Search
Pradžia

Gyvenimo pokyčiams 2020 metais buvęs ilgametis Dotnuvos slaugos namų direktorius Vytautas Gogaitis pradėjo ruoštis dar praėjusį rugsėjį. Sausio 2-osios rytas jam išaušo be streso, įprastinės rutinos ir skubos – ramiai. Puodelis kavos ir naujos tradicijos: lengvas fizinis krūvis, sugrįžimas prie knygų skaitymo, planuojamos vokiečių kalbos pamokos ir intensyvus pasiruošimas pirmojo šaukimo Kėdainių rajono savivaldybės deputatų tarybos 30-mečiui.

Tiesa, buvęs Dotnuvos slaugos namų vadovas V. Gogaitis nuo valdiškų reikalų atitrūko nevisiškai: įstaigos darbuotojai vis dar skambina pasitarti, o jis pasidomi, kaip sekasi jiems ir ten gyvenantiems senoliams.

„Manęs darbai nebekamuoja. Galvojau, kad be darbo bus sunku, bet tam pasiruošiau. Turiu kitų užsiėmimų, tad kol kas nėra kada liūdėti ir skųstis. Esu pragmatiškas, nematau prasmės žvalgytis į praeitį, reikia žiūrėti į priekį“, – šypsosi vyras.

Išeiti pakelta galva

– Esate aktyvus, visuomeniškas. Negi nepatyrėte streso ir nepasijutote nereikalingas išėjęs į pensiją?

– Tam, kad nuo sausio 2 dienos nebeisiu į darbą pradėjau ruoštis praėjusį rugsėjį. Žinojau, kad vieną dieną taip nutiks. Savo jau atidirbau. Man toks posakis: „Menas laiku – išeiti pakelta galva“.

Tad skųstis, kad pensija užgriuvo per greitai, tikrai negaliu.

– Dotnuvos slaugos namams vadovote tryliką metų. Ar nubraukėte ašarą palikdamas kolektyvą ir senelius?

– Ne. Viską priimu natūraliai. Kolektyvui sakiau, kad nenoriu jokių ašarų ir saldžių kalbų. Man to nereikia.

Vadovaujuosi tuo, kad mes gimstame, jog numirtume. Gimstame, suaugame, mokomės, sukuriame šeimą, susilaukiame vaikų, dirbame, vystome karjerą – ateina užtarnautas poilsis ir amžinybė. Toks žmogaus gyvenimo ciklas.

Kalbant apie Dotnuvos slaugos namus, jaučiu tik lengvą, gerą nostalgiją.

Buvome praktikai

– Kiek savo gyvenimo metų atidavėte socialiniam darbui?

– Socialiniam darbui iš viso atidaviau 25 metus. Savivaldybėje dirbti pradėjau 1990 metų gruodį. Prieš tai buvau rajono statybos organizacijos, kurioje įsidarbinau tam, jog pagal tuometinę tvarką gaučiau butą, darbuotojas. 1994 metų birželio rajono savivaldybės administracijoje tapau Socialinės paramos skyriaus vedėju.

Vėliau, jau dirbdamas savivaldybėje, 1997 metais Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete baigiau socialinio darbo magistrantūrą. Tuo metu Kėdainiuose buvau pirmasis turėjęs socialinio darbo magistro diplomą.

Po to, jau kaip tikras socialinis darbuotojas, pradėjau dirbti anuomet gyvavusiame ivalidų ir reabilitacijos centre „Likimas“ direktoriumi. Čia dirbau apie pusantrų metų, kol buvau pakviestas užimti Socialinės paramos skyriaus vedėjo pareigas.

Nuo 2007 metų sausio 2 dienos dirbau Dotnuvos slaugos namų vadovu.

Tiesą sakant, man visada patiko darbas su žmonėmis ir galimybė jiems padėti.

– Kaip keitėsi socialinio darbo pobūdis bėgant metams?

– Kai pradėjau dirbti, patys mokėmės ir kūrėme šio darbo pagrindus. Buvome praktikai. Pamažu atsirado įgūdžiai, pamatėme, ką ir kaip galima pakeisti ar padaryti geriau, kad labiau padėtume žmogui.

Bėgant metams socialinėje srityje imta labiau vadovautis moksliniais tyrimais, teorija, tad radosi vis daugiau specialistų. Užsienio naujienos pasiekė ir mus, pradėjome kelti kvalifikaciją. Važiuodavome į kursus, seminarus, mokymus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Man asmeniškai teko lankytis ir stebėti senelių namų veiklą Vokietijoje, Drezdene, ir Švedijoje, Svalove.

„Nesu poniškas“

– Girdėjau, kad artimieji senolius labai dažnai norėjo apgyventi Dotnuvos slaugos namuose, nors rajone veikia daugiau tokių įstaigų. Kaip manote, kodėl?

– Dotnuvos slaugos namai turi du gimtadienius. 1996-ieji, kai buvo įkurti buvusios Dotnuvos ligoninės patalpose ir 2014-ieji, kai persikėlė į renovuotas buvusio vaikų darželio patalpas.

Šiuo metu čia gyvena 47 senoliai, kuriais rūpinasi 35 darbuotojai.

Įprastai laisvų vietų pas mus būna nedaug, o ir jos greitai užpildomos atvykus naujiems gyventojams. Senelių globos paslaugų poreikis yra didžiulis.

Man visada būdavo malonu girdėti, kad seneliai ir jų artimieji verždavosi į Dotnuvos slaugos namus, nors rajone tokios įstaigos veikia ir Josvainiuose bei Šėtoje.

Sunku įvardyti to priežastis. Žmonės sakydavo, kad pasakojimai apie geras senelių gyvenimo sąlygas, aukšto lygio paslaugas, rūpestingus darbuotojus sklisdavo iš lūpų į lūpas.

– Kolektyvas išskirtinai moteriškas. Kaip sekėsi sutarti?

– Dotnuvos slaugos namuose buvome keturi vyrai. Moterų kolektyve buvo visko. Stengiausi visada išlikti diplomatiškas. Per daug nesikišdavau, tačiau jeigu kas nors peržengdavo ribas, tekdavo išsiaiškinti ir išspręsti problemą.

Nepaisant to, džiugu, kad mūsų kolektyvas buvo labai stiprus, stabilus, draugiškas. Galbūt tai lėmė maža darbuotojų kaita.

– Ar tiesa, kad neturėjote sekretorės ir į darbą važinėjote autobusu?

– Poreikio turėti sekretorę man nebuvo. Nesu poniškas. Daug ką galiu padaryti pats. Didelė dalis darbų teko mūsų buhalterei. Ji labai puiki specialistė, kuria visada galėjau pasitikėti. Tai – labai svarbu.

Neseniai slaugos namuose pradėjo dirbti taip pat puiki darbuotoja, kuri po pusę etato ėjo administratorės pareigas. 

Dėl kelionių autobusu irgi tiesa. Visus trylika darbo metų Dotnuvoje iš namų į darbą ir atgal keliaudavau autobusu. Juk tarnybinis automobilis skirtas darbui. Autobusų parko „Kautra“ vairuotojai mane pažinojo. Jie net pajuokaudavo, kad jų įmonės vadovai kartą metuose man turėtų skirti premiją – mėnesį nemokamų (šypsosi).

Paruošė gyvenimui

– Socialiniam darbui atidavėte didžiają dalį savo gyvenimo. Ar tokiam pasirinkimui įtakos turėjo tai, kad augote vaikų namuose?

– Ne, mano profesiniam pasirinkimui tai įtakos neturėjo.

– Kaip atsidūrėte vaikų globos namuose?

– Į Šilutės rajono Saugų vaikų namus patekau gimus seseriai, tuo metu mama dirbo valytoja Klaipėdos laivų statykloje. Aš buvau išdykęs vaikas, „chuliganavotas pacaniukas“, dukart paliktas pirmoje klasėje. Gal ir gerai, kad patekau į vaikų namus – ten kardinaliai pasikeičiau. Vidurinę mokyklą baigiau beveik penketais (pagal tuometinę vertinimo sistemą).

Mus auklėjo, ugdė , mokė ir puikiai paruošė savarankiškam gyvenimui.

Saugų vaikų namai turėjo du sodus, daržą, javų lauką, auginome karves, kiaules, arklius, vištas, triušius, net laikėme bites. Kas savaitę mes, vaikai, padėdavome skersti kiaulę, nes patys  prisidėdavome prie maisto ruošimo. Tiesa, ten dirbo pora ūkio darbininkų, bet mes turėjome išmokti patys ravėti, grybauti, uogauti ir daugybę kitų dalykų.

Puiki auklėtoja lydėjo nuo pirmos iki vienuoliktos klasės. Mūsų klasė buvo labai stipri ir moksluose, ir fiziškai. Pats daug sportuodavau: buvau neblogas lengvaatletis, mesdavau ietį, stumdavau rutulį, bėgdavau įvairias distancijas, šokdavau į tolį, vėliau pradėjau užsiiminėti laisvosiomis imtynėmis.

Beje, geroji mūsų auklėtoja statė spektaklius, kuriuose vaidinome – važinėdavome po Šilutės rajono kaimus, žmonės pirkdavo bilietus į mūsų pasirodymus. Vasarą važiuodavome atostogauti į Palangą, kur ledams ir atrakcionams išleisdavome santaupas.  

Vaikų namai mus išmokė visko: dirbti, vertinti tai, ką turi, suprasti, kaip sunkiai uždirbami pinigai, atjausti, padėti. Tai labai pravertė pradėjus savarankišką gyvenimą.

Nebuvo kada liūdėti

– Ar pykote ant mamos, kad teko augti vaikų namuose?

– Ne. Iš pradžių buvau išdykęs, tačiau atsidūrus Saugų vaikų namuose laiko išdaigoms ir kvailystėms nebeliko. Buvau veiklus: kibau į mokslus, darbus, sportą. Pradėjau daug skaityti. Krimtau enciklopedijas, dalyvaudavau įvairiausiuose konkursuose ir viktorinose, todėl vaikų namuose mane praminė „profesoriumi“. Kai vieno konkurso metu laimėjau fotoaparatą „Fed“. Daug kuo domėjausi – nebuvo kada ašaroti, liūdėti, kad čia gyvenu.

– Ar palaikėte ryšius su mama ir seserimi?

– Mūsų santykiai nebuvo tvirti. Daugiausiai bendraudavau su teta, mamos seserimi ir močiute, kurios manimi labai rūpinosi. Jos manė rėmė finansiškai, atveždavo maisto. Buvo man artimesnės, nei mama.

Sunkiai susirgo mano teta. Močiutė irgi ėmė negaluoti, todėl atėjo mano eilė jomis pasirūpinti. Palikau institutą ir pradėjau dirbti. Uždarbį sunčiau joms į Kretingos rajoną. Kiek galėjau, tiek padėjau.

Močiutė mirė sulaukusi daugiau kaip 90 metų, o teta – jauna.

Nors dirbau, bet man vis tiek rūpėjo mokslai ir išsilavinimas. Tad neakivaizdiniu būdu su pagyrimu baigiau tuometinį Kauno kūno kultūros institutą.

Dieną darbavausi cukraus fabrike, o vakarais buvusiame sporto klube „Liutauras“treniruodavau vaikus.

– Sportas jums nesvetimas ir dabar?

– Taip. Bėgiodavau krosus, užsiiminėjau sportiniu ėjimu, dalyvaudavau varžybose. Daug vaikštau, judu. Mano tokia natūra, tokia prigimtis, kad vis tekinas. Nieko nepadarysi (šypsosi).

Veiklos turi apsčiai

– Kaip dabar leidžiate dienas?

– Darau tai, kam anksčiau trūko laiko. Labai mėgstu detektyvus, daug jų skaitau rusų kalba – man patinka originalo kalba. Taip pat skaitinėju mokslines enciklopedijas. Turiu ir teberenku įdomių istorinių faktų iškarpų iš laikraščių bei žurnalų kolekciją: įdomu atsiversti ir pažiūrėti, kas, kada ir kur įvyko bei kaip tai aprašė spauda.

Su žmona ruošiamės pradėti lankyti vokiečių kalbos kursus.

Užauginome dukrą, kuri 20 metų gyvena Vokietijoje ir prižiūri senelius namuose, ir sūnų: jis teisininkas, gyvena Kaune.

Žmona dirba ligoninėje. Aš tvarkausi buityje.

– Gal turite svajonių užsiėmimą, kuriam dirbant nebuvo laiko?

– Nesu medžiotojas, nepritariu tokiai veiklai: ne kiekvienas gali žudyti gyvūnus.

Vaikystėje buvau žvejys, bet tai manęs daugiau nebedomina.

Reikia užsiimti kuo nors prasmingu: juk planuoju išgyventi 103 metus. Kažkada svajojau apie 105, bet neseniai pagalvojau, kad gal nereikia per daug užsigrobti. Užtektų ir 103.

Manau, laikas parodys, kuo dar teks užsiimti ateityje.