Zigmo lemtingasis lapkritis. Gimė ir išėjo tą patį mėnesį. Vos pradėjęs 72-uosius savo metus. Jį pažinojo visas rajonas, kur benuvyktum, žmonės sakydavo: ,,O, Zigmas! Tik nupaveiksluok taip, kad gražiai atrodytume“. Fotografas jiems buvo net svarbesnis už rašantįjį. Apie 40 metų Zigmas išdirbo jau buvusioje ,,Kėdainių garso“ redakcijoje. Su savo buvusiais bendradarbiais, kurie pamažu, o vėliau netgi gana greitai keitėsi. Jis liko toks pats: skubus (kartą žiemos ryte bėgdamas į autobusą net ranką buvo nusilaužęs), nenuorama, nenustygstantis vienoje vietoje. Jam reikėjo judėti ir judėti. Šuoliais, pakniopstomis…
,,O išėjo ramiai“, – lapkričio 25-ąją sakė Zigmo žmona Aldona. Gerklėje buvusiems bendradarbiams tarsi stovi gal ne iki galo pasakyti dėkingumo žodžiai už Zigmo pagalbą perkant kokį elektronikos prietaisą, jo sureguliuotą asmeninį fotoaparatą ar paprasčiausiai ragaujant jo atneštas gėrybes iš savo sodo… Neįvykę pokalbiai telefonu, kai jis per žmoną prašė jam paskambinti. Dar visai neseniai.
Jis buvo tikras kėdainietis. Dar prisimenam jo tėvų laidotuves, dar stovi jų namelis Nevėžio pakrantėje… O fotografija, sakė 2002 m. interviu tame pačiame ,,Kėdainių garse“, tarsi pati jį susiradusi. Jau penktoje klasėje pradėjo lankyti tuometinėje Kėdainių 1-ojoje vidurinėje mokykloje fotografijos būrelį, ,,nuo devintos klasės buvau tarsi ir šio būrelio vadovas“… Pirmiausia įsidarbino tuometinės Kėdainių chemijos gamyklos (dabar – ,,Lifosa“) kino studijoje fotografu, bet užklupo astma (ja sirgo visą gyvenimą ir ypač žiemos rytais kartais sakydavo vos galėdavęs ateiti į darbą). Teko eiti į švaresnę aplinką. Tuometinio ,,Tarybinio kelio“ (vėliau jis pakeitė pavadinimą į ,,Kėdainių garsą“) redakcijoje atsirado laisva fotokorespondento vieta. Tiesa, fotoreportažų daryta nedaug, nes Zigmo stichija buvo ne rašymas, o fotografavimas.
Ko tik neteko jam fotografuoti! Ir karvių melžėjas, ir kombainininkus, ir partinius veikėjus, ir sovietines demonstracijas… Paskui jau daugybę gaisrų, netgi sudegusius žmones, pakaruoklius, avarijas… Ne visada tada laikėmės žurnalistinės etikos, tokie buvo laikai. Bet ne tai išliks istorijai. Jai išliks trispalvės vėliavos iškėlimas virš Kėdainių rotušės, Sausio 13-osios aukų A. Kanapinsko ir V. Koncevičiaus laidotuvės, Popiežiaus Jono Pauliaus II lankymasis Lietuvoje, Dalai Lamos viešnagė Kaune…
Ir visa tai yra Zigmo nuotraukose. Kaip ir daugybė koncertų (tarp jų nepakartojamos Zigmo nuotraukos grojant V. Tarasovui), parodų, netgi iškilmingų šv. Mišių (jis buvo tikintis ir eidavo į savąją Šv. Jurgio bažnyčią). Daugybė žinomų žmonių. ,,Gal kitus žmones kartais ir papiktinu, bet esu priverstas renginiuose praskirti minią, prasibrauti iki paties ,,epicentro“. Iš pradžių būdavo nejauku brautis, bet per ilgą laiką įpratau“, – minėtame interviu sakė Zigmas.
Jis buvo ypač kuklus. Tik atkakliai kalbintas 2002 m. vasarį Kėdainių rotušėje surengė savo pirmąją ir paskutinę nuotraukų parodą. Kiek buvo prašytas padaryti dar nors vieną, na, kad ir savo 60-mečio proga ar visai be progos, – kategoriškai atsisakydavo. Nedalyvavo ir Kėdainių fotografų draugijos veikloje, jų parodose.
Tačiau užaugino didelį būrį jaunų fotografų, apie 30 metų vadovavo moksleivių fotografijos būreliui. ,,Beveik visą laiką tie būreliai ir atimdavo. Su vaikais tekdavo dirbti iki vėlumos, ypač daug reikdavo sugaišti ruošiantis parodoms. Bet man to laiko negaila, nes jis nenuėjo veltui“, – sakė Zigmas. Kai kurie jų tapo žinomais fotografais.
Ir dar. Jis negalėjo gyventi be sodo, be augalų. Jo kabinetas ,,Kėdainių garse“ buvo virtęs gėlių galerija. Iškart pagyvėdavo, jei kas paklausdavo, kaip prižiūrėti kokį augalą.
Bet pirmiausia Jis buvo Fotografas. ,,Man gražus kiekvienas veidas“, – yra sakęs Zigmas. Dabar Jo veidas jau amžinybėje. O iš Jo nuotraukų žvelgia daugybė daugybė kitų veidų. Amžina ramybė skubėjusiam gyventi. Gili užuojauta Zigmo artimiesiems.
Buvę ,,Kėdainių garso“ bendradarbiai
