Kėdainiečiams puikiai pažįstamas kūrėjas Algis Augustaitis savo bičiulius pakvietęs į Daugiakultūrį centrą ne tik pristatė savo tapybos darbų parodą „Savo darbais noriu jus apkabinti“, bet ir supažindino su naujausia, vos prieš keletą dienų iš leidyklos parsivežta knyga „Per žodį išarta vaga“.

Algį Augustaitį labai pradžiugino į renginį atvykusi buvusi jo vadovaujamo šachmatų būrelio auklėtinė Kristina Špokaitė Bružauskienė.

Algį Augustaitį labai pradžiugino į renginį atvykusi buvusi jo vadovaujamo šachmatų būrelio auklėtinė Kristina Špokaitė Bružauskienė.

Dabar Vilniuje gyvenantis, tačiau dažnai į Šakių kraštą nuvykstantis A. Augustaitis savęs neįsivaizduoja be Kėdainių: „Kėdainiuose gyvenau maždaug trisdešimt metų. Čia liko dalis mano širdies, todėl naujausia kūrybą vis atvežu savo bičiuliams.“

Dar dažais kvepiančiam ir ne visai baigtam darbui A. Augustaitis pažadėjo įpūsti dvasios.

Dar dažais kvepiančiam ir ne visai baigtam darbui A. Augustaitis pažadėjo įpūsti dvasios.

Trečdalis fantazijos ir antrątiek tiesos
Humoro nestokojantis kūrėjas savo naujausią knygą „Per žodį išarta vaga“ vadina trečiąja su puse: „Vieną knygą parašėme kartu su tėčiu, tai buvo pusinė mano knyga, o vėliau buvo dar du bandymai. Tad šioji – trečioji mano paties, bet trečia su puse bendrai rašant.“
Pasak autoriaus, naujausioje knygoje daug jo paties pamąstymų. „Į šį kūrinį sudėjau daug savo išgyvenimų ir filosofinių pamąstymų. Kas jau skaitė knygą, sako, kad joje ne viskas tiesa. Mano manymu, ten 70 procentų yra tiesos, o 30 procentų mano fantazijos. Negaliu nuo savęs pabėgti. Vis kyla noras tai, ką esu patyręs, suguldyti į popieriaus lapus. Taip ir gimsta knygos. Matyt, esu iš tų žmonių, kurie turi pasidalinti tuo, ką nešiojasi savyje“, – pristatydamas knygą sakė A. Augustaitis.
Trečiąją knygą A. Augustaitis išleido savo lėšomis. Jos tiražas gana nedidelis. „Kadangi knygų leidyba yra gana brangus malonumas, tai negaliu jos leisti tūkstantiniais tiražais. Knyga yra ne tik popieriniame variante, bet ir skaitmeninėje versijoje, tad ją bus galima rasti internete.

A. Augustaičio kūryba domina nemažą dalį kėdainiečių.

A. Augustaičio kūryba domina nemažą dalį kėdainiečių.

Parodoje sau pasidovanoti paveikslai
A. Augustaitis niekada į Kėdainius neatvyksta tuščiomis. Taip ir šįkart jis surengė dvigubą šventę – ne tik knygos sutiktuves, bet ir parodos atidarymą. Naujausioje ekspozicijoje – maždaug trisdešimties metų kūryba. „Kaskart savo gimtadienio proga pats sau pasidovanoju po paveikslą. Tad jų susikaupė gana nemažai. Šįkart ir atvežiau į Kėdainius tuos savo gimtadieninius kūrinius. Vienas net ne visai užbaigtas. Jis kol kas dar be dvasios. Bet netrukus gyvybė į naujausią kūrinį bus įpūsta. Jį atvežiau norėdamas parodyti, kuo dabar gyvenu ir kvėpuoju, o tas kvėpavimas yra neatsiejamas nuo Kėdainių“, – sakė A. Augustaitis.

Naujausioje A. Augustaičio knygoje – autoriaus išgyvenimai ir filosofiniai pamąstymai.

Naujausioje A. Augustaičio knygoje – autoriaus išgyvenimai ir filosofiniai pamąstymai.

Brandaus kūrėjo brandūs darbai
A. Augustaitį tapyba atrado gana vėlai. Jis neslepia, kad tapybos vingrybių mokėsi pats. Ne vienerius metus dirbęs inžinieriumi, šachmatų treneriu, vėliau paniręs į verslą A. Augustaitis, sulaukęs brandaus amžiaus sužavėtas dėdės Prano Augustaičio kūrybos, nutarė pats paimti į rankas teptuką. „Norėjau tapyba papildyti realų gyvenimą. Esu įžūlus diletantas. Mano pirmasis darbas buvo marinistinis, nes turėjau daug mėlynos ir baltos spalvos.
Vėliau panirau į peizažus. Stengiuosi „kūrybingai pasiskolinti“ tapybos paslapčių iš kitų tapytojų. Savo darbuose nekeliu ypatingų reikalavimų. Kiekvienas teptuko potėpis – tai stebuklas, o vienas iš banginių kuriant paveikslą, tai dvasia“, – savo darbus pristatė kūrėjas.
Meno kritikai apie A. Augustaitį atsiliepia gana šiltai: „Nieko įmantraus, sudėtingo. Kažkas artimo realistinei, primityviajai dailei. Algio darbai suteikia galimybę stebėti tapybos gyvybę, jos gimimo ir formavimosi procesą. Paveiksluose nesijaučia daiktų tūrių, jie skaidosi į šviesias ir tamsias dalis, išlikdami vieningoje įtampoje. Vaizdo reljefą autorius lipdo pastoziniais sluoksniais, kruopščiais, netgi kukliais potėpiais. Tapybinė maniera nustelbia temą, palikdama jai antraeilės svarbos vaidmenį.“