Išėję į užtarnautą poilsį tapo prezidentais, baikeriais, sklandytojais ir keliautojais (II)

Lina Gustaitė

Vidutiniškai pusantrų metų praėjo nuo tos dienos, kai šeši puikiai žinomi Kėdainių rajono žmonės: Vanda Petrauskienė, Jonas Dalbokas, Vytautas Gogaitis, Julius Lukoševičius, Vytautas Kundrotas ir Regimantas Valiauskas, tapo senjorais, bet tik ta prasme, kad paliko darbo vietas ir pradėjo gyventi tik sau, laiką skirdami šeimoms, anūkams ir pomėgiams, apie kuriuos svajojo dirbdami vadovaujamą darbą šešiose mūsų krašto įstaigose.

Apie tai, kaip gyvena V. Petrauskienė, J. Lukoševičius ir R. Valiauskas rašėme praėjusiame „Kėdainių mugės“ numeryje, o šįkart pasakojame apie J. Dalboką, V. Gogaitį ir V. Kundrotą.

Istorija plius krepšinis

Krakių seniūnas Jonas Dalbokas vienas pirmųjų iš šios buvusių vadovų kompanijos išėjo į užtarnautą poilsį ir prieš ketverius metus visiškai pasinėrė į keturis mėgstamus dalykus: ūkininkavimą, istoriją, keliones ir Kauno „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje.

„Išėjau į pensiją, gyvenu ir tiek. Labai gražiai bendraujame su dabartiniu Krakių seniūnu Ernestu Barču, kuris vis paskambina pasitarti, pasikonsultuoti. Susitinku su buvusiais kolegomis seniūnais iš kitų seniūnijų. Juk šiaip ar taip 14 metų dirbome kartu, likome draugai. Tai džiugina. Didžiąją laiko dalį darbuojuosi savo ūkyje. Šiuo metu mėsinius galvijus keičiu į avis. Tad ūkyje darbų netrūksta“, – teigė J. Dalbokas.

O kai nedirba savo ūkyje, pašnekovas skaito istorines knygas, kurių savo namuose turi ištisą biblioteką. Labiausiai jis gilinasi į sudėtingiausius XX amžiaus įvykius, faktus ir diktatorių gyvenimus.

„Mano tėvai buvo ištremti į Sibirą. Gimiau Irkutsko srityje, kai tėvai grįžo į Lietuvą, man buvo šešeri metai. Apie to meto baisumus ir diktatorių Hitlerio, Stalino, Berijos žiaurumą labai daug girdėjau iš savo tėvų, bet anuomet aiškiai ir plačiai apie tai nebuvo rašoma. Dabar, kai atsirado daugybė ir įvairios istorinės ir biografinės literatūros, jas perku savo bibliotekai ir kiekvieną knygą atidžiai perskaitau. Žodžiu, tyrinėju, analizuoju, lyginu ir pastebėjau, kad tose knygose aprašomi anuomet vykdyti žiaurumai lygiai taip pat vykdomi ir dabar. Diktatoriai nė kiek nepatobulėjo“, – kalbėjo J. Dalbokas.

Buvęs seniūnas sako, kad „per koroną“ šalia skaitymo atrado dar vieną puikų dalyką – keliones po Lietuvą, todėl per tuos porą pandemijos metų apvažiavo daugybę puikių vietų. Ypač jį sužavėjo ir nustebino Zanavykų kraštas.

Pašnekovas šypsosi, jog nuo seniūnavimo laikų vis dar gajus įprotis domėtis krašto gyvenimu ir tuo, kas vyksta rajono taryboje.

„Nebenoriu jokios politikos, pas mus yra labai daug neapsisprendusių žmonių, kurie kalba abstrakčiai ir nieko nepasako ar nepadaro konkrečiai. Kad ir dabar daug kalbama apie taiką, o tikslingų ir griežtų žingsnių nedaroma. Istorija sukasi ratu, gaila, kad nesuvokiamos esamos grėsmės“¸ – sakė J. Dalbokas.

Besišnekant paaiškėja, kad buvęs seniūnas turi dar vieną aistringą pomėgį, kurio ištakos siekia net 1965-uosius metus. Jis žino daugybę istorinių faktų apie krepšinį, turi sukaupęs krepšinio žvaigždžių autografų ir marškinėlių kolekciją.

Dar mokydamasis mokykloje jis susižavėjo krepšiniu ir vėliau tapo ištikimu Kauno „Žalgirio“ gerbėju. Jau daugelį metų pašnekovas įsigyja abonementą į visas šio klubo rungtynes, tačiau į visas tikrai nevažiuoja, bet niekada nepraleidžia Eurolygos rungtynių, kai „Žalgiris“ žaidžia Kaune, ir šios komandos kovų su Vilniaus „Lietuvos rytu“.

„Šis hobis senas, įaugęs į kraują. Žinoma, seku ir lankausi Kėdainių „Nevėžio“ rungtynėse. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kodėl šiemet abiem mano komandoms nesiseka, bet manau, kad yra daug povandeninių srovių“, – kalbėjo J. Dalbokas.

Apie dangų ir plunksną

Buvęs Dotnuvos slaugos namų direktorius Vytautas Gogaitis iš darbo išėjo lygiai prieš dvejus metus. Į klausimą, ar ilgisi buvusios darbovietės, kuriai atidavė 14 metų, nusijuokia sakydamas, kad iš pradžių buvo sunkoka, nes jis – ekstravertas.

„Greit susitaikiau su nauja realybe, nes visų pinigų neuždirbsi. Reikia ir savimi pasirūpinti, ir žiūrėti į priekį. Su buvusiais darbuotojais palaikau draugiškus santykius, kai kuriuos namų gyventojus pagal galimybes iki šiol pasveikinu su gimtadieniais. Esu pragmatškas žmogus, manau, kad nereikia dairytis atgal, bet reikia žvelgti pirmyn“, – sakė V. Gogaitis.

Visą gyvenimą po darbo valandų iki pat pensijos pašnekovas leido aktyviai: sportavo, bėgiojo, vėliau pamėgo greitąjį ėjimą. Toks gyvenimo būdas jam artimas iki šiol. Rytus jis pradeda žingsniuodamas pėsčiomis, „rinkdamas žingsnius“ miesto parke ir stebėdamas gamtą.

„Po kojos traumos stengiuosi išlikti sveikas, aktyvus ir po truputį įgyvendinti svajones. Turiu šaunų sūnų, kuris išpildė mano seną ekstremalų norą. Kai išėjau į pensiją, jis padovanojo ne vieną šuolį parašiutu. Žinoma, leidomės kartu su instruktoriumi. Smarkiai pakilo adrenalino lygis, tikrai jaučiausi laimingas įgyvendinęs svajonę“, – šypsosi V. Gogaitis.

Nuo šuolių parašiutu netrukus jis perėjo prie skraidymo parasparniu. Pasirodo, kad sūnus jau keletą kartų tėtį pradžiugina dar ir tokiomis ekstremaliomis pramogomis. Jeigu leis oras ir sveikata, tai ir šią vasarą pašnekovas yra pasiruošęs dar ne kartą kilti į dangų, iš kur gėrėdamasis nuostabiais vaizdais leisis į žemę.

Paklaustas, kokias dar svajones pavyko įgyvendinti išėjus į pensiją, atsakė, kad rašo atsiminimus ir pagaliau vėl pradėjo piešti.

„Rašau atsiminimus, bet apie knygos išleidimą negalvoju, nes tai – nepigus dalykas. Kai augau vaikų namuose, neblogai piešiau ir nuo to laiko svajojau dar kada nors paimti dažus į rankas. Pamenu, vaikystėje mokytoja mane nusivedė į pievą ir liepė piešti arklio galvą, bet man išėjo tik karvės. Tą nevykusią karvės galvą, padedamas mokytojos, patobulinau ir piešinys buvo išvežtas į konkursą, kur laimėjo prizinę vietą. Matyt, neblogai piešiau, tai prisimindamas vėl išsitraukiau popieriaus lapą ir pradėjau piešti grafitu. Sunku vertinti, ar man gerai sekasi, nes kitiems kol kas savo darbų nerodau“, – smagiai pasakojo V. Gogaitis.

Šalia laisvalaikio pomėgių pašnekovas ištikimas ir visuomeninėms pareigoms. Jis – Kėdainių rajono savivaldybės tarybos pirmos kadencijos deputatų klubo narys.

Dar neatėjo laikas

Nuo 1985 metų Kėdainių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriui vadovavęs Vytautas Kundrotas šypsosi, kad valdiško darbo nedirba lygiai vienus metus.

„Pasiilgstu darbo skyriuje, bet, tiesą sakant, vis tiek laikas nuo laiko susitinku su buvusiais kolegomis. Skambinamės, tariamės arba šiaip susitinkame, švenčiame gimtadienius. Žodžiu, tęstinumas išlikęs. Juolab kad su dabartiniu skyriaus vedėju Ryčiu Vieštautu esame labai seniai pažįstami, daug bendravę. Būtų buvę sunku, jeigu ryšiai su buvusiais kolegomis skyriuje būtų nutrūkę“, – sakė V. Kundrotas.

Pašnekovas šypsosi, kad kol kas jis dar neturėjo normalaus laisvalaikio, kadangi turi projektų vadovo licenciją, tai vis dar dirba.

„Nors vis dar dirbu, bet turiu dvi svajones. Viena – tapyti, kita – drožti abstrakčias medžio skulptūrėles. Kai išėjau iš darbo savivaldybėje, pasakiau, dabar tikrai rasiu laiko tiems dalykams, bet kol kas vis dar taip nenutiko. Tiesa, tapyti jau bandžiau, kadangi trūko laiko, vėl atidėjau į šoną“, – šypsosi V. Kundrotas.

Pokalbio metu paaiškėja, kad, tikėtina, prie molberto jam dar kurį laiką ir neteks prisėsti, nes visai neseniai buvo išrinktas Kėdainių „Rotary“ klubo prezidentu. Liepą laukia inauguracija.

„Nuo komentarų tuo klausimu kol kas susilaikau, kol nebūsiu inauguruotas“, – pabrėžė V. Kundrotas.

O tada vėl įsisukam į pasakojimą apie tai, kad buvęs vyriausias miesto architektas vis tik randa daugiau laiko knygoms skaityti, bendrauja su anūku ir planuoja keliones.

Titulinė nuotrauka: V. Gogaičio rankose – šuolininko parašiutu pažymėjimas. (R. Valionio nuotr.)