Ketvirtadienio vakarą į Daugiakultūrį centrą susirinkę kėdainiečiai tarytum nusikėlė kelis šimtmečius atgal – interaktyvioje popietėje skambėjo senoji muzika ir buvo pristatyti Radvilų epochos drabužiai. Dviem žiūrovams netgi teko įkūnyti Jonušą Radvilą ir jo vaikaitę Liudviką Karoliną Radvilaitę. Pasirodo, šie didikai vilkėjo kelis sluoksnius drabužių, kuriems pagaminti buvo naudojami net banginio ūsai.
Tokią interaktyvią popietę Kėdainiuose surengė į svečius atvykę Biržų krašto muziejaus „Sėla“ darbuotojai, lydimi Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos atstovų. Pasižvalgę po mūsų miestą, apžiūrėję muziejų ekspozicijas, jie džiaugėsi, kad Kėdainiuose taip puoselėjamas didikų Radvilų palikimas ir kad tikrai yra į ką pasižiūrėti, trūksta tik Radvilų rūmų… O Radvilos yra tai, kas glaudžiai sieja Kėdainius ir Biržus.
„Šiandien mes norime parodyti, kaip rengėsi jūsų ir mūsų didikai Radvilos, nes kalbame apie tą pačią Biržų-Dubingių kunigaikščių Radvilų giminę. Jonušas Radvila – Kėdainių statytojas, gimęs Biržų kunigaikštystėje, Papilyje. Įgyvendindami vieną projektą mes atkūrėme jo jaunystės drabužius (taip, kaip jis rengėsi po studijų Leipcige) bei jo vaikaitės Liudvikos Karolinos Radvilaitės drabužius. Abu kostiumus atkūrė istorinių drabužių rekonstruktorė Eglė Kukytė iš Kauno, kuri labai preciziškai domėjosi to laikmečio tendencijomis ir atkūrė Radvilų dėvėtus drabužius.
Mūsų kunigaikščiai irgi vaikėsi to meto madų, rengėsi lygiuodamiesi į Europos didikų madas. Drabužiai buvo siuvami iš prabangiausių audinių: šilko, brokato, batisto. Apatiniai drabužiai, skirti, pavyzdžiui, vestuvėms irgi buvo prabangūs, tačiau kasdien nešiojami apatiniai buvo siuvami iš paprastesnių, gerai kūno skysčius sugeriančių audinių (medvilnės, lino), mat šilkas plaunamas labai greitai nusidėvi.
Viršutinių drabužių praktiškai neskalbdavo, todėl apatiniai sluoksniai turėdavo apsaugoti viršutinius, kad šie ilgiau išliktų gražūs ir neprisigertų nereikalingų kvapų“, – kalbėdama apie 17-ojo amžiaus didikų aprangos niuansus šypteli Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė.
Kaip du žiūrovai didikais tapo?
Tam, kad renginio dalyviams būtų lengviau perprasti, kuo vilkėjo kunigaikščiai, dviem žiūrovams buvo pasiūlyta įsikūnyti į Radvilų giminės atstovus. Jiems teko keliauti už širmos ir, apsirengus didikiškus apatinius, su jais pasirodyti publikai. Na, o tada, dvaro tarnaitėms padedant, vilktis vieną sluoksnį po kito.
Kol kunigaikštytė Liudvika Karolina Radvilaitė buvo rėdoma fardingeilu (apatiniu sijonu, kuriam panaudoti banginio ūsai), pasijoniu, korsetu ir sijonu, o Jonušui Radvilai ant kojinių buvo rišami keliaraiščiai, apvelkami bridžai bei viršutinė kostiumo dalis ir viskas surišama daugybe raištelių (kad kelnės nesmuktų), „Sėlos“ muziejaus direktorė Edita Lansbergienė pasakojo apie XVII a. pradžios mados subtilybes, komentavo kiekvieno drabužio paskirtį, atskleidė ir kokių sunkumų kildavo didikams su tokia apranga.
Grožis buvo svarbiau nei patogumas
Pasak muziejininkės, didikams, nors ir gražiai jie atrodydavo, vieniems apsirengti niekaip nebūtų pavykę, todėl šalia jų visada būdavo tarnų, kurie jiems pagelbėdavo.
„Su tokiais drabužiais šiuolaikiniai žmonės tiesiog nemokėtų gyventi, nes to meto drabužiai buvo labai nepatogūs. Įsivaizduokite, kaip gali būti patogu, jei visą laiką moteriai yra suveržta talija, o sijonas yra 1,5 metro pločio, arba vyrui kiek reikia atrišti raištukų, kad galėtų nueiti į tualetą… Bet didikams grožis buvo svarbiau nei patogumas“, – kunigaikščių gyvenimo subtilybes atskleidžia Edita Lansbergienė.
Koks jausmas būti didikės kailyje?
Kėdainietė Birutė, kuriai teko garbė įkūnyti kunigaikštytę Liudviką Karoliną Radvilaitę, sakė, kad iš pradžių jai buvo nejauku išeiti prieš publiką su didikiškais apatiniais, tačiau, kai aprengė ir viršutinius, buvo visai malonu pasijusti ponia. Tiesa, tiek vaikštant, tiek norint atsisėsti, jai, kaip ir tų laikų didikei, prireikė pagalbos, nes sijonai ilgi, o dar banginio ūsų į pasijonius pridėta… Tačiau šie sunkumai nenustelbė džiugios nuotaikos.
„Tokia interaktyvi renginio forma yra labai įdomi, žaisminga, manau, tai yra patrauklu, leidžia žmonėms geriau pažinti didikų gyvenimą“, – sakė Birutė.
Beje, kaip teigė Biržų muziejininkai, anuomet Jonušas Radvila ir jo vaikaitė Liudvika Karolina niekada gyvenime nebuvo matęsi, o čia, Kėdainiuose, jie ėmė ir susitiko… Publika tuo labai džiaugėsi ir skubėjo įamžinti tai fotografuodami.
Atkurtas ir istorinis instrumentas
Kėdainiečiai turėjo progą pamatyti ir dar vieną senovinį atributą – portatyvinius vargonėlius, kurie buvo pagaminti Italijoje, netoli Milano.
„Tai – organetas, senovinio instrumento replika, kurią nusprendėme įsigyti, nes tai irgi susiję su Radvilomis. Žinomas toks istorinis faktas, kad 1618 m. Kristupas Radvila II siuntė laiškus Rygos meistrui Mauricijui (rašto originalas saugomas Baltarusijos nacionaliniame istorijos archyve Minske), Biržų rezidencijai užsakydamas portatyvinius vargonėlius su nuoroda, kad turi būti pagamintas ir staliukas su šachmatų lenta ir stalčiais šachmatams bei šaškėms sudėti. Tai yra vienas pirmųjų paminėjimų apie šachmatus didikų dvaruose. Mes pasidarėme ir staliuko repliką, tačiau jos šiandien neatsivežėme. Bet bus galima pamatyti, kaip atrodo organetas ir kaip jis skamba“, – sakė „Sėlos“ muziejaus direktorė Edita Lansbergienė.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė atskleidė labai įdomių detalių iš didikų gyvenimo.
Senosios muzikos puoselėtojai R. Butkevičienei nebuvo sunku „prakalbinti“ senovinį instrumentą.
„Šiuo instrumentu groju jau dvejus metus. Tai nėra sudėtinga, kiekvienas klavišinius instrumentus valdantis žmogus galėtų juo pagroti. Klavišai gal kiek trumpesni, siauresni, bet rankos pajunta ir galima groti.
Tai yra mažieji portatyviniai vargonėliai, jų veikimo principas toks pat, kaip ir senųjų vargonų – oras į dūdas yra paduodamas dumplėmis, todėl yra reikalingas dumplininkas, vienas čia nepagrosi.
Tai yra vėlyvesnio laikotarpio instrumentas. Viduramžių vargonėliais galėjo groti vienas žmogus, viena ranka tampo, kita groja (panašiai kaip akordeonu grojant). To instrumento, kurį matote šiandien, privalumas tas, kad gali groti abiem rankomis“, – pasakojo Biržų V. Jakubėno muzikos mokyklos mokytoja Romualda Butkevičienė, kuriai fleitomis pritarė dvi šios mokyklos moksleivės.
Kadangi ši popietė kėdainiečiams patiko, Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis svarsto pakviesti biržiečius į kasmet Kėdainiuose organizuojamą festivalį „Radviliada“, kad daugiau kraštiečių galėtų pamatyti, kuo vilkėjo didikai Radvilos ir kokio instrumento jie pageidavo savo rezidencijoje.
