Į Kėdainius naujus vėjus nešantys Aušra ir Vytautas: „Ar tikrai nemoki šokti?“

Rytis PRYVALOVAS

„Jeigu taip paprastai galima skleisti džiaugsmą, tai kodėl jo neskleisti?“ – sako Aušra ir Vytautas Astromskai, šokių studijos „Happy Hoppers“ įkūrėjai, neseniai pradėję kurti gyvenimą Kėdainiuose. Pašnekovai neslepia, kad jų pagrindinis tikslas – sukurti lindihopo bendruomenę mieste, alsuojančiame džiazo ritmu, kurioje kėdainiečiai galėtų maloniai leisti laiką ir tobulinti šokio įgūdžius.

Neseniai persikėlėte gyventi į Lietuvos centrą – Kėdainius. Kas lėmė šį Jūsų sprendimą?

Aušra: Mums patinka mažesni miestai, esame labiau bendruomenių žmonės. Prieš tai gyvenome Vilniuje, bet kai pradėjome svarstyti, kokie yra Vilniaus privalumai, supratome, kad mums svarbūs aspektai nėra asocijuojami su didmiesčiu: šalia esantis miškas, mažai žmonių aplinkui.

Vytautas: Esu 12 metų gyvenęs Anglijoje, didmiesčiuose ir kaimuose, tad miestelio etiketę Kėdainiams duodu kaip didžiulį komplimentą. Miestelis yra bendruomenės, o bendruomenes yra itin smagu kurti. Taip pat mažesniuose miestuose lengviau integruotis, nes didmiestyje atrodo, kad visi turi mažus draugysčių ar partnerių burbulus, į kuriuos sunkiau įsilieti, jautiesi svetimas. Kiek teko gyventi miesteliuose, ateini į bendruomenę, pavyzdžiui, siuvimo, šokių ar kovos menų, ir staiga jau pažįsti 15 žmonių. Jie supažindina su savo keliais draugais ir jau esi socialinio rato dalis. Mane tai labiausiai ir žavi.

Kokia Jūsų pirmoji pažintis su lindihopu?

Aušra: Prieš daugiau nei 10 metų, būdama pirmo kurso studentė, susipažinau su lindihopu. Palankiau gal tris pamokas, bet man nepatiko ir mečiau. Tačiau mano draugė lankė toliau ir mane vis kviesdavo ateiti į susibūrimus, kai žmonės susirenka kokioje nors kavinėje ir, grojant džiazo muzikai, šoka. Bežiūrėdama į tuos šokėjus nusprendžiau pabandyti dar kartą. Tuomet užsikabinau rimtai: ėmiau reguliariai lankyti pamokas, pradėjau važinėti po įvairius renginius Lietuvoje ir Europoje. Turbūt be lindihopo nebūčiau baigusi universiteto, jis man pravėdindavo galvą. Būdavo, kad po visos dienos, praleistos medicinos mokslų bibliotekoje, aš tiesiai eidavau šokti. Visas stresas išgaruoja, grįžti namo ir ramiai miegi, o kitą dieną gali pradėti šviežiai.

Vytautas: O mano istorija kiek kitokia. Su Aušra pradėjom bendrauti prieš 7–8 metus ir mūsų draugystės pradžioje ji pasakė, kad šoka lindihopą. Aš, aišku, apie šį šokį nieko nebuvau girdėjęs. Tuo metu gyvenau Anglijoje, o ji Lietuvoje, todėl bendravome internetu. Nusprendžiau pasidomėti, kas tas lindihopas, išmokti šokti, o susitikus gyvai padaryti siurprizą, romantišką gestą. Miestelyje, kuriame gyvenau, vyko lindihopo pamokos. Nuėjus pirmą kartą, buvo tuo pat metu ir smagu, ir baisu: visgi esu 2 metrų 2 centimetrų ūgio bei 115 kilogramų svorio vyras. Mano ūgio partnerės ten tikrai nebuvo (juokiasi). Pagalvojau, kad čia bus nesąmonė, bet pabandžiau ir visai neblogai pavyko. Tačiau pamokos pabaigoje, prasidėjus laisvam pasišokimui ir pamačius, kaip patyrę žmonės laisvai šoka, apėmė baimė, nepasitikėjimas savimi, ir pabėgau namo. Bet vardan Aušros pabandžiau antrą, trečią kartą ir gal po ketvirto karto man jau pradėjo patikti. Supratau, kad nepaisant mano visų fizinių ir psichologinių barjerų galima šokti su visais. Būtent tas laisvės aspektas man asmeniškai buvo psichologiškai ypač svarbus. Tuomet panirau į šį šokį. Išleisdavau visas savo santaupas savaitgalio pamokoms su tarptautinio lygio mokytojais, keliaujant per Anglijos miestus, kitas šalis, kad tik išmokčiau geriau šokti.

Aušra: Bandė sužavėti mane, bet pačiam labiau patiko (juokiasi).

Kuo svarbus šis šokis Jums asmeniškai?

Aušra: Mane šokis atšviežina. Būna, grįžti namo, nieko nenori, skauda galvą, tačiau, nuėjusi pašokti, vėl jaučiuosi kaip naujas žmogus.

Vytautas: Tiek daug dalykų… Visų pirma, tai laisvės jausmas. Čia gal man, kaip lietuviui, gimusiam 90-aisiais, tas laisvės aspektas psichologiškai yra stiprus visuomenės kontekste ir asmeniškai. Ir propaguoti tokią tikrą laisvę man yra labai malonu. Šokdamas vienas ar su partnere, ar kai mokome mokinius, matau tą nesuvaržytą džiaugsmą, šypseną, juoką. Jeigu taip paprastai galima skleisti džiaugsmą, tai kodėl jo neskleisti?

Iš kur kilęs lindihopas? Kokia šio šokio istorija?

Vytautas: Lindihopo šaknys yra iš afroamerikiečių kultūros. Lindihopas atsirado 1920-ųjų antroje pusėje, Niujorke, Harlemo rajone. XX amžiaus pradžioje Amerikoje, ypač rytinėje pakrantėje, vyravo perversminga kultūra, buvo didelio ekonominio nepritekliaus laikotarpis. Tačiau tuo pačiu metu kas vakarą vykdavo socialiniai vakarėliai: susirinkdavo didžiulės auditorijos salėse, kur grodavo gyva džiazo ir svingo muzika. Žmonės tiesiog eidavo pašokti. Per 3-ią dešimtmetį šis šokis „išsprogo“, nuo rytinės pakrantės perėjo per visą Ameriką. Iki Antrojo pasaulinio karo lindihopas buvo didelė socialinio gyvenimo dalis, šokiai vykdavo kas vakarą, būdavo pilnos salės žmonių. Po Antrojo pasaulinio karo lindihopas stipriai apnyko, pasikeitė muzika – iš svingo eros ir bigbendų perėjo į rokenrolą. Laimei, 8-ajame dešimtmetyje prasidėjo atgimimas, kuris augo iki to, ką turime dabar.

Ar šis šokis reikalauja partnerio, galbūt galima šokti ir vienam?

Aušra: Solo džiazas yra neatsiejama šio šokio dalis, jį galima šokti be partnerio.

Vytautas: Solo džiazas yra būtent džiazo judesių atlikimas be partnerio. Yra daugybė džiazo judesių, kuriuos gali atlikti pagal tai, ką muzika tau pasako. Solo džiazas irgi yra didelė vakarėlių dalis. O į pamokas galima ateiti vienam, kadangi mes rotuojame poromis, kad visi šoktų su visais. Mokydamasis su kuo daugiau žmonių, tu pats geriau išmoksti: judesių mechanika priklauso nuo ūgio, svorio, gebėjimo judėti ar klausytis. Ir kai tą patį judesį pasimokai ne su vienu, o su penkiais žmonėmis, tu geriau pažįsti tiek save, tiek šokių partnerį.

Aušra: Pirmą kartą mečiau šokį, nes atėjome su draugu ir nesikeitėme partneriais. Užstrigome vienoje vietoje, mums labai nesisekė ir tiek įsigilinom į problemą, kad pasidarė nebesmagu šokti. Tačiau kai kas keletą taktų keiti partnerius, su kitu ta vieta pavyksta. Tada gali suprasti, kur buvo klaida, ir grįžus atgal pas savo porą ją ištaisyti.

Kokiais žodžiais apibūdintumėte lindihopą nieko apie jį negirdėjusiems žmonėms?

Vytautas: Va čia yra pats sunkiausias dalykas – apibūdinti žodžiais. Mano asmeninis apibrėžimas – laisvė. Tai yra gebėjimas tiesiog pašokti. Kai sakome kitam žmogui: „einam kavos“, tai yra neįpareigojantis dalykas, nusiperki kavos ir eini paplepėti. Lindihopas yra lygiai tas pats, tik šokio forma. Mes to ir mokome, kad šokiai yra neįpareigojantis, lengvas, paprastas ir draugiškas dalykas, kuriuo gali džiaugtis visi. Šokant lindihopą yra lengva atrasti draugų ir bendraminčių, atsipalaiduoti po dienos darbų ir linksmai pasportuoti.

Su kokiais stereotipais apie šį šokį tenka susidurti dažniausiai?

Aušra: Teko susidurti su klaidinga nuomone, kad lindihopas skirtas tik jauniems žmonėms, nes yra labai greitas. Išgirdę per greitą muziką mes neprivalome pagal ją šokti. Didelė svingo muzikos dalis yra vidutinio ir lėtesnio tempo, tad visi ras sau tinkamą dainą. Pamokų metu šokame pagal lėtesnę muziką, kad galėtume įsisavinti naują medžiagą. Kita dažnai pasitaikanti klaidinga nuomonė yra, kad šokant lindihopą reikės atlikti akrobatinius triukus. Televizijoje ar internete jie yra dažnai rodomi, nes palieka didelį įspūdį. Mes akrobatinių triukų pamokose nedarome, nebent šokėjai to pageidauja. Visą gyvenimą galima šokti nemokant akrobatinių triukų ir niekas jų nepasiges. Šiuo momentu mūsų tikslas yra, kad žmonės judėtų, šoktų, turėtų palaikančią bendruomenę.

Vytautas: Įsivaizduojama, kad čia mes mokome atlikti kažkokį šokį, pasirodymą. Tai dažniausias dalykas, kurį žmonės asocijuoja su ėjimu mokytis šokti. Gali būti kažkoks vaizdinys iš kino filmų ar televizijos, kur stovi griežtas mokytojas ir vanoja botagu už ne vietoj pakreiptą alkūnę. Tačiau lindihopas kaip tik yra priešingybė visam tam.

Kaip kelią skinasi lindihopas Lietuvoje? Daugiau dėmesio sulaukia iš jaunimo, o galbūt iš vyresnio amžiaus žmonių?

Aušra: Lietuvoje lindihopas yra populiaresnis tarp jaunų žmonių. Kitose šalyse yra atvirkščiai – daugiau šoka vyresni žmonės. Mane labai nudžiugino vaizdas viename vakarėlyje Anglijoje: vyras atsivežė savo žmoną neįgaliojo vežimėlyje, padėjo jai atsistoti, ir tuomet jie kartu pašoko. Širdis pradėjo dainuoti pamačius tokį vaizdą (šypsosi).

Susidaro įspūdis, kad lindihopas Lietuvoje turi tvirtus pamatus. Ar lietuviai šokėjai sulaukia tarptautinio dėmesio?

Aušra: Lietuva yra pripažinta šiuo klausimu. Lietuvoje yra labai stiprūs, tarptautinio lygio šokėjai. Turime net vienus geriausių šiago (svingo atšaka – aut. past.) šokėjų pasaulyje – Eglę Nemickaitę ir Arną Razgūną. Nors Lietuva yra nedidelė, bet mes esame labai stiprūs lindihope ir žinomi visame pasaulyje.

Sakoma, kad muzika – tai universali kalba, kuria galima susikalbėti visame pasaulyje. Ar tas pats galioja ir lindihopui?

Aušra: Kai kur nors keliaujame, visą laiką pasižiūrime, ar vyksta koks nors vakarėlis ar koncertas. Mano sesuo buvo labai nustebusi, kai viešėdami pas ją Vokietijoje nuėjome į vieną barą ir pradėjome šokti lindihopą su vietiniais. Ji stebėjosi: „Juk tu net nekalbi vokiškai, o jūsų galvos tuo pat metu į tą pačią vietą pasisuka“ (juokiasi). Kūno kalba yra labai universali, kaip ir muzika.

Vytautas: Mes mokomės, kaip pašokti, o ne kaip atlikti šokį. Čia tokia semantika, bet labai svarbi. Mes mokomės improvizuoti, bandyti kažką naujo, žaisti. Kaip kalbantis vienas kitą labiau pažįsti, taip pat ir šokyje. Lindihopo universalumu įsitikinau šokdamas su žmonėmis, kurie niekada nėra jo šokę ar kurie kalba man nežinoma kalba Europoje, Amerikoje ar Australijoje.

Ne kartą šio pokalbio metu minėjote socialinio ryšio ir bendruomenės svarbą tarp šokėjų. O ar Kėdainiuose jau spėjote suburti lindihopo bendruomenę?

Vytautas: Dar labai ankstyvos dienos, mes pradėjome savo veiklą tiktai spalį ir per porą mėnesių turime tris pastovias poras, viena net iš Panevėžio važinėja du kartus per savaitę. Mano nuomone, čia yra nuostabus rezultatas. Manau, kad pasirodydami, kur tik rasime galimybių, supažindinsime kėdainiečius su lindihopu ir parodysime, jog šis šokis yra linksmas, jaukus ir smagus. Kėdainiai turi „Broma Jazz“ festivalį, kuriame susirenka šimtai ar net tūkstančiai džiazo mėgėjų. Vadinasi, tiems žmonėms ši muzika jau patinka, o šokis su muzika – labai darnu. Mano asmenine nuomone, čia yra tik laiko klausimas, kada mūsų bendruomenė „užsikurs“ ir taps gyva.

Aušra: Labai norėčiau matyti vasarą daug žmonių, šokančių tiesiog gatvėje, ir net neabejoju, kad taip ir bus.

Daugelis esame girdėję apie fizinę šokių naudą. Kaip manote, kokią dar naudą suteikia lindihopas?

Vytautas: Labai dažnai girdime ir išgyvename, kad žmonės nebemoka bendrauti vieni su kitais, yra atšalę. Lindihopas yra tiesioginis priešnuodis tam: išmoksti paprašyti kito žmogaus pašokti, žiūrėdamas jam į akis ir tiesdamas ranką, lieti vienas kitą be jokios baimės ar nepatogumo, jautiesi patogiai savo kūne. Būtent tai yra žmogiškojo bendravimo pamatai. Taip pat lindihopas yra vienas iš būdų save patestuoti. Manau, daug kas susiduria su neigiama įtaka iš aplinkos: „Nemoki, negali, kaip čia atrodysi?“ Lindihope gali atsakyti sau į klausimą: „Ar tikrai?“ Tai yra saugi ir maloni aplinka, kur niekas neteisia, ir mes, kaip mokytojai, stengiamės tokią aplinką kurti.

Ką patartumėte žmonėms, kurie norėtų išbandyti šį šokį, tačiau vis dar dvejoja savo galimybėmis?

Vytautas: Geriausias atitikmuo būtų mokytis vairuoti. Pirmą kartą, kai sėdi prie vairo, būna baisu, nepažįsti mašinos, atrodo, kad nuvažiuosi nuo kelio. Bet išgyveni pirmą kartą ir po poros pamokų pastebi, kad gali laisvai perjungti bėgius, sankaba jau ne tokia baisi atrodo. Tas pats ir su lindihopu. Pamatęs, kad išeina, perlipti tuos pirmus kelis barjerus, pajunti, kad moki, o ko dar nemoki – sugebėsi išmokti. Kai ateina ši mintis, daugiau nieko nereikia, lieka tik praktika, darbas ir žinojimas, kad smagiai bešokdami nueisime tą kelią kartu.

Titulinė nuotrauka: Šokių studijos „Happy Hoppers“ įkūrėjai – Aušra ir Vytautas Astromskai. (G. Rastall nuotr.)