Iš vaikystės ateina Kalėdos

Pašnekovė

Sostinės gatvėje užkalbinau neaukšto ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, tvarkingai apsirengusią, žilais plaukais, be kelių priekinių dantų močiutę. Pasisveikinau ir paklausiau, ar galiu užduoti klausimą. Pažvelgė savo šviesiomis žydromis akimis ir sutiko.

„Kaip vaikystėje švęsdavote Kalėdas ir kaip puošdavote eglutę?“

Klausimas ją labai nustebino, tai matėsi iš jos akių. Deja, bet ji nieko neprisiminė, nors pokalbis vyko labai sklandžiai. Papasakojo, kad į Vilnių 1962 metais atvyko iš Baltarusijos, prisiminė, kad eglutę įstatydavo į medinį „kryžių“. Gražiai atsisveikinome ir eidama mąsčiau, kaip liūdna, kad ji neprisimena savo vaikystės ir kaip gaila, kad nepaklausiau vardo.

Močiutė su šuneliu

Lipdama Tauro kalno laiptais dairiausi istorijos pėdsakų, pasukau dešinėn atidžiai apžiūrinėdama laiptų granitą, ėjau susimąsčiusi, kol išvydau sportiškai apsirengusią močiutę su šuneliu, kuris nebuvo visiems draugiškas, bet mums pradėjus pokalbį, įsitaisė šalia ir lyg viską suprasdamas mus stebėjo.

Čia manęs laukė staigmena, nes senolė prisiminė kaip važiuodavo į mišką kirsti eglutės, rinkdavo, kad tilptų bute, kad puošė rankų darbo vielinėmis gėlytėmis, sausainiais, saldainiais, žvakutėmis, kurias įstatydavo į vielinius laikiklius, kurių lygsvarą išlaikydavo „uogytės“.

„Deja, dabartinės žvakutės taip nebekvepia“, – su ilgesiu prisiminė mano pašnekovė. Kalbėjome gerą pusvalandį. Apie tai, kaip anksčiau švęsdavo Kalėdas, kad tradicijos nepasikeitusios iki dabar. Buvo prisimintas ir laikotarpis, kai eglutę puošti buvo uždrausta ir kad mokykloje slapta po stalu tarp bendraklasių dalindavosi kūčiukais. Prisiminimai liejosi iš širdies ir mačiau, kaip pašnekovė panirsta į vaikystės prisiminimus, kurie, kad ir kokie bebūtų, šildė atmintį. Taip iš vaikystės prisiminimų atėjo Kalėdos…

Sužinojau, kad močiutė 17 metų gyveno Kaune, paskui persikėlė į Vilnių ir turi sąsajų su Kėdainiais. Pasidomėjau, ar eglutė nors kartą užsidegė nuo žvakučių. „Taip, bet mes ją greit užgesinom ir daugiau tokių dalykų nėra buvę. Brolis buvo atsakingas už viską.“

Papasakojau apie močiutę iš Baltarusijos, ji šyptelėjo, kad ji vos dvejais metais jaunesnė (80 m.), bet viską atsimena. Mano akimis, ji atrodė bent 10 metų jaunesnė. Visą pokalbio laiką mūsų keturkojis klausytojas žiūrėjo tai į mane, tai į savo šeimininkę, lyg viskam pritardamas ir lengvai susierzindamas, kai praeinantys šunys bandydavo įsiterpti į mūsų trijulę.

Eidama link automobilio pagalvojau, kaip gaila, kad nepaklausiau vardo, bet gal paskambins, jei prisimins mane puošdama eglutę, juk palikau savo vizitinę, kai gavau kvietimą į svečius, kad apžiūrėčiau jos senais žaisliukais puoštą eglutę.

Trys draugai

Ėjau pasiimti eilinės senų eglutės žaisliukų siuntos, kai ant šaligatvio išvydau smagiai besišnekučiuojančius ir sausais makaronais užkandžiaujančius tris dešimtmečius. Paspirtukai ir riedlentė atstojo suolelius, aplinkui mėtėsi užkandžių šiukšlės – pats įkarštis, o  aš ėmiau ir priėjau. Pasisveikinau ir atsiklausiau, ar galiu užduoti klausimą, mačiau akyse nuostabą, bet gavau visų teigiamą atsakymą ir į mane žiūrėjo smalsūs žvilgsniai.

„Kodėl laukiate Kalėdų?“ Akys išsiplėtė iš netikėtumo ir mačiau, kaip mintys nuvilnijo jų mažyčiais atminties kalneliais, kurie buvo gal 9-ių Kalėdų laikmenoje. Po pauzės berniukas su riedlente pasakė: dėl to, kad gauna dovanų.

 „O ar tai pagrindinė priežastis?“ – nužvelgiau visus. Vaikai susimąstė ir pradėdami vardinti priežastis nejučia tyliai susirinko aplinkui išmėtytas šiukšles, lyg pats Kalėdų senelis būtų atsiuntęs išbandymą. „Nes puošiame eglutę, susirenka visa šeima ir gimsta kūdikėlis.“

„O kas puošia eglutę?“ – neatstojau. 

Visi atsakė skirtingai: vienas iš berniukų šeimą ragina pradėti puošti, antras visada yra atsakingas už eglutės puošimą, o trečias puošia kartu su šeima.

„Ar puošiate senais žaisliukais, kuriuos paveldėjote?“ „Koks mylimiausias žaisliukas?“ – bėriau klausimus.

„Mėlynas burbulas, burbulas, kuris likęs nuo močiutės“, – atsakė vienas.

„Ar tikite Kalėdų seneliu?“

Visi nė nedvejodami ir staigiai atsakė, kad tiki, o aš lengvai netekau žado, nes suaugusius pradeda stebinti elementarūs dalykai. Gražiai atsisveikinau su savo jaunaisiais pašnekovais. Pažadinau švenčių laukimą dėl įvairių priežasčių. Ek, nepaklausiau jų vardų, bet ne tai svarbiausia, nes jų gerumas ir sąžiningi atsakymai vis dar lydi mane.

Ir aš tikiu, juk tik nelaimingi žmonės netiki Kalėdų dvasia.

Teksto autorė – Ligita Daukšaitė, nuotraukos – iš asmeninės autorės kolekcijos