Išėję į užtarnautą poilsį tapo prezidentais, baikeriais, sklandytojais ir keliautojais (I)

Lina Gustaitė

Vidutiniškai pusantrų metų praėjo nuo tos dienos, kai šeši puikiai žinomi Kėdainių rajono žmonės: Vanda Petrauskienė, Jonas Dalbokas, Vytautas Gogaitis, Julius Lukoševičius, Vytautas Kundrotas ir Regimantas Valiauskas tapo senjorais, bet tik ta prasme, kad paliko darbo vietas ir pradėjo gyventi tik sau, laiką skirdami šeimoms, anūkams ir pomėgiams, apie kuriuos svajojo dirbdami vadovaujamą darbą šešiose mūsų krašto įstaigose.

„Manęs dar nepamiršo“

Kai skambinau tartis dėl pokalbio, buvusią ilgametę Surviliškio seniūnę Vandą Petrauskienę „pagavau“ kažkur tarp vieno Lietuvos krašto ir kito.

„Dabar lekiu į Mažeikius, sveikinsiu anūkėlę su trečiuoju gimtadieniu, o po to lankysiu mamą Marijampolėje. Taip, pensininkams tikrai trūksta laisvo laiko, jie labai užimti“, – juokėsi buvusi seniūnė.

Tačiau tarp tų dviejų kelionių ji vis tik rado pusvalandį, per kurį šnektelėjome, ką veikia išėjusi į užtarnautą poilsį, ir kas džiugina.

Prieš porą metų ji atsisveikino su Surviliškio seniūnijos kolektyvu, kuriam vadovavo 33 metus, o dabar bando atsigriebti ir daryti tai, ko negalėjo daryti seniūnaudama.

„Visą gyvenimą labai mėgau skaityti knygas, jeigu anksčiau tam rasdavau vieną kitą minutę, tai dabar tam skiriu tikrai nemažai laiko. Ir į Surviliškio biblioteką nuvažiuoju pasiimti knygų, ir nusiperku, ir iš vaikų parsivežu. Dabar tai mano mėgstamiausias hobis, kurį galiu laisvai realizuoti“, – pasakojo V. Petrauskienė.

Kita pašnekovės aistra – kelionės, iš kurių mėgstamiausios – pažintinės. Didžiųjų kelionių po Europos šalis dėl pandemijos teko atsisakyti, bet tikisi, jog šią vasarą pavyks kur nors toliau išvykti. Patiko iš naujo pažinti Lietuvą, ypač literatūrinę.

„Šis pomėgis susijęs su mano specialybe, esu baigusi lietuvių filologiją. Praėjusią vasarą aplankiau vietas, kur gyveno ir kūrė J. Basanavičius, D. Poška, Maironis, S. Nėris, kiti rašytojai ir poetai. Noriu tobulėti ir gyventi sau“, – kalbėjo V. Petrauskienė.

Besikalbant pašnekovė prisiminė, kaip dar dirbdama seniūnijoje dalyvavo vieno žmogaus išleistuvėse į pensiją. To vyro kolegė pasakė tokius žodžius, kad visi gražiai pašneka ir žada ilgai prisiminti, bet, praėjus vieneriems metams, pamiršta išėjusį iš darbo.

„Man taip neįvyko, manęs dar nepamiršo, daug kur kviečia. Dalyvauju visuose Surviliškio seniūnijos renginiuose. Kalnaberžės bendruomenė išrinko į valdybą, jeigu tik paprašo, stengiuosi dalyvauti. Tiesa, per pensijos laiką atradau, kad gražių renginių būna ne tik Surviliškio seniūnijoje, bet ir Kėdainiuose, kur gyvenu. Tiesą sakant, kai dirbau Surviliškyje, miesto renginiuose beveik nesilankiau, o dabar turiu tam laiko. Labai patinka intelektualūs Daugiakultūrio renginiai, M. Daukšos viešosios bibliotekos“, – pasakojo V. Petrauskienė.

Paklausta ar domisi ne tik rajono kultūriniu ir visuomeniniu gyvenimu, bet ir politiniu, ji pradėjo juoktis, sakydama, kad seniūnas visada buvo politikas, nors šios pareigos ir nėra politinės.

„1995 metais gavau labai įdomią pamoką, kai mane norėjo išmesti iš seniūnų dėl to, kad į rinkimus ėjau nuo vienos partijos, nors ir nebuvau jos nare. Nuo to laiko mano santykiai su politika komplikuoti. Politikė buvau visą gyvenimą ir dabar tokia esu, bet tik todėl, kad galiu turėti savo nuomonę, diskutuoti. Gal kam ir padėsiu, jeigu reikės ruošiantis rinkimams, bet pati į politiką tikrai nebeisiu“¸ – šmaikščiai kalbėjo V. Petrauskienė, visada pasižymėjusi tvirta nuomone ir atvirumu.

Sprendimas tikrai bus

Tris dešimtmečius rajono švietimiečių gyvenimas buvo tiesiog neįsivaizduojamas be Juliaus Lukoševičiaus, buvusio rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjo. Tiesą sakant, jis ir dabar dar yra dalis visos rajono švietimo bendruomenės, nes buvęs vedėjas – dažnas svečias krašto renginiuose, su juo konsultuojasi naujoji jo įpėdinė, tariasi buvę kolegos, patarimų klausia ugdymo įstaigų vadovai. Mokyklų vadovai kviečia keliauti kartu ir atsisveikinti, kai patys išeina iš darbo.

„Tuoj sukaks metai, kai nebedirbu savivaldybėje. 30 metų J. Basanavičiaus g. 36 man buvo antraisiais namais, todėl negaliu staiga visko nutraukti. Juokauju, kad dabar esu pusiau aktyvus, nes nebeinu į darbą savivaldybėje, bet žūriu savivaldybės tarybos posėdžius, seku savivaldos naujienas, palaikau ryšius su kolegomis. Teikiau pasiūlymus dėl savivaldybės strateginio plano ir mokyklų tinklo pertvarkos. Reikia nebijoti buvusius valstybės tarnautojus įtraukti į darbo grupes. Kadangi esu laisvas ir nepriklausomas, dabar galiu kalbėti tiesiai šviesiai“, – kaip visada smagiai, su gera humoro doze kalbėjo J. Lukoševičius.

Šiuo metu pašnekovo laisvalaikis savotiškai susijęs su valdymu ir politika, jis skaito prof. Egidijaus Aleksandravičiaus knygą „Adamkus“.

„Kadangi rinkiminės kampanijos metu po mūsų rajoną man teko lydėti Valdą Adamkų, dalyvauti jo, kaip prezidento, inauguracijoje 1998 metais, mane užplūdo malonūs prisiminimai. Toje knygoje kaip tik rašoma apie man įdomų santykį dirbusių vykdomosiose ir atstovaujamose institucijose“, – kalbėjo J. Lukoševičius.

Paklaustas, ar eitų į savivaldos rinkimus, vyksiančius 2023 metais, atsakė, kad reikėtų sulaukti teisės aktų LR Seime dėl mero ir administracijos direktoriaus kompetencijų, apibrėžiančių, kokios bus mero ar administracijos galios.

„Momentas, kad galima dalyvauti įvairiose veiklose ir nebūnant savivaldybės tarybos nariu, mane intriguoja. Manau, kad iš mano pusės tikrai bus vienoks ar kitoks apsisprendimas. Tiesą sakant, turiu siūlymų iš įvairių pusių“, – atviravo J. Lukoševičius.

Vis tik, kad ir kaip rūpi švietimas ir kiti dalykai rajone, pašnekovui svarbiausia yra du augantys anūkai. Moksleivių atostogų metu jie kartu keliauja po Lietuvą, lanko pažintines vietas ir drauge plečia akiratį.

„Atšilo oras, turiu sodybą, joje veiklos yra pakankamai. Baigėsi pandemija, tad su šeima atnaujiname kelionių sezoną po Lietuvą, o vasarą ir į užsienį. Tiesa, atradau naują pomėgį. Žvejybą savo prūde, kurį pats įsirengiau sodybos kieme. Dabar su anūke vis užmetam meškeres. Didžiausia mūsų pagauta žuvis bus dar ateityje“, – šypsosi J. Lukoševičius.

Sėdo ant motociklo

Prieš penkerius metus ant motociklo „Suzuki“ sėdo ir baikerių klubo nariu tapo buvęs Gudžiūnų seniūnijos seniūnas Regimantas Valiauskas. Dabar jis – ūkininkas ir Kėdainių baikerių klubo „Horizontai“ narys. Pasiteiravus, gal jis ir vadovauja šiam motociklininkų klubui, pašnekovas šypteli: „Gana jau man vadovauti. Man dabar geriau daryti tai, ką liepia kiti. Tiesa, neseniai tapome solidžiu klubu, turinčiu oficialų pavadinimą ir emblemas ant striukų.“

Prieš porą metų išėjęs į pensiją pašnekovas atsidėjo savo pomėgiams. Jis ūkininkauja: augina arti 30 avių pulką, rūpinasi 15 avilių bičių ir dirba žemę. O šalia to dukart per savaitę važiuoja į sporto klubą Vilainiuose.

„Visą gyvenimą sportavau ir dabar nenoriu būtų sugveręs. Stengiuosi nepraleisti nė vienos treniruotės, tik vasarą, kai ūkyje atsiranda daug darbų, sporto klube lankausi vieną kartą per savaitę. Treneris prižiūri, sportuoju ir tuo esu labai patenkintas. Kai pažiūriu, kiek žmonių nesulaukia pensijos, tai galiu pasakyti, kad pasakiškai gyvenu išėjęs į užtarnautą poilsį. Užsiimu dūšiai maloniu darbu kada tik noriu“, – teigė R. Valiauskas.

Seniau garsėjęs kaip medžiotojas, buvęs seniūnas ir dabar yra ištikimas šiam pomėgiui. Pasak jo, pasėdėti miške, pabūti gamtoje, pasivaikyti kažką jam iki šiol įdomu.

Kai pabosta ūkio reikalai, pašnekovas išsiruošia į didmiesčius, kur gyvena jo vaikai.

„Turiu keturis anūkus. Aš juos stebiu, jie stebi mane. Vyriausioji šiemet baigia gimnaziją, rinksis specialybę, jauniausias – dešimtmetis. Stengiuosi aplankyti juos Vilniuje, Kaune, žiūriu kaip auga, kur pasuks“, – kalbėjo R. Valiauskas.

Per savo karjerą pašnekovas dirbo trijose pareigose: buvo vyr. inžinierius, ūkio vadovas ir seniūnas.

„16 metų dirbau seniūnu. Tai – sunkus, varginantis darbas, kai tau dieną naktį skambina, ieško ir reikalauja. Visą laiką jauti didžiulę atsakomybę. O dabar yra kitaip. Su kolegomis seniūnais ir seniūnijos darbuotojais išliko geri santykiai, išgeriame kavos, pasisveikiname su vardadieniais, gimtadieniais. Jeigu klausia patarimo, atsakau, bet pats nepatarinėju, tačiau matyti matau ir pastebiu viską“, – šypteli buvęs seniūnas.

Anot pašnekovo, palikęs darbovietę jis neatitrūko nuo rajono visuomeninio ir politinio gyvenimo, jam įdomu, kas vyksta rajone.

„Matyt iš įpročio peržvelgiu rajono tarybos posėdžių darbotvarkes. Ieškau sprendimų, susijusių su Gudžiūnų seniūnija. Nesu atitrūkęs, nes kartais ir tarybos posėdį pažiūriu arba jo įrašą susirandu internete“, – sakė R. Valiauskas.

Buvęs seniūnas, kaip ir kiti jo kolegos, sulaukia politikų kvietimų prisijungti, tačiau kol kas to daryti neketina, nes, jo nuomone, jaunimas turi galvoti apie rajono ateitį.

Pokalbio metu paliečiame ir šiuo metu skaudžią karo temą. Pašnekovas akylai seka karo Ukrainoje naujienas ir neslepia, kad jaudinasi dėl karo baigties ir ukrainiečių tautai daromos žalos.

„Esu buvęs Vakarų Ukrainoje. Ten gyvena gražūs, geri žmonės. Dabar jie bando tvarkyti subombarduotus miestus, bet kas iš to, jeigu rusų kariuomenė juos vėl tuoj sugriauna. Šiomis dienomis skaičiau, kad daugiausia tremtinių buvo išvežta iš Lietuvos ir Ukrainos, kitų Baltijos šalių. Liūdna pasidarė, tikėkimės, kad Ukraina su visų palaikymu atlaikys ir rusai neįsiverš į Baltijos šalis“, – kalbėjo R. Valiauskas.

Pradžia. Tęsinys kitame numeryje.

Titulinė nuotrauka: Vienas iš V. Petrauskienės pomėgių – kelionės. Kovo 11-osios Akto salėje Seime. (Asmeninio archyvo nuotr.)