Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui pataria pradėti nuo paprastų, bet veiksmingų dalykų.
„Pirmiausia reikia susižiūrėti, kad priemonės būtų naudojamos kasdien – pamokose, per pertraukas ar kylant elgesio iššūkiams. Antra, turėti aiškius susitarimus, kad visi suaugusieji mokykloje ir namuose reaguotų panašiai. Kai susitarimai vienodi, vaikams daug ramiau ir nuspėjamiau. Dar vienas labai svarbus dalykas – pozityvus požiūris. Kai matome ir įvardijame ne tik sunkumus, bet ir mažus pasiekimus, kai kuriame vaikui sėkmės situacijas, keičiasi visos klasės atmosfera. Vaikas jaučiasi labiau priimtas, drąsiau bando, mažiau įsitempia, o mokytojui ir tėvams atsiranda daugiau pasitikėjimo, kad pokyčiai įmanomi“, – sako ji.
Pasak specialistės, jos atstovaujama įstaiga visada skatina mokytojus nebijoti kreiptis pagalbos ir drąsiai rodyti tikrą kasdienę situaciją klasėje.
„Dalis mokytojų bijo parodyti „nepatogią“ pamoką, nes nerimauja, kad konsultantai vertins ar kritikuos. Todėl kartais parodoma „gražioji“ pamoka – tokia, kur vaiko elgesys nekelia iššūkių, o realios kasdienės situacijos lieka už kadro. Tuo tarpu mes stengiamės visus įtikinti, kad kuo tikresnę situaciją matome, tuo konkretesnius ir naudingesnius sprendimus galime pasiūlyti, kad mokytojui kasdien būtų lengviau“, – pasakoja R. Ramanauskienė.
Panevėžio įstaigos, teikiančios pagalbą – visada atviros
Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centras aktyviai konsultuoja bendrojo ugdymo mokyklas įtraukiojo ugdymo klausimais. Padeda mokyklų komandoms rasti konkrečius sprendimus, kaip pritaikyti ugdymą, kokias priemones taikyti kasdien, kaip susitarti dėl rutinų, taisyklių ir pagalbos organizavimo, kad įtrauktis veiktų ne tik dokumentuose, bet ir klasėje.
Ne mažiau aktyviai pagalbą mokykloms teikia ir Panevėžio pedagoginė psichologinė tarnyba. Ji įvertina vaiko ugdymosi poreikius, mokytojams pateikia konkrečias rekomendacijas ir metodus, konsultuoja. Tėvams suteikia aiškumo, kur ir dėl ko kreiptis, ko prašyti ir kaip konstruktyviai susitarti su mokykla dėl pagalbos vaikui.
Pasak Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centro direktoriaus pavaduotojos ugdymui, tiek jos atstovaujama įstaiga, tiek kitos institucijos visada yra atviros ir pasiruošusios padėti. Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius geriausiai priimti pasirengusios tos ugdymo įstaigos, kurios nebijo kreiptis pagalbos.
Užs. Nr. 577
