Pastaruoju metu gaunu daug klausimų apie darbą nuotoliniu būdu. Dažnai klausiate, kas priklauso darbuotojui, kuris dirba nuotoliniu būdu. Dalykiškai į šį klausimą man padės atsakyti buvusi mano mokinė, MRU Teisės mokyklos studentė, Europos studentų teisininkų asociacijos MRU lokalinio padalinio valdybos narė Augustė Dumčiūtė.
Darbo kodekso 52 str. numato, jog nuotolinis darbas yra darbo organizavimo forma, kai darbuotojas jam priskirtas darbo funkcijas ar jų dalį, visą arba dalį darbo laiko, su darbdaviu suderinta tvarka reguliariai atlieka nuotoliniu būdu, t. y. kitoje negu darbovietė vietoje, naudojantis informacinėmis technologijomis. Darbuotojo atsisakymas dirbti nuotoliniu būdu negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį ar pakeisti darbo sąlygas.
Svarbu paminėti, jog nuotolinis darbas privalo (nebent darbdavys įrodo dideles sąnaudas) būti suteikiamas to pareikalavus ir:
- Nėščiai, neseniai pagimdžiusiai ar krūtimi maitinančiai darbuotojai;
- Taip pat darbuotojui, auginančiam vaiką iki 3 metų;
- Darbuotojui, vienam auginančiam vaiką iki 14 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų;
- Darbuotojui pateikus prašymą, pagrįstą sveikatos priežiūros įstaigos išvada apie jo sveikatos būklę.
Tokie darbuotojai turi teisę dirbti ne mažiau kaip 1/5 (t.y. 20 %) darbo laiko. Raštu nustatomi darbo vietos reikalavimai, darbo priemonės, aprūpinimo jomis tvarka ir pan. Jeigu, dirbant nuotoliniu būdu, darbuotojas patiria papildomų išlaidų, susijusių su jo darbu, darbo priemonių įsigijimu, darbo vietos įsirengimu ir naudojimu, tokias išlaidas darbdavys privalo kompensuoti (pvz. kompiuteris, spausdinimo, kopijavimo įranga, kanceliarinės prekės, speciali kompiuterinė/programinė įranga ar pan.). Darbdaviai, kartu su darbuotojais, turėtų įvertini nuotolinio darbo organizavimo būdo suteikiamas naudas, galimas rizikas, spręsti iškilusius klausimus, siekiant prieiti geriausio sprendimo.
Užs. Nr. 2