Iš karo į naują pradžią Kėdainiuose: lietuvių kalbos iššūkiai ukrainiečiams

Kėdainių SJMC Atvirojo jaunimo centras „LANG’as“ sulaukė neįprastai didelio svečių skaičiaus. Atvykę ukrainiečiai, kurie šiuo metu mokosi lietuvių kalbos Kėdainių rajono M. Daukšos viešojoje bibliotekoje, turėjo progą susipažinti su centro erdvėmis ir veiklomis, skirtomis jaunimui, vaikams ir suaugusiems.

Svečiai aktyviai tobulino lietuvių kalbos įgūdžius, stengdamiesi bendrauti lietuviškai, domėjosi, kaip čia galima turiningai praleisti laisvalaikį, ir mėgavosi ką tik pagamintomis spurgomis.

Pakalbinti ukrainiečiai, artėjant trečiosioms karo Ukrainoje metinėms, pasidalijo prisiminimais apie savo namus, karo vaizdais, kurie vis dar išlieka atmintyje, ir pasakojo apie sunkumus mokantis lietuvių kalbos. Jie taip pat dėkojo kėdainiečiams už pagalbą.

Mokosi lietuvių kalbos

2022 metų vasario 24 dieną prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje, ukrainiečiai buvo priversti bėgti iš karo zonos ir palikti savo tėvynę.

Kėdainiuose apsigyvenę karo pabėgėliai yra įvairaus amžiaus, skirtingų profesijų ir gyvenimo patirčių, tačiau juos visus vienija išgyventi karo baisumai ir gilus ilgesys savo šaliai.

Kėdainiuose ukrainiečiai, vieni iš karto, kiti kiek vėliau pradėjo mokytis lietuvių kalbos, lankydami kursus.

Susitikimo metu pakalbinti ukrainiečiai, stengėsi kalbėti lietuviškai. Vieniems sekėsi sunkiau, kitiems – lengviau, tačiau svarbiausia, kad jie nori mokytis ir išmokti kalbą toje šalyje, kuri jiems ištiesė dosnią pagalbos ranką ir teikia ją iki šiol.

Sunkiausia derinti žodžių galūnes

Natalija:

„Prieš vienerius metus su vyru ir vaiku atvykau iš Zaporižės, kai dėl karo veiksmų gyventi toje vietovėje tapo nesaugu. Nuomojamės butą, vyras turi darbą, aš dirbu ledų fabrike – darbas man patinka.

Lietuvių kalbos mokausi jau keturis mėnesius. Lietuvių kalba sunki, bet nelabai. Sunkiausia – derinti žodžių galūnes.

Kaip teisingai kirčiuoti žodžius, man tai ne pati didžiausia problema. Problema didesnė – suprasti. O kai neteisingai ištari lietuviškų žodžių galūnes ir dar su savo kalbos akcentu, lietuviai nesupranta, ką tu nori pasakyti.

Mes stengiamės kalbėti, bet ne viską jie supranta. Mūsų mokytoja Neringa – labai gera.“

Kalbėjo tik lietuviškai

Su Aleksejumi iš Chmelnickio kalbėjomės tik lietuvių kalba, neįterpiant nė vieno svetimos kalbos žodžio. Nors ne visus žodžius vyras ištarė teisingai, vis tiek teko stebėtis, kaip jis stengiasi kalbėti lietuviškai.

Aleksej:

 „Atvykau į Lietuvą dar prieš karą, daugiau nei prieš tris metus, tiesiog taip susiklostė šeimyninės aplinkybės.

Sūnus gyvena Vokietijoje, dukra – Kyjive.

Mano mama ir sesuo gyvena Chmelnicki, ir aš iš ten.

Toje zonoje tiesioginio karo nėra, bet raketos dažnai skraido, tada mama eina slėptis į rūsį.

Aš nuolat palaikau su jais ryšį telefonu.

Savo darbe, audinių ūkyje, ne visada kalbu lietuviškai.

Dirbu tokį darbą, kur man reikia tiksliai žinoti, ar aš teisingai darau, ar ne. Todėl mano viršininkas ir kiti darbuotojai kalba rusiškai, kad viskas būtų aišku.

Lankau lietuvių kalbos kursus, sunkiausia – gramatika. Žinau, kur kalbėdamas darau klaidų, nes kartais pasakau neteisingą linksnį. Paskui suprantu, kad ne galininko, o vardininko linksnį reikėjo naudoti.“

Lanko trečius kursus

Olga:

„Lietuvoje gyvenu 3 metus, atvykau 2022-ųjų kovo mėnesį iš Donecko srities, Kramatorsko miesto kaip karo pabėgėlė. Gyvenome tik 15 km nuo „Pilkosios zonos“.

Atvykome kartu su vyru ir trimis vaikais. Visi mes mokomės lietuvių kalbos.

Lietuvių kalba tikrai sunki, tačiau dirbant su lietuviais, jie padeda susikalbėti. 2023 metais mokiausi lietuvių kalbos Kėdainių SJMC ir gavau sertifikatą.

Taip pat mokiausi pas Kėdainių samariečius, kur mus mokė Sonata Patkauskaitė, o dabar dar mokausi ir bibliotekoje.

Dirbu šunų viešbutyje „Eufera“, prižiūriu šunis, pavedžioju, maitinu, o jei reikia – duodu vaistų. Darbas įdomus, tačiau norėčiau, kad atlyginimas būtų didesnis, nes šiuo metu gaunu tik minimumą. Tačiau kol kas – viskas tenkina.“

Pati padeda ukrainiečiams

Svetlana:

„Trys metai gyvenu Lietuvoje. Esu karo pabėgėlė iš Mariupolio. Du mėnesius nesiliovė bombardavimai, atvykome čia su visa šeima.

Mano vyras buvo sužeistas prie laužo, kai gaminome valgyti lauke – kulkų antskrydžio metu jis buvo sužeistas.

Jį sužeistą atvežė čia, konsultavomės su Kauno gydytojais, tačiau operacija buvo atlikta Kėdainiuose. Vieną skeveldrą išėmė, kitų kūno vietų patarė neliesti, nes tai galėjo pabloginti situaciją.

Dabar jo sveikata normali, nors jis nebe toks, koks buvo anksčiau. Jis gali dirbti, tačiau kol kas dėl sveikatos nelabai gali. Bet svarbiausia – jis gyvas.

Turime du paaugusius vaikus. Viena dukra gyvena Kaune ir mokosi universitete. Ukrainoje ji buvo pirmakursė, tačiau, kai jai suėjo 18, prasidėjo karas. Kita dukra baigė gimnaziją Kėdainiuose ir įstojo į universitetą Vilniuje. Mūsų giminės liko gyventi kitose Ukrainos srityse.

Aš esu ukrainiečių kalbos mokytoja, ir mano diplomai čia Lietuvoje buvo patvirtinti.

Ukrainoje iki karo dirbau eksperte socialiniais klausimais įvairiose visuomeninėse organizacijose. Turiu daug patirties šioje srityje. Nuo 2014 metų dirbu su nukentėjusiaisiais nuo karo veiksmų Ukrainoje, todėl turiu patirties šioje srityje.

Atvykusi į Lietuvą, padedu ukrainiečiams greičiau ir lengviau socializuotis, nes žinau, su kokiais sunkumais jie susiduria, nes ir aš pati buvau tokioje situacijoje.

Mokausi lietuvių kalbos. Man sunkiai sekasi, galvojau, kad bus lengviau.

Lietuvių kalba įdomi, man ji patinka, nes yra panašių žodžių į ukrainiečių kalbą. Tačiau su žodžių galūnių derinimu kol kas „nedraugauju“. Bet manau, kad su laiku viskas susitvarkys, todėl vis daugiau bandau kalbėti, nors ne visada pavyksta taip, kaip norėčiau.“

Karas tęsiasi dešimt metų

„Kaip jaučiatės gyvendama Lietuvoje?“ – klausiu Svetlanos, su kuria norėjosi daugiau pasikalbėti.

„Niekuomet nesitikėjau, kad teks atvykti į Lietuvą, niekada nesvarsčiau apie išvykimą iš Ukrainos, tačiau taip susiklostė aplinkybės. Bet Lietuva man labai patinka. Čia nuostabi gamta ir labai atsakingi žmonės.

Lietuviai sako, kad supranta mūsų skausmą, nes ir jie kažkada patyrė panašius išgyvenimus. Jiems norisi mus palaikyti, tai suteikia mums jėgų atsistoti ant kojų.

Jaučiamės, kad mūsų ir jūsų tautos yra kaip artimiausi draugai, kaip sesės. Net ir su keliais lietuviais mes labai susidraugavome, ir pasirodo, kad jie turi ukrainietiškų šaknų, todėl tapome tarsi giminėmis.

Man Lietuva labai svarbi.

Mane kaip specialistą pakvietė dirbti Kėdainių moterų krizių centre projekto koordinatoriumi,  bendradarbiaujant su nevyriausybine organizacija „Frida“, kuri teikia pagalbą moterims ir padeda joms socializuotis Lietuvoje.

Skaičiuojame, kad praėjo jau treji metai nuo karo pradžios. Esu iš Donecko srities, iš Mariupolio, mes su karu susidūrėme nuo 2014 metų.

Nuo mūsų regiono karas tęsiasi jau dešimt metų. Mes gyvenome ir stebėjome, kaip keičiasi kalendoriaus dienos, tačiau mums laikas tarsi sustojo. Nuolat mintimis sugrįžtame į karo pradžią.

Mūsų namo nebėra. Jis užsidegė prie mūsų akių, mes buvome rūsyje. Tris dienas degė mūsų namas, o po to buvo apšaudytas iš tanko. Tai buvo penkiaaukštis namas, kurį visiškai sugriovė, dabar ten tuščia.“

Kalbėti lietuviškai – sudėtingiausia

Į Kėdainių SJMC su ukrainiečiais atvyko ir Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Kalbų centro organizuojamų lietuvių kalbos mokymų lektorės Irmina Pryvalova ir Neringa Visockė.

Lektorės pasakojo, kaip sekasi ukrainiečiams mokytis lietuvių kalbos ir kokių klaidų turėtų nedaryti lietuviai.

Ukrainiečius lietuvių kalbos mokanti Neringa pasakojo, kad mokyti pradėjo praėjusių metų rudenį.

„Pradžioje buvo A2 lygio grupė, dabar jau su ta pačia grupe pasiekėme B1 lygį.

Pradėjo mokytis daugiau mokinių – 23, bet pajutę, kad mokytis nėra taip lengva, liko 15. Mokinių amžius labai įvairus – nuo 12 iki 60 metų.

Tie, kurie apsisprendė mokytis, rodo labai didelį progresą – iš karto didėja supratimas, tobulėja net ir galūnių derinimas.

Kalbėjimas visiems besimokantiems yra sudėtingiausias dalykas. Vieni perskaito, ką pasiruošė namuose, kiti stengiasi pasakoti ir kalbėti. Ar vienaip, ar kitaip dėstoma tema, jie vis tiek sugeba pasakyti 10 lietuviškų sakinių.

Motyvacijos mokytis lietuvių kalbos jie tikrai turi. Daugelis gyvena Lietuvoje ne laikinai, galvoja čia apsistoti ilgesniam laikui ar net pasilikti“, – pasakojo Neringa.

„Koks šio susitikimo tikslas?“, – klausiu lektorės Neringos.

„Tai integruota pamoka, kurios metu norėjome supažindinti su Kėdainių SJMC Atvirojo jaunimo centro jaunimu. Susitikimo iniciatorė buvo Svetlana Kudrya, kuri pakvietė susipažinti su šiuo centru, kad jos tėvynainiai žinotų, kas čia vyksta, kokios veiklos, kokios teikiamos paslaugos ir galimybės jomis pasinaudoti.

Mums smagu, kad dauguma mūsų mokinių tapo ir skaitytojais, jie susipažįsta su naujais žodžiais, darome viską, kad jie greičiau integruotųsi į mūsų bendruomenę“, – sakė Neringa Visockė.

Siūlo nepadėti kalbėti

Kita lektorė, Irmina Pryvalova, pasidžiaugė, kad ukrainiečiai aktyviai dalyvavo išvažiuojamojoje pamokoje, kurios metu vadovėlių nereikėjo.

„Labai smagu, kad žmonės sureagavo taip aktyviai, mūsų atvyko nemaža dalis.

Pasiūlėm, kad gali pasiimti šeimos narį, vaikus, kad jiems parodytų, ką vaikai ir jaunimas gali čia nuveikti.

Kaip ir tikėjausi, pasakojimas buvo lietuvių kalba, jiems buvo gera praktika, labai matėsi, kas supranta, kam sunkiau“, – pastebėjo Irmina.

„Kaip sekasi mokytis jūsų grupės ukrainiečiams?“, – teiraujuosi.

„Lietuvių kalbos supratimas jau labai geras, tekstus jie gali suprasti, gali suprasti reklamą, informaciją, kas labai svarbu.

Ko aš labai norėčiau palinkėti lietuviams? Nepabaikime už juos sakinių. Mes visi labai skubam, jie pradeda kalbėti, o mes labai norim kuo greičiau padėti jiems baigti žodį ar sakinį.

Ukrainiečiai sako: „Jūs nepadėkit. Neatsakykit rusiškai“.

Jeigu matome, kad tas žmogus stengiasi, bando nusipirkti prekę ar paprašyti paslaugos lietuvių kalba, tai būkim kantrūs ir tada kalbėkim lėtai, išklausykim, nes tuomet jiems bus paskatinimas stengtis.

Kitu atveju jie užsidaro, išsigąsta ir nebekalba.

Tokia ir būtų pagalba iš mūsų pusės – kantriai išlaukime ir išklausykime iki galo“, – patarė lietuvių kalbos mokymų lektorė Irmina.

Pristatė veiklas

Kėdainių SJMC jaunimo darbuotoja – konsultantė, atvejo koordinatorė Ramunė Ūsė pristatė Atvirojo jaunimo centro „LANG’as“ kasdienes veiklas jaunimui nuo 14 iki 29 metų.

Jaunuoliai čia gali mėgautis stalo teniso, futbolo ir pulo žaidimais, treniruotis „Emocinės iškrovos kambaryje“ su treneriu-savanoriu, naudotis Wi-Fi prieiga, IT ir garso aparatūra, žaisti stalo žaidimus, mokytis bendrauti ir kurti ryšius su bendraamžiais bei konsultuotis su psichologu.

Taip pat, jaunos mamos su mažais vaikais gali leisti laiką įrengtoje vaikų žaidimų ir poilsio erdvėje, pasidalinti ne tik savo rūpesčiais, bet ir patirtimi. Be to, čia veikia „Pabėgimo kambarys“ – komandinis logikos ir pastabumo žaidimas, kurio tikslas – per nustatytą laiką išspręsti užduotis ir išeiti iš kambario.

„Informuojame ukrainiečių jaunuolius apie įgyvendinamas projektines iniciatyvas, o ypač skatiname tapti Jaunimo reikalų agentūros projekto „JUNGTYS“ dalyviais. Kėdainių SJMC – „JUNGČIŲ“ partneris Kėdainiuose įgyvendinantis pagrindines veiklas, projektą finansuoja ES, jo trukmė 4 metai.

Jaunimo darbuotojai – atvejo koordinatoriai padeda rasti darbą, skatina savanoriauti  Atvirajame jaunimo centre ar suteikia informaciją apie tokios veiklos galimybes kitose organizacijose, motyvuoja tęsti mokymąsi pagal švietimo programas ar įgyti profesiją, konsultuoja elgesio ir vertybiniais klausimais, kad jaunimas galėtų geriau pažinti save kaip asmenybę“, – vardijo Ramunė Ūsė.

Laukiami įvairaus amžiaus žmonės

Kėdainių SJMC Neformaliojo suaugusiųjų švietimo skyriaus vedėja Jūratė Vaitonienė pažymėjo, kad Kėdainių SJMC švietimo veikla ir įgyvendinamos programos skirtos atliepti įvairaus amžiaus žmonių pažinimo, ugdymosi, profesinio tobulėjimo ir saviraiškos poreikius, sudaryti galimybes ir sąlygas mokytis visą gyvenimą.

Svarbią vietą užima socialinės atskirties mažinimas, užimtumo ir integracijos bendruomenėje didinimas. Prie to ženkliai prisideda projektinė veikla.

Vienas iš Jaunimo reikalų agentūros finansuojamo projekto „Veiksmo zona“, siekių yra padėti atrasti savo „veiksmo zoną“ Atvirajame jaunimo centre ne tik mūsų vietiniam jaunimui, bet ir ukrainiečiams, gyvenantiems Kėdainiuose.

„Bendradarbiaujant su Kėdainių rajono M. Daukšos viešąja biblioteka ir pačiais ukrainiečiais, kurie prieš kelis metus pas mus baigė pirminį lietuvių kalbos kursą, kilo mintis surengti integruotą praktinę lietuvių kalbos pamoką, kurioje svečiai galėtų pritaikyti lietuvių kalbos kursuose įgytas teorines žinias ir tuo pačiu sužinoti, ką gali nuveikti Kėdainių SJMC skirtingo amžiaus dalyviai, ne tik jaunuoliai, bet ir jaunos mamos su mažais vaikais, kitose patalpose – senjorai.  

Ukrainiečių moterys, nors ir ne jauno amžiaus, susidomėjo stalo tenisu, nes, pasak jų, Ukrainoje jos mėgdavo žaisti. Čia jos turi puikią galimybę vėl pasinerti į šį mėgstamą žaidimą.

Tėvai, supratę, kad čia saugu ir kad vyksta prasminga veikla, galės perduoti šią žinią savo vaikams ir paskatinti juos dalyvauti.

Tokie susitikimai vietoje labai reikalingi, nes, kol pats nepamatysi, nepaliesi, neparagausi, tai ir nežinosi, ką galima čia rasti ir ką veikti“, – pasakojo Jūratė Vaitonienė.

Gali pasigaminti užkandžių

Kėdainių SJMC Atvirasis jaunimo centras „Lang’as“ kviečia apsilankyti kiekvieną dieną nuo 15 iki 19 val., čia gali ateiti bet kuris jaunuolis.

Pagal nustatytus reikalavimus tikrųjų centro lankytojų amžius yra nuo 14 iki 29 metų, tačiau jaunesni, iki 14 metų, nebus išvaryti. Jei ateina jaunesnis paauglys, prašoma, kad jis paskambintų tėvams ir pasakytų, kur jis yra. Kitam kartui prašoma atsinešti tėvų sutikimą – užpildytą formą, kad tėvai žinotų, kur yra jų vaikas.

Nors čia gali ateiti ir vyresnio amžiaus žmonės, jie dažnai nejaukiai jaučiasi dėl garsiai grojančios muzikos ir jaunimo nevaržančio elgesio, todėl vyresni dažniau renkasi kursus ar mokymus, kur tikslingai ateina įgyti žinių, o laisvą laiką čia mieliau leidžia jaunimas.

Pasak Neformaliojo suaugusiųjų švietimo skyriaus vedėjos Jūratės Vaitonienės, šiandien ne veltui buvo pristatyti užkandžiai, nes į Atvirąjį jaunimo centrą atėję jaunuoliai gali užkandžiauti, išgerti karštos arbatos, kad pusdienį nebūtų alkani.

Jaunimo darbuotojai kartu su jaunimu pasigamina užkandžių iš to, ką randa šaldytuve – paprastų patiekalų, kuriems nereikia daug darbo ar žinių.

Vaišino daržovių spurgomis

Kėdainių SJMC jaunimo darbuotojos Sonata ir Greta, kartu su ištikimu Atvirojo jaunimo centro lankytoju Tomu laukdami svečių, išvirė lietuviškas spurgas – neįprastas, tačiau skanias, pagamintas iš daržovių – bulvių, moliūgų, žirnių ir kt.

Sonata pasakojo, kad pirmiausia išbandė šį receptą su vietiniais dalyviais, ir jis visiems patiko, todėl drąsiai jį panaudojo ir svečiams. Ji rodė, iš kokių ingredientų gaminamos spurgos ir kaip jos ruošiamos.

Nors procesas užima šiek tiek laiko, visiems, kurie ragavo, spurgos patiko, todėl Sonata pažadėjo pasidalinti receptu su norinčiais. Šį bulvių ir žirnių spurgų receptą rado „Beatos virtuvėje“, darbuotojoms patiko, kad tai yra tradicinis lietuviškas Kūčių ir Kalėdų patiekalas.

Šį kartą spurgos buvo patiektos su aštroku česnakiniu padažu, ypač tinkančiu šaltajam žiemos sezonui.

Svečiai vaišinosi Sonatos, Gretos ir Tomo keptoms spurgomis iš daržovių. (A. Raicevičienės nuotr.)