„…Baigiantis karui pasitraukė į Vakarus“. Ar kada nors pagalvojote, kokios pokario patirtys, praradimai ir atradimai slypi po daugeliui girdėta fraze apie išeivijos lietuvius? Iš arčiau susipažinti su šiuo unikaliu išeivių gyvenimo tarpsniu kviečia Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje veikianti tarptautinė paroda „PRARADĘ TĖVYNĘ. Išeivių iš Baltijos šalių istorija. 1944-1952“.


Pokario patirčių metraštis

Paroda santūri, tačiau tuo ir jaudinanti. Per lietuvių, latvių ir estų šeimų išsaugotus dienoraščius, dokumentus ir fotografijas perteikiama ilgos kelionės į nežinią ir buvimo svetur istorija. Parodą rengė Balzeko lietuvių kultūros muziejus Čikagoje, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas, latvių ir estų bendruomenės išeivijoje. Iš daugybės fotografijų ir dokumentų parodos rengėjams pavyko atrinkti tai, kas žiūrovą informuoja, jaudina ir lieka atmintyje kaip to laikotarpio ženklai.

Išeivių iš Baltijos šalių istoriją pasakoja parodoje eksponuojamos Kazio Daugėlos, Juozo Gimbuto ir kitų išeivių nuotraukos, kuriose jie fiksavo dramatišką pasitraukimą, stovyklų kasdienybę, šventes, protestus prieš sovietų vykdytas masines deportacijas, demonstracijas ir net bado streiką reikalaujant laisvės Lietuvai, išvykimą iš Hamburgo laivais į Niujorką.

Paliko namus genami baimės

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vengdami sovietinių represijų iš savo gimtinių pasitraukė dešimtys tūkstančių Baltijos šalių gyventojų. Gelbėdamiesi jie traukėsi į Vakarus visomis įmanomomis priemonėmis. „Iš Lietuvos 1944 m. traukėsi apie 100 tūkstančių lietuvių. Ne visiems pavyko išvykti. 60 tūkstančių lietuvių atsidūrė ir penkerius metus gyveno Vokietijos DP (angl. displaced persons – DP) stovyklose“, – pristatydama parodą, pasakojo VDU profesorė, Lietuvių išeivijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Dalia Kuizinienė. Lietuviškai šis terminas reiškia perkeltieji asmenys, o šnekamojoje kalboje prigijęs žodis „dipukai“.

Stovyklos buvo įkurtos karą laimėjusių sąjungininkų zonose: didžiųjų miestų mokyklose, kareivinėse, vienuolynuose. Karo pabėgėliams buvo išduodamos maisto kortelės, drabužiai, mokoma profesijos – moterys mokėsi siūti, vyrai – mūrijimo ir pan. darbų.

Išeivių istorijoms skirtą parodą pristatė Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos direktorė Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė (kairėje) ir VDU Lietuvių išeivijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, prof. Dalia Kuizinienė.


Dipukų stovyklų fenomenas

 „Nors įsikūrimo pradžioje reikėjo galvoti, kaip išgyventi, bet lietuviai, kurių didžiąją dalį sudarė inteligentai, svajojo ir tikėjo, kad vienaip ar kitaip jie galės realizuoti save, kad galės vykti švietimas. Iki 1947-48 metų didžioji dauguma žmonių tikėjo, kad sugrįš į Lietuvą ir tai visus palaikė, bet apie 1948 metus suvokiama, kad į Lietuvą tikrai nebus sugrįžta, ir kad reikia galvoti apie tolimesnę emigraciją“, – skausmingą išeivių istoriją pasakojo profesorė.

Vis tik šį laikotarpį Vokietijos dipukų stovyklose ji vadina fenomenaliu. „Vyko be galo intensyvus kultūrinis gyvenimas. Buvo atkurta švietimo sistema: darželiai, mokyklos. Baltijos šalių žmonių iniciatyva 1946 metais Hamburge įkuriamas Pabaltijo universitetas, kuriame dėstė lietuvių, latvių ir estų profesūra. Tiesa, universitetas veikė trejus metus, tačiau per tą laikotarpį studentiško amžiaus žmonės galėjo studijuoti net lituanistiką. DP stovyklose lietuviai turėjo savo teatro grupes, baletą, operą, atkūrė visas draugijas, išleido šimtus knygų ir periodinių leidinių“, – tautinės tapatybės puoselėjimą priminė viešnia iš Kauno.

Kiekviena istorija – verta knygos

Apie 1948 metus prasidėjo tolesnė emigracija. Amerika buvo pirmoji šalis, sutikusi priimti karo pabėgėlius, vėliau dipukus įsileido ir kitos valstybės. „Gyvenimas tęsėsi, kultūriniai ir politiniai sambūriai įsibėgėjo ir tapo dar didesnėmis istorijomis. Bet žiūrėdama į šias nuotraukas, taip pat į Janinai Monkutei-Marks skirtus stendus su jos dokumentais ir galvodama apie jos gyvenimą, aš manau, kad praktiškai kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos istorija yra verta atskiro pasakojimo, kurį galima fiksuoti mokslinėje monografijoje, dienoraštyje, memuaruose ar netgi romane. Tai labai unikalūs ir skausmingi potyriai“, – kalbėjo prof. D. Kuizinienė.

Patyrė išeivės likimą

„Tokios istorinės parodos mes dar nesame turėję“, – sakė muziejaus-galerijos direktorė Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė, kuriai Tėvynės praradimo tema taip pat nesvetima. Šią profesionalaus meno erdvę 2001 m. atidarė išeivės dalią patyrusi jos teta Janina Monkutė-Marks, žinoma tekstilininkė, tapytoja, grafikė (1923-2010).

„Janina tą vasarą Kaune baigė teatrines studijas. Iki diplomo įteikimo buvo likę dešimt dienų. Tuo metu ji draugavo su Martynu Nagiu – poeto Henriko Nagio broliu, kurio gimtinė buvo Mažeikiuose. Jis pasiūlė per tą laiką nuvažiuoti į Mažeikius aplankyti jo giminaičių. Janina sutiko ir į kelionę pasiėmė dvi vasarines suknutes ir du nuotraukų albumus – norėjo parodyti giminaičiams akimirkas iš teatrinių studijų, spektaklių ir tai, kaip gyvena jos šeima. Tai ir buvo visas jos turtas, su kuriuo netikėtai teko pasitraukti į Vokietiją. Jos kelias buvo sunkus, tačiau, padedant poetui Henrikui Nagiui, su jo šeima pavyko patekti į Ameriką. Karas išskyrė Janinos šeimą – jos seseriai pateikti į JAV nepavyko, ji buvo išsiųsta į Australiją“, – jautrią istoriją priminė D. Minkevičienė-Jazdauskienė.

Muziejuje-galerijoje eksponuojami stendai su Janinos Monkutės-Marks dokumentais ir raštais, kurių dalis liudija apie sudėtingą gyvenimo tarpsnį Vokietijos DP stovyklose.

O minėtuosius albumus Janina išsaugojo per visas negandas. „Paskui juos su teta nuvežėme ir padovanojome Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui“, – sakė muziejui-galerijai vadovaujanti menininkės dukterėčia.

Muziejaus-galerijos lankytojams buvo įdomu iš arčiau susipažinti su unikaliu išeivių gyvenimo tarpsniu Vokietijos DP stovyklose.


Aplankyti parodą galima visą liepą

Parengti yra du šios parodos variantai. Angliškasis variantas, papildytas išeivių asmeniniais daiktais, eksponuojamas Balzeko lietuvių kultūros muziejuje Čikagoje. Atidarant parodą Kėdainiuose, tylos minute pagerbtas birželio 18-ąją Anapilin iškeliavusio muziejaus įkūrėjo, vieno ryškiausių JAV lietuvių visuomenės veikėjų Stanley Balzeko jaunesniojo (1924–2020) atminimas.

Paroda „PRARADĘ TĖVYNĘ. Išeivių iš Baltijos šalių istorija. 1944-1952“ Kėdainiuose veiks iki liepos 31 d. Beje, gyvenimo kaip kelionės motyvą linksmesne gaida pratęs muziejaus-galerijos erdvėse šiuo metu taip pat eksponuojama Janinos Monkutės-Marks kelionių metu sukaupta kolekcija, kurią sudaro kaukės, kostiumo detalės, skiautiniai, siuvinėjimai ir skulptūrėlės iš įvairių pasaulio šalių.

Irmina Pryvalova

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.