Ilgaamžiškumo paslaptis – sunkus darbas ir atvirumas

„Koks saldus bučinys. Jis mane sugrąžino į jaunystę. Ačiū. Tik žiūrėk, manęs neįsimylėk, nes gali turėti daug konkurentų“, – sulaukusi rajono mero Sauliaus Grinkevičiaus sveikinimų šimtojo gimtadienio proga šypsodamasi sakė kėdainietė Anelė Jankauskienė. 

Šimtametę Anelę Jankauskienę mero Sauliaus Grinkevičiaus dėmesys sugrąžino į jaunystę.

Visą gyvenimą atvirai kalbėjusi moteris pokalbyje su sveikintojais ne kartą nustebino prisipažinimais. Anelė, paklausta, kas yra senatvė, greitai atkirto: „Kai pasensit, patys suprasit, ką čia kalbėti.“

Visada mylėjo gėles
Senolė labai džiaugėsi gavusi gražių gėlių puokštę: „Aš visą gyvenimą mylėjau gėles, kurių daugybę pati augindavau. Buvo laikas, kai mano namelis Aušros gatvėje tiesiog skendo gėlėse. Tada nebuvo mados gėlių prisivežti iš užsienio. Aš jas augindavau, o paskui nupjovusi gražiausius žiedus skubėdavau į traukinį ir veždavau pardavinėti vilniečiams. Reikėjo kažkaip pinigų prasimanyti, juk namuose augo penki vaikai“, – pasakojo senolė. Moteris neslėpė, kad gėles auginti jai sekėsi geriau negu kitas sumanytas „bizniukas“: „Buvau girdėjusi, kad labai pelninga virti ir pardavinėti samagoną. Kadangi pinigų mūsų šeimai reikėjo, tai sumaniau pabandyti, tačiau nieko nesigavo – nepavyko man išvirti to samagono, tad vietoj pelno patyriau vien nuostolius.“

Gėlės šimtametei – pati geriausia dovana, nes ji ilgus metus prie savo namų augino įspūdingus gėlynus.

Tarnavo turtingiems žmonėms
Anelė Jankauskienė niekada nevengė sunkaus darbo. Pasak vyriausios šimtametės dukters Janinos Mikštienės, mama ilgus metus tarnavo turtingiausio Kėdainių žydo, gyvenusio dabartiniame „Grėjaus name“ šeimoje. „Mamytė yra sakiusi, kad tas žydas buvo labai geras ir supratingas. Jis turėjo ne tik parduotuvę, bet ir degalinę. Tai mamai teko ir namus tvarkyti, ir parduotuvėje sukiotis, ir degalų į mašinas įpilti. Kartą mama pamiršo užsukti kažkokį kranelį ir laukan ištekėjo visa statinė tepalo, tai namų šeimininkas mamos visai nebarė, tepasakė, kad pats galėjo tą darbą padaryti, tada nuostolių nebūtų buvę“, – mamos pasakojimus prisiminė dukra.

Susigrąžinti pavogtą – ne nuodėmė
Vyresnieji šimtametės vaikai atsimena ir karo pėdsakus. „Mes gyvenome netoli dabartinės „Lifosos“ gamyklos prie Obelies upelio. Kai užėjo vokiečiai, kariai susprogdino mūsų namus, nes jie trukdė matomumui. Buvo labai gaila namų, tačiau tėvai nieko nelaukę persikraustė į tėčio tėvų namus. Juose mama iki šiol ir gyvena. Dar atsimenu, kad karo metu vokiečių kariai iš mūsų namų išsivarė karvę, nes norėjo kasdien gerti šviežią pieną. Tai mūsų mama su tokia neteisybe nesitaikstė – ji karvutę atgal parsivarė. Dar juokėsi, kad jei vokiečiai gali vogti iš mūsų, tai mums ne nuodėmė susigrąžinti nusavintą turtą“, – prisiminimais dalijosi Janina Mikštienė.

Garbaus amžiaus sulaukusią senolę kasdien lanko ir prižiūri dukra Janina.

Džiaugiasi didele šeimyna
Anelė su vyru, kuris buvo garsus Kėdainiuose siuvėjas, siūdavęs net frakus ir dirbęs geležinkeliečiu, o prieš aštuoniolika metų iškeliavęs Anapilin, užaugino penkis vaikus: dukrą Janiną ir keturis sūnus – Stasį, Zenoną, Henriką ir Mečislovą. „Turime didelę šeimyną. Mamą jubiliejaus proga sveikino ne tik visi vaikai, bet ir dešimt anūkų ir devyniolika proanūkių“, – sakė šimtametės dukra ir pastebėjo, kad vyriausias anūkas tuoj švęs penkiasdešimtąjį jubiliejų – perpus mažesnį negu močiutė.
Pasak pačios senolės, jos ilgaamžiškumo paslaptis labai paprasta – sunkus darbas: „Visada daug ir sunkiai dirbau, kol tik pajudėti galėjau. Jaunystėje buvo tarnystė pas turtingus žmones, vėliau dirbau valytoja Elektros aparatūros gamykloje. Be tų darbų, dar visada namuose turėjome ūkį. Jei nori sočiai gyventi, turi daug dirbti“, – pamokymus dalijo A. Jankauskienė.
Pati jubiliatė šypsojosi, kad ji su darbais be vargo susidorodavo: „Savo darbą padarydavau ir dar į gegužinę skubėdavau.“
Senolė niekada neturėjo laiko labai rūpintis savimi. Dukra pajuokavo, kad dabartiniai sveikos mitybos specialistai griebtųsi už galvos, jei žinotų, kaip mama maitinosi: „Ji visada valgė daug, riebiai, sūriai ir saldžiai. Kavos puodelį mama saldina penkiais šaukšteliais cukraus. Matyt, kiekvienas atsineša savo lemtį – nesvarbu, ką ir kaip valgai. Jei lemta nugyventi ilgą gyvenimą, tai ir nugyveni.“