„Iki susitikimo, švenčiant Ukrainos pergalę!“, „Slava Ukraini!”, – tokiais šūksniais palaikymo akcijos vedėjas Valentinas Abarius atsisveikino su penktadienio vakarą Didžiosios Rinkos aikštėje susirinkusiais palaikyti nuo karo kenčiančios Ukrainos ir jos žmonių. Praėjo vieni metai, kuomet vasario 24-ąją Rusija pradėjo karinius veiksmus prieš Ukrainą. Ir po metų šiai šaliai kaip niekad reikalingas mūsų palaikymas. Būtent praėjusį penktadienį daugelyje Lietuvos rajonų, taip pat ir Kėdainiuose, buvo surengta solidarumo ir vienybės su Ukraina akcija „Laisvė šviečia“. Aikštėje švietė Lietuvos trispalvės ir geltonai mėlynos šviesų instaliacijos, skambėjo ukrainietiškos ir lietuviškos dainos, degė laužai. Susirinkusieji telefonu aukojo akcijai „Radarom“ bei Kėdainių samariečiams, gaminantiems apkasų žvakes.
Pernai – daugiau nežinios, šiemet – vilties
Tie, kurie prieš metus, pirmąją karo Ukrainoje dieną buvo atvykę į Didžiosios Rinkos aikštę palaikyti ukrainiečių tautos, turbūt gerai pamena tvyrojusią nuotaiką. Tuomet buvo daug nerimo, nežinios ir slogios nuotaikos. Po metų, vasario 24-ąją, toje pačioje aikštėje vykusioje palaikymo akcijoje be kėdainiečių dalyvavo ir karo pabėgėliai iš Ukrainos, kurie beveik metus, kai kurie trumpiau, jau gyvena tarp mūsų ir Kėdainius laiko savo laikinais namais. Šį kartą mūsų žmonėms skambėjo dėkingumo žodžiai ir jautėsi daugiau vilties.
Jaučiasi ne ramesni, bet saugesni
Akcijos dalyviai, einantys į Didžiosios Rinkos aikštę, Kėdainių samariečių buvo kviečiami atnešti ir padovanoti kartono, žemų metalinių skardinių, žvakių (gali būti ir naudotos, jų likučių, tačiau vaškas turi būti tinkamas patalpoms – kapų žvakės nėra tinkamos), parafino, kurie bus panaudoti gaminant apkasų žvakes, padedančias išgyventi esant žemai temperatūrai. Žmonės iš tiesų pripildė ne vieną dėžę žvakių, skardinių, kas kiek galėjo, aukojo pinigų.
Kėdainių samariečiai kartu su Kėdainiuose gyvenančiais karo pabėgėliais iš Ukrainos vaišino mėtų arbata, pačių keptomis bandelėmis. Jau metai, kai karo pabėgėlius iš Ukrainos globoja Kėdainių skyriaus samariečiai, sušildydami juos arbata, maistu, o širdis – būdami kartu.
„Ar šiandien jūsų globojami ukrainiečiai jaučiasi ramiau? – klausiu Manto Patkausko, Kėdainių skyriaus samariečių pirmininko. „Ar gali jie jaustis ramiau, kai jų šalyje vyksta karas, – klausimu atsako Mantas ir priduria, – svarbiausia, čia jie jaučiasi saugūs, jaučiasi čia laukiami. Grįžtam prie esminio dalyko – juk visur gerai, bet namie geriausia. Viena ukrainietė yra man pasakiusi: „Kūnu aš esu čia, bet širdis – tenai.“
Pasak Manto, kiekvienas į mūsų miestą atvykęs ukrainietis yra globojamas Kėdainių samariečių. Yra dvi įstaigos, kurias aplanko visi į Kėdainius atvykę ukrainiečiai – tai Kėdainių migracijos tarnyba ir Kėdainių samariečiai.
Kad lašelis šilumos iš bibliotekos pasiektų Ukrainą
Pilną dėžę žvakių bei skardinių atnešusios Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos darbuotojos sakė, kad tai ir skaitytojų dovana Ukrainai.
Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos direktorė Virginija Grigorjevienė teigė: „Mes džiaugiamės, kad Ukraina saugo mūsų taikų dangų. Ir nors mažyte dalele mes prisidedam savo pinigėliais kartu su skaitytojais ir norim sušildyti ukrainiečius. Rinkom žvakes, rinkom skardines, tikimės, kad nors lašelis tos šilumos pasieks juos“.
„Tiems ukrainiečiams, kuriuos mes jau pažįstame Kėdainiuose, linkim, kad jie geriau jaustųsi. Aš manau, kad labai reikia pasirūpinti ir čia esančiais. Teko kalbėti su ukrainiete, kuri atidarė pas mus parodą, iš tiesų, jiems yra labai sunku psichologiškai“, – teigė Irmina Pryvalova.
„Esu tokiame minėjime buvusi ir pernai, lygiai prieš metus. Tuomet, pamenu, buvo niūresnės nuotaikos, buvo tarsi šokas, buvo daugiau nežinios. Šiandien taip pat sunku, bet jaučiasi daugiau vilties. Tikimės, kad po metų nebereikės minėti antrųjų karo metinių“, – išreiškė viltį Asta Šeliakienė.
Aukojo akcijai „Radarom“
Kaip teigia palaikymo akcijos organizatoriai, vasario 24-oji krauju įrašyta į modernaus ir demokratiško pasaulio istoriją, kuomet paryčiais sovietmečio tironas nusitaikė į Ukrainos laisvę. Žuvo ir žūsta tūkstančiai nekaltų žmonių, kankinamos ir niekinamos moterys, vaikai. Nesuvokiamas žiaurumas nepalaužė valios gintis, negana to, Ukraina sutelkė laisvei neabejingus žmones visame pasaulyje. Ukrainos laisvė yra mūsų laisvė. Praėjo beveik metai, kuomet Rusija pradėjo karo veiksmus prieš Ukrainą. Šiandien jai kaip niekad reikalingas mūsų palaikymas. „Nesustokite. Darykite tą patį“, – paklaustas, ką dar Lietuva galėtų padaryti, atsakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Palaikymo akcijos vedėjas Valentinas Abarius ne vieną kartą vakaro metu kvietė kiekvieną skambinti, paraginti kaimyną, draugą surinkti trumpąjį numerį 1482 ir aukoti akcijai „Radarom“, kurios pabaiga buvo numatyta vasario 24 dienos vidurnaktį. Buvo pagarsinta, jog vakaro metu (19.06 val.) „Radarom“ fonde jau surinkta 11 mln. Eur.
Ukrainietis padėkojo lietuviškai
Nuo scenos prakalbęs Denisas teigė atvykęs iš Charkivo, iš Ukrainos, bet kalbėsiąs rusų kalba, kad būtų suprastas: „Aš noriu visiems padėkoti už dalyvavimą. Jūs leidžiate suprasti Ukrainos liaudžiai, kad mes ne vieni, mums padeda jūsų palaikymas. Noriu padėkoti tiems, kurie suorganizavo šią akciją, taip pat lietuvių kariams, kurie užsirašė būti savanoriais ir padeda Ukrainoje, rinktis tokį žingsnį gali tik tikrieji herojai. Kiekvienas žmogus gina savo šalį, bet tik drąsus žmogus su didele širdimi gali eiti į peklą ir saugoti svetimą šalį nuo agresijos. Ačiū. Slava Ukraini!“
Užtat lietuviškai kalbėjo kitas vaikinas iš Ukrainos. „Aš esu Emmanuelis iš Ukrainos, Chersono. Aš atvažiavau į Lietuvą beveik prieš metus. Per šiuos metus mano šeimai ir daugybei ukrainiečių padėjo daug lietuvių. Aš labai dėkoju visiems, kas padėjo ukrainiečiams šiuo nelengvu laiku. Tai gera patirti tiek mums, tiek ir jums. Ačiū. Slava Ukraini“, – lietuviškai dėkojo šešiolikmetis.
Sekė įvykius Ukrainoje
Dažni pilietinių akcijų dalyviai Viltara ir Rimantas Dūdos, pasipuošę ukrainietiškos vėliavos akcentais, sutiko pasidalinti ir savo mintimis.
Paklausti, ar visus metus sekė įvykius Ukrainoje, vienas kitą papildydami sakė: „Labai. Ir labai intensyviai. Ir prisidėjome prie daugelio paramos akcijų Ukrainai. Ne kartą skambinom trumpaisiais numeriais, aukodami dar anksčiau A. Tapino organizuotoje akcijoje, ir pervedėme į sąskaitą pinigų, kai buvo surinkta 3 ml. eurų, ir dabar aukojam akcijai „Radarom“. Išgirdus, jog prasidėjo karo veiksmai Ukrainoje, buvo protu nesuvokiama, kaip gali XXI a. vykti toks brutalus karas. Tai kažkas baisaus. Ginant ukrainiečių tautą, turi visas pasaulis susivienyti ir kuo greičiau. Kartais atrodo, kad per lėtai viskas vyksta, norint karo jėgą įveikti. Šiandien dalyvauju akcijoje su viltimi, kad visas tas košmaras greitai pasibaigs ir Ukraina atsistos ant kojų“, – teigė Viltara Dūdienė.
„Ir aš atėjau su viltimi ir su skausmu, kuriuo noriu pasidalinti su ukrainiečiais, perduoti jiems, kad jie tikrai laimės. Aš tuo įsitikinęs 100 procentu. O pergalė Ukrainoje būtų visos Europos pergalė. Jeigu Rusija pati nutrauktų karą, ji išloštų. Jeigu nenutrauks karo veiksmų, ji labai ilgam laikui praloš. Mūsų indėlis labai reikšmingas vienijantis, labai toliaregiškas, kalbant apie ateitį. Tai yra labai svarbu. Pagal tokią mažą valstybę, kokia esame mes, mūsų parama Ukrainai milžiniška“, – savo nuomonę išsakė Rimantas Dūda.
Gydo ukrainiečių vaikus
„Esate VšĮ Kėdainių PSPC šeimos gydytoją, dirbanti Pediatrijos skyriuje, ar dažnai į Jus kreipiasi sergantys ukrainiečių vaikai, o gal ir suaugusieji?“ – teiraujuosi V. Dūdienės.
„Kol kas buvo atėję tik vaikai, jų nebuvo daug, bet ateina. Yra nuo vienų–dvejų metukų iki penkiolikos–šešiolikos metų paauglių. Jie serga tomis pačiomis ligomis, kaip ir kėdainiečiai vaikai. Juos kamuoja ir peršalimo ligos, ir vėjaraupiai“, – atsakė šeimos gydytoja.
Paklausta, o kokia jų nuotaika, V. Dūdienė pastebi, kad tarp mažųjų liūdnesnės nuotaikos nesijaučia, nes jie būna su mamomis. Dažniau liūdnesnėmis akimis būna mamos, kartais ir ašarą nubraukia. Gal paaugliai, kurie labiau supranta karo žiaurumą, dažnai būna ramūs, tylūs, susimąstę, ir tikrai jų akys nespindi džiaugsmu.
Gyvena šalia vieni kitų
Paprašyta papasakoti, kaip Kėdainių samariečiai padeda ukrainiečiams, Lietuvos samariečių bendrijos prezidentė Sonata Patkauskaitė atsakė: „Dabar labai populiarus žodis – integracija. Ir mes stengiamės integruoti ukrainiečius į mūsų gyvenimą. O jeigu iš tikrųjų, jau metai laiko, kai mes visi kartu gyvenam – samariečiai, Kėdainių bendruomenė ir iš Ukrainos pabėgę žmonės. Mes tiesiog gyvenam – dalijamės džiaugsmais, vargais, kartu vakarieniaujam, kartu verkiam, kartu į mokyklas einam, kartu daktarus aplankom, kartu pildom dokumentus dėl laikino gyvenimo ir kartu visas problemas sprendžiam, ir apkasų žvakes gaminam, ir arbatą geriam. Vadinkim skambiu žodžiu „Integracija“, o iš tikrųjų – jau metai laiko, kai lietuviai ir ukrainiečiai Kėdainiuose gyvena šalia vieni kitų, kur vieni kitus užjaučia, vieni kitiems padeda ir tikisi, kad visa tai kuo greičiau pasibaigs, nes kiekviena karo diena – tai ne statistika, tai kančios, žudynės, mirtys, prievartavimai.
Labai džiaugiuosi, kad Emmanuelis Šipilovas, kuris šiandien kalbėjo lietuviškai, mokosi lietuvių kalbos pas mane, nes aš mokau visą grupę ukrainiečių. Man taip buvo gera širdy jį girdint, po to aš jį apsikabinau.“
Akcijos metu Kėdainių samariečiai surinko 164,5 Eur. Pinigai bus skirti vaškui pirkti, nes turime daugiau nei 1000 padarytų, bet neužlietų žvakių, kurios bus siunčiamos už laisvę kovojantiems Ukrainos kariams.
A. Raicevičienės nuotraukos
Titulinė nuotrauka: Palaikymo akcijos vedėjas Valentinas Abarius su vaikinais iš Ukrainos.
