Į gydymo įstaigas riedėjo tūkstančius kilometrų

Neturintiems nuosavo transporto asmenims ne visada lengva nuvažiuoti į gydymo įstaigas, ypač esančias kituose šalies miestuose. Dar sudėtingiau yra negalią turintiems ar senyvo amžiaus žmonėms, tad jiems į pagalbą skuba Kėdainių rajono neįgaliųjų draugija bei rajono paraplegikų asociacija, kurios jau ne vienus metus teikia pavėžėjimo paslaugą. Ja gyventojai mielai naudojasi, nes yra vežami nuo namų iki gydymo įstaigos durų. Vairuotojai palaukia, kol žmogus grįžta po vizito pas gydytoją, ir parveža namo.

„Kėdainių rajono neįgaliųjų draugija jau 15 metų teikia pavėžėjimo paslaugą negalią turintiems vaikams ir suaugusiems, taip pat senyvo amžiaus asmenims bei tiems, kuriems dėl ligos ar mažų pajamų be galo sunku nuvažiuoti pas gydytojus. Galime pavėžėti tik į gydymo įstaigas ir sanatorijas.

Dažniausiai žmonės nuvyksta pas gydytoją ir po vizito arba atliktų tyrimų tą pačią dieną grįžta. O kartais prašo tik nuvežti, arba reikia tik parvežti, pvz., po atliktos operacijos ar gydymosi stacionare.

Pavėžėjimo paslauga kasmet naudojasi vis daugiau rajono gyventojų. Vien per 2022 metus pavėžėjome net 709 asmenis, nuvažiuota 33 150 km. Dažniausiai teko važiuoti į Kauno klinikas, onkologinę kliniką Kaune, Marių psichiatrinę ligoninę, taip pat vežėme žmones į Vilniaus Santaros kliniką, Radviliškį, Panevėžį, Palangos, Birštono ir Druskininkų sanatorijas, Kėdainių polikliniką.

Pastebime, kad tokia paslauga yra reikalinga tiek miesto, tiek ir kaimiškų vietovių gyventojams“, – teigė Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Daiva Sipavičienė.

Bendradarbiauja tarpusavyje

„Pavėžėjimo į gydymo įstaigas paslaugą negalią arba specialiųjų poreikių turintiems rajono gyventojams pradėjome teikti nuo 2017 m. Pernai buvo 762 važiavimai, nuvažiuota 26 300 km. Nemažai žmonių šia paslauga naudojosi ne vieną kartą per metus.

Mūsų mikroautobusu vienu metu galima vežti 6 rateliuose sėdinčius asmenis (be ratelių – daugiau), tam tereikia išimti sėdynes, tiesa, vairuotojui tenka įvežti neįgaliuosius specialiai pritaikytais bėgeliais, bet jei būtų įrengtas keltuvas, nebegalėtume tiek žmonių sutalpinti. Kartą teko vežti žmogų, paguldytą ant čiužinių, nes mes neturime neštuvų, jų niekas mums negalėjo paskolinti.

Buvo dienų, kai ne po vieną reisą į Kauną teko važiuoti, nes vieniems žmonėms reikėjo į gydymo įstaigą patekti anksti ryte, kitiems tik 16 val. Jei užsirašo važiuoti mažai žmonių, tada derinamės su neįgaliųjų draugija, jei atitinka laikas, arba jie perima mūsų klientus, arba mes – jų. Mūsų draugijos viena kitai gelbsti, ir kai kuris nors vairuotojas suserga ar atostogauja arba transporto priemonė yra remontuojama“, – glaudžiu bendradarbiavimu su rajono neįgaliųjų draugija džiaugiasi paraplegikų asociacijos vadovė Alma Margevičienė.

Darbui atsidavę vairuotojai

„Būna dienų, kai darbą tenka pradėti ne 8 val., o net prieš šešias ryto. Ką darysi, jei žmogui reikia, pavyzdžiui, gultis į klinikas, 7.15 val. jau reikia vietoje būti, tai ir važiuoji. Vienus žmones lydi socialiniai darbuotojai arba artimieji, o neturintiems palydovo kartais prireikia mano pagalbos, palydžiu iki gydytojo kabineto. Jei važiuoja keli asmenys, tenka laukti, kol sugrįš visi. Jei kuris ilgėliau užgaišta, tenka ir automobilių spūstyse pastovėti. Daug kantrybės reikia, nes pasitaiko visokių žmonių, kiekvienas yra su savo charakteriu, kartais grįžęs jautiesi, lyg išgręžtas būtum.

Retai, bet pasitaiko, kad žmonės užsirašo, bet, kai atvažiuoji jų paimti, sako „oi, mes pamiršom pranešti, kad nevažiuosim“. Arba, būna, išleidinėji negalią turintį žmogų prie jo namų daugiabučių kvartale, o iš paskos važiuojantis vairuotojas jau signalizuoja, ragindamas, kad tik greičiau jam kelią atlaisvinčiau…“, – apie vis dar pasitaikantį žmonių nesupratingumą prabyla rajono paraplegikų asociacijos vairuotojas Vilius Rybilis.

„Visada stengiuosi privažiuoti prie pat namo ar laiptinės, kad žmogui būtų patogiau įlipti. Bet turiu pastebėti, kad vairuotojai ne visada laikosi taisyklių, užstato automobilius prie įvažiavimų, vos ne vos gali įsukti. Žiemą būna ir slidu, ir užpustyta, bet vis tiek stengiamės privažiuoti kuo arčiau. Visada vežiojuosi kastuvą, nes kartais ir atsikasti sniegą tenka pačiam. Pamenu, nuvažiavau į vieną kaimą už Josvainių, kiemas nevalytas, diedukas visai nemato, reikėjo atsikasti sniegą, nes kaip kitaip su vežimėliu išstumsi, nevilksi juk žmogaus per sniegą.

Kai nuvežu žmogų, pavyzdžiui, į Kauno klinikas, irgi stengiuosi kuo arčiau privežti, kad sunkiau judančiam žmogui nereikėtų toli eiti. Jei žmogus nežino, kur reikia eiti, parodau arba palydžiu.

Tokių dienų, kad nieko nereikėtų vežti, dar nebuvo. Kartais net per atostogas tenka padėti žmonėms. Dėkoja tos močiutės, kad nuvežam, nes ką daryti žmonėms, jei į jų kaimą autobusas tik 2 kartus per savaitę važiuoja, o savo transporto jie neturi, kaip jiems pas gydytojus patekti? Kiti gal ir maršrutiniu autobusu važiuotų, bet ne visi orientuojasi, kaip nuo autobusų stoties nuvažiuoti iki gydymo įstaigos, neturi jėgų persėsti į troleibusus, po to dar reikia žinoti, kuria kryptimi išlipus eiti, ypač klaidu klinikose, kur yra daug pastatų, todėl ir renkasi žmonės su mumis važiuoti.

Kartais greitai sugrįžtam, o kartais turim laukti keletą valandų ir per vasaros karščius, ir per žiemos šalčius. Kartą vienos močiutės su socialine darbuotoja pralaukėme iki pusės dvyliktos nakties, galiausiai išvažiavome, o močiutę paryčiais parvežė greitoji.

Tenka žmones vežti namo ir po visokių procedūrų ar operacijų. Yra buvę atvejų, kai reikėjo bėgti į vaistinę vaistų ar net vežti žmogų į skubiosios pagalbos skyrių. Neretai ir iš Marių psichiatrijos ligoninės tenka parvežti žmones, pasitaiko neramių, bet dar nesu nuo kažko nukentėjęs“, – apie nelengvą darbo kasdienybę pasakoja neįgaliųjų draugijos vairuotojas Julius Bičkus.

Gyventojai negaili pagyrų

„Apie pavėžėjimo paslaugą sužinojau atsitiktinai, kai apie tai papasakojo ja pasinaudojusi kaimynė. Kadangi mano pačios sveikata yra silpnoka, o pas gydytojus tenka dažnai važiuoti, kreipiausi ir aš į neįgaliųjų draugiją. Vairuotojas Julius visada privažiuoja prie pat laiptinės, kad būtų patogiau įlipti, padeda kėdutę, prilaiko už rankos. Mačiau, kaip ir krepšį sunkiai einančiam žmogui padeda nusinešti. Tai tikrai „dūšios“ žmogus. Duok, Dieve, jam sveikatos“, – sako pavėžėjimo paslauga jau keletą kartų pasinaudojusi Antanina.

„Man teko važiuoti ir su neįgaliųjų, ir su paraplegikų draugijos autobusiuku. Vairuotojai tikrai labai paslaugūs. Vienintelis minusas, kad kartais kitų pacientų tenka ilgėliau palaukti, bet reikia suprasti, kad tai nėra taksi. Gal kažkada ir manęs kažkam teks laukti. Džiaugiuosi, kad yra teikiama tokia paslauga ir žmonės gali patogiai nuvykti į ligoninę ar sanatoriją“, – teigia Elena.

Kiek kainuoja tokia paslauga?

„Pavėžėjimo paslaugai teikti pernai iš rajono savivaldybės gavome 11 900 eurų. Tačiau tiek pakanka tik vairuotojo atlyginimui ir kurui (100 proc. nepadengia). Lėšos, surenkamos iš pavėžėjamų asmenų, yra skirtos ir kurui pirkti, ir transportui išlaikyti, juk reikia ir drausti mikroautobusiuką, ir jį remontuoti, keisti tepalus.

Palyginti su kitais rajonais, Kėdainiuose pavėžėjimo paslaugos įkainiai yra vieni mažiausių.

Pernai žmogui nuvažiuoti, pvz., į Kauno klinikas ir atgal kainavo 9 eurus, šiemet kaina truputį didesnė ir, ko gero, dar kils, nes nuo Naujųjų padidėjo minimali alga mūsų vairuotojui, kuro kainos irgi svyruoja, brangsta ir kiti dalykai. Kiek tiksliai kils pavėžėjimo kaina, kol kas nežinome, skaičiuojame ir žiūrėsime, kiek bus kompensuojama iš savivaldybės“, – kalbėjo paraplegikų asociacijos vadovė Alma Margevičienė.

„Aišku, skiriamo finansavimo neužtenka, nes gauname tik iš dalies kurui ir vairuotojo atlyginimui. Draudimams, padangoms, techninei apžiūrai, remontams lėšų niekas neskiria, tad turime suktis patys.

Šiemet pavėžėjimo į gydymo įstaigas paslauga brangs žymiai, tačiau tik didesnes pajamas turintiems asmenims arba vežant po vieną asmenį“, – apie esamą situaciją pasakoja Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Daiva Sipavičienė.

Ar socialinis taksi – konkurentas?

Pernai vasarą Kėdainių rajono riboto judumo asmenims pavėžėjimo paslaugą ėmė teikti ir socialinis taksi, bet, D. Sipavičienės teigimu, klientų dėl to nepamažėjo nei neįgaliųjų draugijai, nei paraplegikų asociacijai, mat socialinio taksi paslaugos yra ne kiekvienam pagal kišenę.

„Mano asmenine nuomone, ši paslauga su taksi gali pasitvirtinti tik po mūsų rajoną, bet ne į kitų miestų gydymo įstaigas, nes žmonėms tai yra per brangu. Turėjome tokį atvejį. Žmogui reikėjo į Kauno klinikas, mes negalėjome pavežti, nes vykome kita kryptimi, kita organizacija taip pat negalėjo, tad pasiūliau socialinio taksi numerį. Žmogus nuvyko, viskas malonu, patogu, gerai, bet kai grįžo ir pateikė jam sąskaitą, asmuo buvo šokiruotas“, – sakė neįgaliųjų draugijos vadovė.

Titulinė nuotrauka: Jau septintus metus į gydymo įstaigas žmones pavėžėjantis Vilius Rybilis sako, kad darbo dieną kartais tenka pradėti labai anksti. (L. Pranckevičiūtės nuotr.)