Vis daugiau tyrimų patvirtina: ilgaamžiškumas nėra paveldėtas „bilietas“, o mūsų kasdienių įpročių atspindys. Pradėti keistis, pasak ilgaamžiškumo ekspertės, verta ne nuo kraujo tyrimų ar dietų – o nuo paprasto, bet labai svarbaus leidimo sau pailsėti be kaltės jausmo.
Gydytoja Gitana Lapinskaitė įsitikinusi, kad ilgaamžiškumas nėra vien kūno stiprumas – jis apima ir emocinę, ir fizinę sveikatą.
„Fizinė sveikata ilgainiui praranda vertę, jei nėra emocinio balanso ir gyvenimo prasmės.
Biologinis amžius siejamas su tokiais rodikliais kaip kraujospūdis, cholesterolis ar gliukozės lygis, tačiau psichinė ir socialinė gerovė yra ne mažiau svarbi.
Vienatvė, stresas, motyvacijos stoka tiesiogiai spartina organizmo senėjimą“, – sako gydytoja.
Pasak jos, biologinis ilgaamžiškumas – tai organizmo funkcijų išlaikymas: stiprus raumenynas, atsparus imunitetas, gera medžiagų apykaita ir kuo mažiau lėtinių ligų.
Tuo metu emocinė sveikata apima psichologinį atsparumą, savirealizaciją, gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių, dvasinę pusiausvyrą ir artimus santykius su šeima ar bendruomene.
„Net ir geriausia fizinė forma nekompensuos emocinio disbalanso ar gyvenimo be prasmės pojūčio. Ilgaamžiškumas – tai visuminė būsena, kurioje emocinė sveikata vaidina esminį vaidmenį“, – pabrėžia G. Lapinskaitė.
Kasdieniai įpročiai
Pagrindiniai ilgaamžiškumą lemiantys veiksniai – kokybiška mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, pilnavertis miegas ir emocinė pusiausvyra.
Pasak ekspertės, šie kasdieniai įpročiai daro daug didesnę įtaką nei paveldimumas ar sėkmė.
„Ilgaamžiškumas – tai ne atsitiktinumas, o mūsų gyvenimo būdo atspindys.
Geriau valgyti mažiau, bet kokybiškai, vengti perdirbto maisto, saugotis gliukozės šuolių kraujyje, kasdien judėti – net jei tai tik pasivaikščiojimas.
Eiti miegoti patartina iki 22 valandos – tuomet organizmas spėja visiškai atsistatyti ir nesutrinka cirkadinio ritmo hormonų gamyba“, – aiškina gydytoja.
Ji atkreipia dėmesį, kad fiziškai neaktyvūs žmonės nuo 30 metų kas dešimtmetį gali netekti 3–5 proc. raumenų masės, o tai tiesiogiai mažina gyvenimo kokybę. Todėl fizinio pajėgumo išlaikymas – ne mažiau svarbus nei kiti sveikos gyvensenos komponentai.
„Sveikas 50-metis turėtų be poilsio padaryti 40 pritūpimų – tai puikus testas, kiek dar esame fiziškai stiprūs“, – priduria G. Lapinskaitė.
Tačiau, anot jos, emocinė sveikata – lygiai tokia pati būtina.
Kvėpavimo pratimai, dėmesingas įsisąmoninimas, meditacija ar tiesiog buvimas su savimi padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą.
Nuolatinis stresas ne tik alina organizmą, bet ir spartina senėjimo procesus – fiziškai sendina ląsteles.
„Neretai girdžiu sakant: miegas – tik silpniems. Bet būtent nakties poilsio metu vyksta svarbiausi organizmo atsikūrimo procesai.
Taip pat labai svarbu palaikyti kokybiškus ryšius su šeima, draugais, bendruomene – tyrimai rodo, kad žmonės, turintys tvirtus socialinius santykius, gyvena ilgiau ir jaučiasi laimingesni“, – pabrėžia gydytoja.
Todėl kiekviena diena, anot jos, turėtų prasidėti mažais sąmoningais žingsniais: keliomis minutėmis tylaus kvėpavimo, dėmesingu valgymu, sąmoningu judesiu ar trumpu pokalbiu su artimu žmogumi.
Klaidingi įsitikinimai
Pasak G. Lapinskaitės, vis dar gajūs mitai, kad ilgaamžiškumas – tik genų nuopelnas, o sveiki įpročiai siejami su griežtomis dietomis ar varginančiu sportu sporto salėje.
Tačiau moksliniai tyrimai rodo ką kita – genetika lemia tik apie 25 proc. mūsų sveikatos, o net 75 proc. priklauso nuo gyvenimo būdo.
„Pasakymas „mano seneliai gyveno ilgai, vadinasi, ir aš gyvensiu“ – klaidingas.
Nesveiki įpročiai labai greitai panaikina gerą genetinį startą. Deja, daugelis rūpinimąsi savimi linkę atidėti – iki pensijos, iki ligos ar iki tol, kol „turės daugiau laiko“.
Tačiau sveikata kaupiasi kaip banko sąskaita – kuo anksčiau pradėsime formuoti gerus įpročius, tuo ilgesnis ir stipresnis bus jų poveikis.
Negalima tikėtis per tris mėnesius iki 60-ojo gimtadienio atpirkti 30 metų žalingo gyvenimo būdo“, – tvirtina ji.
Anot pašnekovės, mitas ir tai, kad miegas – silpniems, nes būtent jo metu vyksta pagrindiniai regeneracijos procesai.
„Miego trūkumas provokuoja ligas ir spartina senėjimą. Taip pat klaidinga manyti, kad nuolatinis stresas – norma. Jis tiesiogiai sendina mūsų ląsteles, o juk visi esame sudaryti iš ląstelių.
Galiausiai, kai darbas tampa svarbesnis už šeimą ir artimuosius, nukenčia emocinė sveikata – o ji yra vienas svarbiausių kokybiško gyvenimo veiksnių“, – pabrėžia gydytoja.
Kodėl ilsėtis reikia išmokti?
G. Lapinskaitės teigimu, šiuolaikinėje visuomenėje perdegimas tampa kasdienybe – gyvename nuolatinio veikimo kultūroje, kurioje ilsėtis tarsi „gėda“. Noras visur dalyvauti, viską matyti, viską „palaikinti“ lemia tai, kad poilsis dažnai tapatinamas su tingėjimu.
„Tikras poilsis – tai ne pasyvus laiko leidimas ar gulėjimas su telefonu rankoje, o sąmoningas veiksmas, padedantis atkurti kūno ir psichikos pusiausvyrą.
Ilsėtis reikia dar iki perdegimo – kaip ir sveikatai, taip ir poilsiui būtina profilaktika, o ne tik gaisrų gesinimas.
Taip pat labai svarbu poilsio metu atsiriboti nuo darbinių minčių – nors fiziškai ilsimės, daugelis vis tiek galvoje dėlioja būtinų reikalų sąrašus. Toks „poilsis“ protui neatneša jokios atgaivos“, – pabrėžia ekspertė.
Kalbėdami apie sveiką ilgaamžiškumą, anot jos, turėtume galvoti ne vien apie gyvenimo trukmę, bet apie kuo ilgesnį sveikų, aktyvių ir savarankiškų metų laikotarpį.
Tikrasis tikslas – kuo ilgiau išlikti energingiems, džiaugtis gera savijauta, o ne kuo ilgiau būti prikaustytiems prie ligos patalo.
„Tam labai padeda aplinkos pakeitimas – išėjimas iš rutinos, sąmoningas laikas sau, kokybiškas poilsis, organizmą stiprinančios procedūros. Tokia pertrauka leidžia atsitraukti, įkvėpti, iš naujo įvertinti savo būseną. Pailsėjęs žmogus jaučiasi stipresnis, aiškiau mąsto, turi daugiau idėjų ir energijos veikti“, – teigia G. Lapinskaitė.
Pranešimas žiniasklaidai
