Pernai gegužę Kėdainių muzikantų bendruomenė neteko Rimanto Stakausko, ilgamečio grupės „Prologas“ vadovo, gitaristo, grupės „Daumantų muzikantai“ nario, Kėdainių muzikos mokyklos mokytojo, atlikėjo ir dainų autoriaus… Šilto, sąžiningo, kuklaus, nuoširdaus ir kupino begalinio gėrio žmogaus, galėjusio įkvėpti kitus net ir juodžiausią dieną.

37-erius metus su Rimu išgyvenusią Birutę Stakauskienę dažnai sutinku pavakare Kėdainių senamiestyje, išėjusią pasivaikščioti, vediną taksų veislės šuneliu. Kartais tik prasilenkdamos, kartais stabtelėjusios trumpam pasiklausti, kaip abi laikomės, šiandien su Birute leidžiamės į kelią Nevėžio pakrante. Ji sutiko atsiverti apie išgyventą laiką netekus mylimo vyro, dar labai šviežius prisiminimus apie gyvenimą su juo. Neišvengta ir pauzių susigraudinus. Tik pribėgęs ir prie kojų besiglaustantis šunelis priverčia nusišypsoti ir grąžina į realybę.

Choro vadovas tapo vyru

Birute, ar galite laiką atsukti keletą dešimtmečių atgal ir prisiminti, kaip susipažinote su Rimu?

– Baigusi tuometinį Panevėžio hidromelioracijos tarybinį ūkį-technikumą, galėjau rinktis, kur norėčiau dirbti. Buvo dvi vietos į Kėdainių MSV (Melioracijos statybos valdybą). Mano kurso draugai kėdainiečiai manė, kad aš tikrai pasirinksiu Kėdainius, iš jų atimdama galimybę sugrįžti į savąjį miestą, tačiau, baigusios Josvainių vidurinę mokyklą, manęs Kėdainiai visai netraukė. Aš pasirinkau darbą Raseinių MSV. Koks ten laukia darbas, man buvo ne taip svarbu. Norėjau ten dirbti vien dėl to, kad turėčiau galimybę dainuoti Raseinių MSV moterų chore. Matyt, jaučiau, kad ten laukia mano žmogus. Rimantas tuomet buvo MSV moterų choro vadovas.

Apie stiprų moterų chorą ir talentingą jo vadovą jau žinojau anksčiau iš ten dirbusios ir chore dainavusios mano tetos. Rimas paprašė jos pakviesti mane, jauną specialistę, į choro repeticiją. Rimas pasakojo, kad su choru važiuoja į respublikines dainų šventes, ekskursijas. Baigus technikumą, mano charakteristikoje, tais laikais ji labai daug reiškė, buvo parašyta, kad esu dainavusi Panevėžyje. Prisipažinau, kad aš su tokia vizija ir atvykau į Raseinius, nes norėjau dainuoti tame chore. Kai gavau kambarį, man Rimas iš karto atnešė magnetofoną, įvairių muzikos įrašų.

Kuo jis jus patraukė?

– Rimas iš karto patraukė mano dėmesį. Tačiau juo domėjosi visos moterys, atrodė, kad turėjo būti išlepintas, visoms jis patiko. Jis tik sukosėdavo, ir choristės jau juo pasirūpina – viena medaus, kita vaistažolių atneša, trečia gerų patarimų duoda. Tik vėliau pastebėjau, kad jis man pradėjo rodyti išskirtinį dėmesį. Gyvenimas chore virte virė – repeticijos, šventės, koncertai… Pamačiau, koks jis puikus, talentingas, rūpestingas, taktiškas žmogus.

Grupė ,,Prologas“ po koncerto.

Kaip dabar pamenu, turėjome važiuoti į nuostabų kurortą Gagrus. Tai buvo dovana mūsų chorui. Manęs Rimas pasiteiravo, kodėl aš neužsirašau tai kelionei. Aš labai norėjau važiuoti, bet kaip aš ilsėsiuosi, kai žinau, kad kaime pilna darbų, reikia padėti šieną suvežti. Mobiliųjų telefonų mes dar neturėjome. Iš Gagrų paštu gaunu Rimo nuotrauką. Jis nusifotografavęs pliaže su meška, puikus paplūdimys – jūra, po kojomis akmenėliai. O kitoje nuotraukos pusėje parašyta: „Tavęs pasiilgęs Rimas“. Mama man ir sako: „Tai jau rimta…“ Aš pagalvojau: viskas, kai grįš, žinau jau, kaip kalbėsiu, jausiuosi drąsiau, nes iki tol aš jo truputį vengiau – vis dėlto jis buvo choro vadovas. 1983 metais su visu kolektyvu atšokome mūsų vestuves.

Bėgo nuo Kėdainių ir atsidūrė Kėdainiuose

O kaip atsidūrėte Kėdainiuose?

– Teisingai sakoma: „Niekada nesakyk niekada“. Taip susiklostė, kad 1987-aisiais parvykome į Kėdainius. Pamenu, Ariogalos Dainų slėnyje buvo muzikos festivalis, koncertavome su moterų choru. Į tą festivalį atvyko Kęstutis Švilpauskas, pasiūlė jis tuomet Rimui kurti muzikos grupę Kėdainiuose, kurią remtų chemijos gamykla „Lifosa“. Rimui pasakiau, kad aš taip bėgau nuo Kėdainių, pasirinkusi Raseinius, Dubysą, o dabar teks Kėdainiuose apsistoti.

Taip Kęstutis Švilpauskas mus atsiviliojo į Kėdainius, tada jis dirbo meno vadovu chemijos gamykloje.

Kaip prasidėjo Rimo, kaip muzikanto, karjera?

– Vadovaudamas moterų chorui Raseinių MSV, jis dar įkūrė estradinį ansamblį, kuris akimirksniu išpopuliarėjo visame rajone. Pats dar dainavo ir vyrų chore.

Atvykus į Kėdainius, Kęstutis su Rimu įkūrė populiarios muzikos grupę „Prologas“, kurios vadovas buvo Rimas. „Lifosoje“ įrengė studiją, kurioje jis kūrė dainas, muziką, darė muzikines fonogramas, muzikos įrašus. Jam ten buvo antras gyvenimas, antri namai. „Prologas“ buvo žinoma populiarios muzikos grupė, su tokiais atlikėjais kaip Giulija, Ligitas Kernagis, Rolandas Janušas, Kęstutis Valionis. Grupė vis papuldavo į populiariausių grupių dešimtukus. Taip gyvavo gerą dešimtmetį. Vėliau K. Švilpauskas Rimą pakvietė prisijungti prie kapelos „Daumantų muzikantai“. Ten jis grojo akustine gitara, bandža, Rimas buvo atsidavęs muzikos kūrėjas, visada siekęs geriausio rezultato.

Jis buvo be galo dėmesingas, rūpestingas, iš pirmo žvilgsnio pamatydavo, kai grįždavau iš darbo pavargusi, labai rūpinosi ir mano sveikata.“

Netildavo namuose jo telefonas. Skambindavo pažįstami tai iš Klaipėdos, tai iš Vilniaus, prašydavo Rimo patarimo, nes nori pirkti tą ar aną instrumentą, klausdavo, ar tas instrumentas duos norimą efektą. Rimas muzikos aparatūrą buvo išnarstęs iki „siūlelių“ ar „kaulelių“. Žinojo, kas kaip veikia, koks garso kokybės ir kainos santykis. Visas jo gyvenimas siejosi su muzika.

Kapeloje „Daumantų muzikantai“ Rimas grojo akustine gitara, bandža.

Buvo jo gyvenimo mūza

Gal jūs buvote jo gyvenimo mūza, jo kūrybos įkvėpėja, palaikytoja, vertintoja?

– Manau, gal taip…šypsosi) Parsineša, tarkim, Rimas ar grupės „Prologas“, ar „Daumantų muzikantų“ sukurtą muzikos įrašo darbinį variantą, uždeda man ausines ir prašo manęs perklausyti. Sustabdo ties kuria nors vieta ir klausia: „Kaip tau?“ Aš ne muzikantė, bet mano nuomonės jis paisydavo. Sakydavau, kaip gražu, girdisi vienas ar kitas instrumentas. Rimas ir sako: „Taip „išvedžiau“, kad jis būtų pirmuoju“. Kai aš pasakydavau, kad gal kitaip kažkas turėtų skambėti, bet mano vertinimas būdavo tik iš klausos, tai jis profesionaliai paaiškindavo, kad taip turi būti. Pasitardavo, aš pagirdavau, jam būdavo smagu. Kiekvieną darbą, ką bedarytų, jis dirbo su didele meile.

Sakydavo, kad dėl savęs viską daro, jausdamas malonumą, ir jam reklamos nereikia: „Darbai už tave kalba, o kai tu pats pradedi kalbėti, jau kitaip…“ Jo kuklumas žavėjo visus.

Artimiau pažinojus Rimą, galima teigti, jog jis buvo ramybės įsikūnijimas. Ar toks jis būdavo ir namuose?

– Buvo be galo dėmesingas, rūpestingas, iš pirmo žvilgsnio pamatydavo, kai grįždavau iš darbo pavargusi, labai rūpinosi ir mano sveikata. Jei puldavau gaminti vakarienę, jis liepdavo man pirmiausia pailsėti, o jis susiras pats ką pavalgyti. Pailsėjusi valandą ar pusantros galėdavau eiti žvali toliau darbuotis. Nemėgo cepelinų. Juokais sakydavo: „Tu taip ilgai prie jų dirbi, tu juos mėgsti, tai ir aš valgysiu, tiek triūso įdėjai. Bet daugiau jų dėl manęs negamink.“

Abu atšventė jubiliejus

Rimas jums surengė įspūdingą jubiliejų?

– Mano 50-ajį jubiliejų jis suorganizavo paslapčia, reikėjo man tik kavinę išsirinkti. Tai buvo tikras stebuklų vakaras, jo niekada neužmiršiu. Siurprizai ir netikėtumai manęs laukė ištisą vakarą. Su Rimu tiesiog neįmanoma buvo būti nelaimingai. Mano jubiliejaus proga jis padėkojo mano mamai, kad aš jam tokia gera esu. Mama sakė, kad taip pagerbta nebuvo gyvenime.

Po septynerių metų jūs Rimui surengėt 60-mečio jubiliejų?

– Nors pats būdavo kviečiamas groti baliuose, bet pats jų nemėgo. Surengiau jam 60-mečio jubiliejų.

Tik dėl to, kad reikia, nes mus daug kas kviesdavo, tai ir mums buvo nepatogu nedaryti šventės. Laimės didelės jis nejautė. Sakė: „Viskas, daugiau nebedarysim.“ Nes jis nematydavo prasmės švęsti. Jis nenorėjo sau dėmesio. Jo nuostata buvo tokia: „Jei ateina svečias į tavo šventę, jam turi skirti dėmesio, o mes paprastai pasirodom patys, pažiūrėkit, kokią grupę pakvietėm, kaip stalą išpuošėm… Bet juk ne sau darai šventę, darai draugams, todėl pirmiausia atkreipk dėmesį į svečią.“

Išskyrė tik mirtis

Ką labiausiai šiandien norėtumėt prisiminti iš jūsų bendro gyvenimo kelionės?

– Buvimą dviese, mūsų pokalbius ir visą mūsų bendrą gyvenimą. Šiandien kasdien dienas, praleistas kartu, verčiu tarsi kalendoriaus lapelius ir versiu, kol gyvensiu. Tik tie lapeliai atgaline data.

Kartu išgyvenote 37-erius metus, o išskyrė jus tik mirtis. Koks buvo jūsų laimingo gyvenimo receptas?

– Pagarba. Aš visada didžiavausi Rimu, jo apsiskaitymu visose srityse. Kartu žiūrėdavom futbolą, krepšinį, jis buvo geriausias komentatorius. Žiūrėdavom ir tokias laidas kaip „Auksinis protas“. Rimas praktiškai atsakydavo į visus klausimus. Kartą pasakiau, kad registruosiu jį į žaidimą, kokia man bus garbė. O jis atsakė: oi ne. Jam nesvarbu, kas apie jį žinos, jis žaidžia dėl savęs, bet atsakė, kad jam smagu, jog aš jį taip įvertinu.

Buvo kovotojas

Pastaruosius ketverius metus prieš išėjimą jūs abu kovojote su sunkia Rimo liga. Kas tokiu atveju padėjo nepalūžti, išgyventi?

– Net nežinau… ko gero, pats Rimas. Jis buvo labai stiprus žmogus. Pats būdamas ligonis, mane ramindavo. Jis suplanuodavo mūsų vakarus, tai kokį filmą pasiūlydavo pažiūrėti kartu, nors jis jau jį būdavo matęs ir ne vieną sykį, tiesiog norėjo, kad ir aš pamatyčiau. Klausydavom įvairios muzikos, jis papasakodavo apie nuostabių kūrinių „gimimą“, jų autorius, apie jų asmeninį gyvenimą ir pan.

Jis niekada nebuvo silpnas, savyje turėjo didžiulę jėgą. Ketveri metai su tokia sunkia liga nėra mažai. Rimas buvo kovotojas. Deja, liga pasirodė stipresnė…

Savo feisbuko paskyroje rašėte, kad jis buvo svajotojas, nekantriai laukęs akimirkos, kai išeis į užtarnautą pensiją, planavo visą laiką leisti savo studijoje. „Ori senatvė. Pensija. Kaifas“, – taip jis juokaudavo. Šiandien jo muzikos studijoje, įkurtoje „Lifosa“ patalpose, Rimo vietoje – kitas muzikantas. Gal jus ramina, kad jo pradėti darbai bus tęsiami?

– Taip, studija Rimui buvo lyg antri namai, kur liedavosi jo kūrybinės mintys, gimdavo graži muzika. Rimas taip ir norėjo, kad studija gyvuotų, būtų tęsiama muzikinė veikla, ir, jau sveikatai silpstant, kolega Kęstutis Švilpauskas labai dažnai Rimą aplankydavęs, kalbėdavosi, pažadėjo, kad taip ir bus, kad bus Rimo studija. Aš džiaugiuosi, kad Rimo studija vėl bus gyva, joje vėl kunkuliuos muzikinis gyvenimas, jo darbai bus tęsiami. Studijoje dirbs Karolis Valiauga, su kuriuo Rimas gerai sutardavo ir dažnai studijoj susitikdavo. Toliau repetuos „Daumantų muzikantai“. Kiek ten Rimo dūšios įdėta, tegu ir toliau ta veikla tęsiasi. Po Rimo išėjimo pati toje studijoje nebuvau, man dar per sunku.

Gitara tęs gyvenimą

Ne kartą teko matyti jį važiuojantį dviračiu link „Lifosos“, automobilio jis nevairavo?

– Dviračiu jis važiuodavo dėl sveikatos, sakydavau, kad pavešiu, bet jis geriau jausdavosi mindamas dviratį. Automobilio jis nevairavo, jo ir netraukė. Nors man vairuojant, patarinėdavo, kaip geriau važiuoti, kada persirikiuoti ir pan. Jis išmanydavo daugelį sričių. Jis buvo ne vien muzikantas, jis daugelyje sričių buvo gabus. Kai aš su juo pasikalbėdavau, atrodydavo, kad aš viską žinau, jis man pranešdavo pagrindines žinias, naujienas, ypač politikos – aiškiai, tiesiai ir teisingai. Atrodydavo, kam čia man domėtis, man gi viską pasakys Rimas.

Pati brangiausia gitara „Fender Stratocaster“ stovi namuose su užkištu mediatoriumi, kuriuo paskutinį kartą Rimas brūkštelėjo per stygas.

Ar Rimo gitarą saugosit kaip brangų prisiminimą, ar ji atiteks kitam muzikantui?

– Pagrindine Rimo akustine gitara šiandien groja „Daumantų muzikantai“, būtent Arnas Jasiūnas. Tikiu, kad tuo džiaugtųsi pats Rimas. Man dar sunku klausytis, kai jie groja. Kita jo, pati brangiausia, gitara „Fender Stratocaster“ stovi namuose, su užkištu mediatoriumi, kuriuo paskutinį kartą Rimas brūkštelėjo per stygas. Kartais ir aš jas paliečiu… Nuvilnija toks gražus jų garsas, tarsi Rimantas būtų namuose… man tai labai brangu…

Atlaikė ketverius gydymo metus

Minėjote, kad jis labai rūpinosi jumis ir savo mama?

– Rimas atlaikė 4 gydymo metus. Jam buvo pati stipriausia kaulų sarkoma. Net ir sirgdamas manęs labiau gailėjo, nedejavo, nesiskundė, kad tik aš neverkčiau, nesigraužčiau. Prie jo susilaikydavau neverkusi, bet, nuėjusi į darbą, pratrūkdavau.

Jis labai rūpinosi ir mama. Išgirdęs jos balsą, klausdavo, kodėl toks liūdnas balsas. Sakydavo mamai: „Palaikykim vienas kitą.“ Rimo mamai šių metų gegužę suėjo 90 metų. Pasikalbam dažnai, abi paverkiam. Brolis Albinas buvo 13 metų jaunesnis, jam Rimas buvo kaip tėvas.

Esate minėjusi, kad Rimas net gulėdamas ligos patale kūrė?

  • Kai išeidavau į darbą, jis prašydavo, kad jam ant lovos palikčiau gitarą. Kartą, atsimenu, skubu į darbą, leidžiuosi laiptais žemyn, o jis skambina ir sako, kad nepalikau jam gitaros. Grįžau, padaviau, sakė gal kažką sukurs, bent pabrazdins. Jam muzika padėdavo užsimiršti.

Rimas sakydavo: ,,Viską reikia priimti kaip likimą su neišvengiamybe. Su likimu mes nė vienas nepakovosim.“

Jis parašė dainą Kęstučiui Valioniui apie mamą. Jau jis buvo ligonis, namuose gulėjo po chemijos procedūrų, toks nusilpęs, bet kaip jam taip gražiai susidėliojo žodžiai, muzika, tarsi apie savo mamą būtų rašęs. Ta daina, ko gero, buvo paskutinė jo parašyta.

Nieko nekaltina

– „Tai neteisingai surėdytas pasaulis“ – dažnai pagalvojam, išlydėdami brangiausius į amžinąją kelionę. Ar kėlėte klausimą, kaltinote ką nors, kodėl geriausi žmonės mus palieka?

– Ne, kaltinti nekaltinu nieko. Tikrai žinau, kad padarėme viską, ką galėjome, turėjome labai gerus gydytojus, bet, deja, liga buvo stipresnė. Rimas sakydavo: „Viską reikia priimti kaip likimą su neišvengiamybe. Su likimu mes nė vienas nepakovosim.“ Tai irgi ramina.

Jis iki pat galo išliko dėmesingas jums…

– Šiandien gyvenu prisiminimais. Rimas išėjo ramiai, su šypsena. Jis yra sakęs: „Aš viską suprantu.“ Iš klinikų, gulėdamas reanimacijoje, jis man rašė paskutines žinutes, tuomet buvo paskelbtas pirmasis karantinas. Vis dėlto įleido mane jį aplankyti, aprengė kostiumu kaip kosmonautą. Man Rimas paspaudė ranką, jį jau dusino, plaučiuose kaupėsi vanduo, bet jis man dar pasakė komplimentą: „Gerai atrodai.“ Pabuvau tiek, kiek leido, bet jis labai prašė, kad leistų jam važiuoti į Kėdainius. Sakė: „Tu arčiau būsi.“ Bet galimybės Kėdainiuose jį lankyti, būti šalia jo visą dieną aš neturėjau. Veždavau pusryčius, pietus, viską perduodavau per slaugytojas. Paskambindavo, tyliai kalbėdavo, nes jam jau sunku buvo kvėpuoti. Paskui pradėjo prašytis į namus. Jis jautėsi dėkingas, kai slaugytoja Birutė lankė jį namuose, jam atrodė, kad jis pats kraują tyrimams galėtų priduoti atvažiavęs į polikliniką, o dabar dėl jo atvažiuoja į namus, sako vargsta moteris, į penktą aukštą lipa.

Dienas pagyvina šunelis

Kaip jūsų namuose atsirado šis mielas šunelis?

– Krikšto sūnus Deividas atsinešė pas mus kelių mėnesių taksų veislės šunelį Čekutį, kuriam buvo vos keli mėnesiai. Rimas jau nesikėlė iš lovos. Padėjom tą šuniuką jam į lovą, jis prisiglaudė prie Rimo, tas paglostė. Rimas surado kompiuteryje šuns lojimo garsą, Čekutis tik ausis pastatė, sureagavo. Jis labai susidraugavo su Rimu, jam buvo gera su juo. Paprašiau Deivido, kad paliktų Čekutį. Taip jis ir liko pas mane, primindamas Rimą. Kai kalbu telefonu, apsiverkiu, atrodo, guli jis ramus, dėmesio į mane nekreipia, tik staiga pribėga prie manęs, kakliuką ištempia ir iš paskos vaikšto, žiūri, kas čia man darosi, kad aš kitokia. Jis manęs laukia grįžtančios iš darbo, tai didelė paguoda, vakarais einame pasivaikščioti.

Birutės vakarus praskaidrina taksų veislės šunelis Čekutis.

Nesijaučia vieniša

Galbūt atradot naujų veiklų, užsiėmimų, pomėgių?

– Mano pomėgiai ir užsiėmimai išliko tie patys – kaimas, mama, man Josvainiai yra viskas, esame prisisodinę su sesėmis visko, laistom, auga neauga kas, bet mums smagu, man kaimas – visa atgaiva. Kai mama pradeda verkti ir prisiminti, koks Rimutis buvo geras, kaip čia dabar gyvensiu, atsakau mamai, kad laikausi… Jaučiu: mes vis tiek kartu, tik jis „ten“, o mes čia…

Ar jau šiandien prisijaukinote vienatvę, ar dar jaučiatės vieniša?

– Nesijaučiu vieniša. Turiu abi mamas. Rimanto mamytė, kuriai 90-imt, man labai brangi, jos akyse matau Rimo akis. Mano mamytei 83-eji. Turiu dvi seses, jų vaikus, mūsų krikšto vaikus, mes visi kaip viena stipri didelė šeima.

Rimo brolis Albinas gyvena Raseiniuose, dažnai paskambina. Kalbantis su juo, jaučiuosi taip, lyg kalbėčiau su Rimu – tokie panašūs jų balso tembrai. Toks žemaitiškas akcentas, tai irgi labai brangu. Mes pasikalbam su Rimu ir šiandien iš anapus, aš žinau, kaip jis man vienoj ar kitoj situacijoj patartų, taip aš ir darau… Jis visada su manimi, mano širdyje. Kai būna labai sunku, gyvenu šviesiais prisiminimais.

A. Raicevičienės ir asmeninio archyvo nuotraukos.

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.