Ar esate girdėję apie šv. Jokūbo kelią arba jo koncepciją atspindintį „Camino Lituano“? Tie, kurie leidosi į šį piligriminį žygį, sako, kad tai – būdas atsikratyti kasdienybės balasto, geriau pažinti save, išgryninti mintis, atrasti tai, kas svarbiausia. Šimtmečius gyvuojantis šv. Jokūbo kelias kiekvienoje šalyje turi savo pavadinimą. Lietuvoje jis vadinamas „Camino Lituano“. Lietuviškasis kelias driekiasi ir per Kėdainių rajoną.

Per įvairias valstybes vingiuojantys keliai vejasi į vieną giją, kol galiausiai pasiekia galutinį tašką – katedrą Santjago de Kompostelos mieste Šiaurės Vakarų Ispanijoje, kurioje ilsisi šventojo Jokūbo palaikai. Šis miestas pagal svarbą krikščionims prilygsta Romai ir Jeruzalei.

Į tokią piligriminę kelionę leidosi ir gerai žinomas aktorius, laidų bei renginių vedėjas, knygų ir dainų autorius Juozas Gaižauskas. Kovo 19 dieną jis viešės Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje. Tądien kėdainiečiai kviečiami ne tik į susitikimą su J. Gaižausku, tačiau ir į piligrimo Kęstučio Songailos fotografijų parodos „Tik (ėjimas)“ atidarymą.

J. Gaižauskas yra nuėjęs pilną portugališkąjį kelią ir nemažai etapų Lietuvoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Kėdainių mugės“ pokalbis su J. Gaižausku ir K. Songaila – apie piligrimystę, asmeninius pokyčius ir kada tik ėjimas tampa tikėjimu.

J. Gaižauskas: aplinkiniai man sakė, kad aš pasikeičiau

Kada pradėjote domėtis piligrimyste?

– Šv. Jokūbo kelias iš lėto patraukė mane, net negaliu pasakyti, kada tai nutiko. Aišku, tai neatėjo per vieną dieną. Negali vieną rytą prabudęs sakyti, kad esi piligrimas, gali juo nebūti net jau būdamas kelyje. Į pirmąjį piligriminį kelią Portugalijoje aš ruošiausi išeiti net 4 metus, nes tai trauma, tai darbai ar kitos priežastys kliudė, bet galiausiai išėjau. Buvo daug noro, nepaaiškinamo troškimo.

Ar tuo metu kas nors iš Jūsų aplinkos jau buvo keliavę piligriminiu keliu?

– Ne, niekas nebuvo ėjęs. Ir dabar aš vienas keliauju. Man taip patinka. Kai kurie eina bendrai, kai kurie – atskirai, bet juokais pasakysiu, kad ir taip, ir taip negerai. Kai eini būriu, gali pasišnekučiuoti, greičiau eina laikas, kita vertus – būna didesnis nuovargis, nes tai vienam batas atsirišo, kitas į tualetą nori, galėtum dar eiti, o kažkas jau nori sustoti pailsėti. Žodžiu, turi taikytis prie kitų… Kai būni vienas, gali eiti savo ritmu, bet tada laikas lėčiau slenka, lieki vienas su savo mintimis.

Kokios mintys sukasi galvoje einant?

– Pačios įvairiausios. Jų nepapasakosi. Kai tu 24 valandas esi pats su savimi, išsisprendžia visi reikalai, net tie, kuriuos jau buvai pamiršęs.

„Mes gyvename labai greitame pasaulyje, kur dinamiškumas veda iš proto: atsivertėm youtube – per 3 sekundes nesudomino, verčiam kitą, sutikę draugą, paklausiam, kaip jam sekasi, o išklausyti atsakymo neberandam laiko.“ (J. Gaižauskas)

Nebaisu stoti į akistatą su pačiu savimi?

– Man nė kiek. Nepadariau nieko tokio, dėl ko turėčiau savęs bijoti.

Kai kas sako, kad šiuo keliu einama, norint pabėgti iš vidinio kalėjimo…

– Žinote, kasmet šį kelią Ispanijoje nuaeina apie 150 000 žmonių ir kiekvienas turi savo priežastį. Kai nuvykęs į Santjago de Kompostela atvėriau tą didžiulę knygą, kurioje piligrimai įrašo priežastį, kodėl jie ėjo šiuo piligriminiu keliu, kokie 8 iš 10-ies parašo, kad pagrindinis tikslas – aplankyti katedrą, kurios rūsyje, mažame sidabriniame karstelyje ilsisi šv. Jokūbo palaikai. Kiti parašo, kad ėjo, nes prarado darbą, antra pusė paliko, dar kiti, kad ko nors gedi ar nebežino, kaip gyventi toliau. Visokių tų priežasčių yra, nesakau, kad jos kuo nors blogos, bet daugeliui piligrimų yra svarbiausia pagerbti šv. Jokūbą.

Jūsų tėčio antrasis vardas yra Jokūbas. Gal tai pastūmėjo Jus į piligrimystę?

– Tai nėra tiesiogiai susiję, bet, eidamas tuo keliu, esu pagalvojęs, kad mano tėtis – Jokūbas, tada net šyptelėjau. Iš tiesų aš ėjau pagerbti šv. Jokūbo. Tai ne šiaip pasivaikščiojimas, šis kelias sukurtas tam, kad eitume nusilenkti šiam šventajam – tai yra svarbiausia, visa kita – naratyvai.

Kaip piligrimystė Jus pakeitė?

Lietuviško piligriminio kelio vaizdai.

– Nežinau. Aplinkiniai man sakė, kad aš pasikeičiau, bet pats to negali pamatyti. Manau, kad pagrindinis dalykas, kurį pakeičia kelias (nesvarbu, kurioje šalyje eisi), tai, kad tu vėl tampi pačiu savimi. Jis nuo tavęs numeta visą nereikalingą balastą. Tu nepasikeiti, tik vėl tampi tokius, kokius iš tiesų esi. Tampi grynas.

Mes gyvename labai greitame pasaulyje, kur dinamiškumas veda iš proto: atsivertėm youtube – per 3 sekundes nesudomino, verčiam kitą, sutikę draugą, paklausiam, kaip jam sekasi, o išklausyti atsakymo neberandam laiko… Mes gyvename tokioje realybėje. Kasdien nejučia apaugame įvairiais mažyčiais, keistais dalykais: kažkokiais įpročiais, minčių šuorais, susireikšminimu, bet kuo, o ėjimas tame kelyje padeda visu tuo atsikratyti, nusipurtyti tai, kas nereikalinga. Tada viskam atsiranda laiko – draugams, šeimai, maldai.

Praeina kiek laiko, ir vėl apaugame. Todėl yra žmonių, kurie vėl ir vėl leidžiasi į šį kelią.

Aš ir pats taip darau. Kai tik turiu laisvą dieną ar kelias, ieškau, kur vėl galėčiau judėti, tiesa, ne visada galiu tai padaryti, nes daug dirbu, kartais sunku rasti laiko, kuris dabar yra pagrindinė pasaulio valiuta.

Ar skaičiavote, kiek kilometrų jau nuėjote?

– Esu nuėjęs pilną portugališkąjį kelią ir nemažai etapų Lietuvoje. Neskaičiavau, kiek kilometrų nuėjau, manau, kad įpusėjau antrą tūkstantį.

Tas sertifikatas, kurį gauni nuėjęs šv. Jokūbo kelią, yra antrinis dalykas. Svarbiausia yra būti tame kelyje, nes jis tiesiog virpa tam tikru jausmu, yra neįtikėtinai nuostabus bendrystės jausmas, nes piligrimas piligrimui atiduos patį svarbiausią daiktą, kurį turi, jei matys, kad jo kažkam reikia labiau. Čia gali susikalbėti be žodžių ir viską suprasti. Yra didžiulė privilegija keliauti tuo keliu, nes jis grąžina į tikrąjį tave.

Yra fake piligrimai, kurie atvažiuoja autobusu į kokią gražią kelio vietą, nusifotografuoja, pereina kokį tiltą, vėl pasidaro selfį, sėda į autobusą ir nuvažiuoja, o po to kelia tas nuotraukas į socialinius tinklus, sako, kad nuėjo Santjago de Kompostela kelią. Į tokius „piligrimus“ žiūrima kreivai.

Aš galvoju, kad, jei jau pasiryžai nueiti šį kelią, padaryk tai iš širdies, taip, kaip priklauso.

Esate išleidęs tris knygas. Ar jas rašėte įkvėptas piligriminio kelio?

– Pirmąją knygą „Dievas su šlepetėmis“ parašiau po kelionės į Santjago de Kompostela, tiesa, ne iš karto, antroji knyga – romanas „Tigras, glostantis pėdas“ – irgi tiesiogiai susijusi su piligrimystės „Primitivo“ ir kitais keliais, esančiais Etiopijoje ir kitur pasaulyje, o trečioji – „Žaižaruojančios dangaus skeveldros“ – visai kitokia, tai knyga apie poetą Vytautą Mačernį.

Apskritai, mano veiklų laukas labai platus – aš taip pat kuriu ir atlieku dainas, rašau pjeses, vaidinu teatre, „Dviračio žiniose“, vedu TV laidas ir renginius, įgarsinu audio knygas, bet aš džiaugiuosi, nes kuo daugiau turi instrumentų, tuo lengviau išreikšti save. Man taip yra gerai ir viskam užtenka laiko. Tų valandų paroje mes kiekvienas turime tiek pat, bet, jei jas protingai išnaudoji, gali nuveikti daugiau. Toks yra mano kelias. Dabar planuoju pakartoti Šv. Jokūbo kelią ir padėkoti Dievui už tai, ką man davė gyvenime.

K. Songaila: kelias – tai bendrystė

Kovo 19 dieną kartu su J. Gaižausku Kėdainiuose viešės piligrimas iš Kurtuvėnų Kęstutis Songaila. Jis M. Daukšos viešojoje bibliotekoje pristatys fotografijų parodą „Tik (ėjimas)“.

„Kai pradėjau eiti lietuvišką piligriminį kelią, pradžioje tai buvo tik ėjimas, o vėliau virto tikėjimu. Pats kelias – tai bendrystė, yra daug gerų žmonių, kurie linkę padėti. Ta kelionė mane įtraukė ir į „Camino Lituano“ veiklą.

Kartu su bendraminčiais plėtojame šį piligriminį kelią, kuriame naujus maršrutus, ieškome, ką įdomaus pasiūlyti keliautojams, siekiame įtraukti ne tik religinius, bet ir istorinio, kultūrinio paveldo objektus, gamtos paminklus, muziejus, dvarus.

„Kai pradėjau eiti lietuvišką piligriminį kelią, pradžioje tai buvo tik ėjimas, o vėliau virto tikėjimu. Pats kelias – tai bendrystė, yra daug gerų žmonių, kurie linkę padėti. Ta kelionė mane įtraukė ir į „Camino Lituano“ veiklą.“ (K. Songaila).

Turime rasti bei pažymėti ir tas vietas, kur keliautojai galėtų pernakvoti, pavalgyti. Lietuvoje yra ne tik pagrindinis „Camino Lituano“ kelias, 500 km besidriekiantis per visą šalį – nuo Žagarės iki Lazdijų, bet ir baigiamos kurti Žemaitijos bei Aukštaitijos atšakos, kurios irgi įsilies į tarptautinį šv. Jokūbo kelią.

Parodoje „Tik (ėjimas)“ sudėjau fotografijas iš savo „Camino Lituano“ žygio, kurį nuėjau trimis etapais. Fotografavau tik sau, bet po to aplinkiniai paragino surengti parodą. Dabar ją pristatau tuose šalies miestuose ir miesteliuose, kurie patenka į „Camino Lituano“ maršrutus“, – teigė piligrimas K. Songaila.

Susitikimas su kėdainiečiais – kovo 19 dieną

Šv. Jokūbo keliu kasmet eina šimtai tūkstančių piligrimų, milijonai žmonių apie tai mąsto, bet nesiryžta. Jei ir Jūs esate tarp jų, turite klausimų ar norite gauti patarimų, galite ateiti į susitikimą su J. Gaižausku ir K. Songaila.

Juozas papasakos, ką reikia pasiimti į kelią, kiek kainuoja tokios piligriminės kelionės, kodėl nebūtina mokėti kalbėti angliškai. Taip pat sužinosite, kodėl piligrimai nuo drabužių karpo etiketes, kodėl keliautojams kartais nukrenta kojų nagai ir ko iš užsienio vairuotojų turėtų pasimokyti mūsiškiai. Į susitikimą J. Gaižauskas ketina atsivežti gitarą, tad išgirsite ir jo paties sukurtų dainų.

„Parodoje „Tik (ėjimas)“ sudėjau fotografijas iš savo „Camino Lituano“ žygio“, – sako K. Songaila. (Asmeninio archyvo nuotr.).

K. Songaila papasakos, kaip plėtojamas „Camino Lituano“, ką įdomaus šis kelias žada keliautojams.

Susitikimas su piligrimais vyks rytoj, šeštadienį, 11 val. M. Daukšos viešojoje bibliotekoje. Renginys nemokamas.


„Camino Lituano“ – pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo.

Kelias prasideda ties Latvijos ir Lietuvos siena Žagarėje, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su „Camino Polaco“ piligrimų taku.

„Camino Lituano“ suskirstytas į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės etapus, jis sužymėtas tradicinėmis geltonomis rodyklėmis bei kriauklėmis. Visą pagrindinio kelio kamieną sudaro 21 etapas nuo Žagarės iki Seinų. Prie pagrindinio kelio prisijungia naujos atšakos.

Etapų stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia nakvynės vietos, maitinimo įstaigos, yra kita reikalinga infrastruktūra. „Camino Lituano“ – ne tik pažymėtas maršrutas žemėlapyje. Tai – gyvas socialinis, kultūrinis, ekonominis reiškinys, prie kurio prisideda ir vietinės bendruomenės.

Keliu einantys piligrimai aplanko bažnyčias, koplyčias, šventvietes, piliakalnius, pažintinius takus, apžvalgos bokštus, archeologijos, gamtos paminklus, muziejus, dvarus, istorinio ir kultūrinio paveldo vietas.

Kelias sukurtas be jokių projektinių lėšų ar valstybės pagalbos: visus darbus atliko „Camino Lituano“ bendruomenė ir savanoriai.