Gydytojai meno terapija – tapyti akvarele, virto aistra

Su kėdainiete, Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja Rima Petrilevičiene esame ne kartą kalbėję apie kitą jos gyvenimo pusę, kūrybą – poezijos rašymą, išleistas poezijos knygas, meduolių kepimą bei ypatingą jų dekoravimą. Meniškos sielos gydytoja šių metų vasarą atrado dar vieną aistrą – tapybą akvarele.

Birželį pradėjusi tapyti, pajutusi, kad nė dienos negali praleisti be šio širdžiai mielo užsiėmimo, ji kasdien nutapo po vieną, kartais ir daugiau, o šiandien skaičiuoja daugiau nei 160 savo darbų.

Nors, kaip pati prisipažįsta, ji tapo tik sau, bet sulaukusi iš savo gimtojo Pajieslio kaimo bendruomenės pirmininkės pasiūlymo surengti būtent čia pirmąją tapybos darbų parodą, sutiko net nedvejodama.

Mūsų pokalbis apie tapybą vyko tiesiog automobilyje, vykstant į parodos atidarymą Pajieslyje.

Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba?

Pradėjau tapyti šių metų birželį. Pradžia buvo netikėta – man taip surakino stuburą, buvo tokie skausmai, vartojau vaistus, dariau viską, kad pasveikčiau ir supratau, kad man trūksta dar vieno dalyko.

Kad užmirščiau skausmą, jį reikia kažkaip blokuoti, o vienas iš gydymo būdų – meno terapija. Internetu susiradau užsienietį meno terapijos specialistą ir užsirašiau pas jį į trijų dienų kursus. Tų kursų metu aš galvojau, kad nieko nepiešiu, nes man labai reikėjo meditacijos seansų.

Tačiau tai buvo grafikos – tapymo pieštuku seansai. Pirmąją dieną reikėjo piešti katiną. Mokytojas Jegoras piešė katiną, o aš, žiūrėdama į katino nuotrauką ir taip, kaip dirba jo ranka, pradėjau piešti. Didžiam mano nustebimui, katinas išėjo lygiai toks pats, kaip nuotraukoj.

Pasakiau sau – vau, pasirodo aš moku piešti, nors visą gyvenimą maniau, kad piešti nemoku.

Antrojo užsiėmimo, kuris vyko online, laukiau su didžiuliu noru. Tada piešėme Holivudo aktorius. Mano piešta aktorė išėjo visiškai panaši kaip nuotraukoje. Kilo dar didesnis azartas, kad aš galiu piešti.

Tris dienas lankiau tuos kursus, po jų dar kartą pabandžiau užsiregistruoti. Po kelių dienų vėl gavau tris piešimo pamokas. Tačiau norėdama gauti dar daugiau pamokų, už jas turėjau mokėti.

Kadangi sumokėti nebuvo galimybių, sugalvojau, kad turiu susirasti būdą toliau mokytis piešti, bet norėjau piešti su spalvomis. Man nepatinka piešti pieštuku, nors piešinys gražus, bet jis be spalvų.

Ko ėmėtės toliau?

Juk žinot, kad šiuolaikinės technologijos labai gudrios. Jeigu kalbi, kad nori piešti akvarele, telefonas nuskenuoja tavo balsą ir tau pasiūlo tai, ko tu nori. Taip man pradėjo kristi pasiūlymai į nemokamas pamokas. Pradėjau jas ,,gaudyti“ ir taip suradau dailininkę mokytoją, kuri siūlė sudalyvauti mėnesį trunkančiame maratone.

Visą mėnesį kiekvieną darbo dieną, 8 val. ryto, mus mokydavo piešimo technikos ir mes ką nors piešdavome. Ir viskas. Nuo to laiko aš kiekvieną dieną piešiu, nes kitaip net neįsivaizduoju savo dienos.

Tie, kas jus pažįsta ar seka socialiniuose tinkluose gali pasakyti, kad puikiai tapėte ant savo meduolių?

Kai po 3 ar 4 valandų piešimo mes savo mokytojai nusiųsdavome savo darbus, o ji juos vertindavo. Man ji visad sakydavo, kad turiu savitą stilių, piešiu savotiškai ir taip, kad, pasižiūrėjus į piešinį, iš karto gali pasakyti, jog tai mano darbas. Tai iš kur susiformavo mano piešimo stilius? Dvejus metus prieš tai kepiau meduolius, kuriuos dekoruodavau.

Ar galima identiškai tapyti ant kepinių ir ant popieriaus?

Ne. Galbūt, jeigu pieščiau guašu arba aliejiniais dažais ar dar kažkuo, bet akvarele tai ne. Nes akvarelė – tai yra ant vandens piešimas vandeniu. Jei tiksliau, ant šlapio popieriaus, ištraukto iš vonios, piešimas su spalvotu vandeniu.

Galbūt piešimo įgūdis ant meduolių irgi davė naudos akvarelinei tapybai?

Nuo to laiko, kai dekoravau pirmąjį meduolį, praėjo panašiai dveji metai. Pamenu, tuometinė mano mokytoja, dailininkė restauratorė, irgi online kursų metu mokiusi dekoruoti meduolius, mokė pradėti piešti tarsi ,,klioksais“. Viena dėmė geltona, kita – žalia, raudona ir t. t. Ir aš galvojau, kokia nesąmonė, aš čia nieko nesuprantu. Bet, kai baigi darbą ir tie ,,klioksai“ išlenda iš apačios, pamatai atspalvius, šešėlius.

Tai man padėjo lengviau tapyti akvarele, nes akvarelė dengiasi sluoksniais. Pirmiausia padarai vieną sluoksnį, tą, kas yra toliausiai ir tada artėji. Aš jau be mokymų žinojau, kad akvarelėje yra dvi pagrindinės taisyklės – nuo tolimo į artimą, nuo šviesaus – į tamsų.

Dekoruojant meduolius, ant cukraus pudros, sumaišytos su kiaušinio baltymu, piešiu valgomaisiais dažais, gausiai praskiestais vandeniu, sausu teptuku, o ant popieriaus pieši šlapiai. Kartais net per alkūnes vanduo varva.

Šiuo metu meduolių dekoravimą atidėjau į šalį.

Jau galite palyginti, kur smagiau tapyti – ant meduolių ar ant popieriaus?

Smagiau ant popieriaus, nes dekoruoti meduolius aš jau moku, nieko naujo nesužinau. Per dvejus metus išmokau visas technikas, perkandau viską ir jau nebeliko įdomumo.

O čia man dar viskas labai nauja, aš daug ko nežinau. Ir man labai žingeidu sužinoti, išmokti. Dažniausiai mėgstu piešti ne pagal nuotrauką, bet pagal kažkieno nupieštą piešinį. Tada žiūri ir galvoji, kaip tas padaryta, kaip tas. Po kažkiek dienų vėl ,,pagaunu“ nemokamą pamoką ir staiga mokytoja sako, kad tai pavyktų, reikia taip padaryti… Ir va tada aš jau nuo to kaifuoju, nes vėl sužinau naują techniką.

Ar šiandien dar lankote kokius tapybos kursus?

Socialiniuose tinkluose esu radusi nemokamų pamokų, bet dabar negaliu jose dalyvauti, nes pamokų laikas sutampa su mano tiesioginio darbo laiku. Internetu esu užsisakiusi knygą apie jūros tapymą, kurioje yra daugybė mokymų kaip tapyti vandenį, jūrą ir pan.

Ką dažniausiai tapote?

Buvo toks gražus ruduo. Aš tiesiog ,,miriau“ vien dėl tų gražių klevų, jų spalvų, nes man beprotiškai patinka ryškios spalvos. Man viskas be galo gražu, kas yra labai spalvinga ir labai ryšku. Mano piešimo stiliuje tas atsispindi.

Mano piešiniai ryškūs, nors akvarelės darbuose turėtų būti pastelinės spalvos, turėtų būti labai viskas skaidru ir peršviečiama, bet man nepaprastai gražu tai, kas ryšku. Ir mano parodoje yra labai daug ryškių rudens peizažų. Kai rudenį daug kas važiavo grybauti, aš grybus nusipiešiau pati.

Dabar pradėjau piešti žiemos vaizdus. Jau nusipiešiau keturis kalėdinius paveikslus. Piešiau iš nuotraukų, nes iš atminties dar nepavyktų. Gal tai kopijavimas, bet juk nepavyksta nupiešti taip, kaip nuotraukoje. Be to, nuotraukos tai mano pačios. Va, karvytę piešiau iš nuotraukos, kurią nufotografavau besiganančią prie Angirių.

Viena mano mokytoja yra sakiusi, kad nereikia talento norint piešti. Piešti gali bet kas, bet reikia turėti begalinį norą piešti. Ir daug, daug dirbti, mokytis ir viskas pavyks.

O ką labiausiai mėgstate piešti?

Mėgstu piešti tai, kas spalvinga. Spalvinga ir labai graži būna jūra, kai saulė leidžiasi. Rudenį – miškas, viskas, kas turi daug spalvų. Vasarą atostogavau pajūryje, tai atsispindi ir mano darbuose. Vasarą žydėjo gėlės, nupiešiau daug gėlių žiedų. Dar piešiau viščiukus, katiną, arklį.

Vieną darbą galima nutapyti per 10 minučių, bet, jeigu imiesi natiurmorto, tam reikia skirti 5-6 valandas. Tarkim, amarilio arba kardelio žiedą piešiau 5 valandas. Mano akvarelės A4 formato, bet, jei būtų parodinio, žymiai didesnio formato darbas, visam kardeliui nupiešti prireiktų gal ir 30 valandų.

Jei pieši tik akvarele, negali daryti pertraukų, nes popierius greitai džiūsta, todėl piešti tenka vienu prisėdimu. Jei pieši etapais, tai iki pirmo džiovinimo negali atsikelti. Po to jau gali išgerti arbatos ar pasimankštinti ir vėl sėdi piešti. Šlapias popieriaus lapas išbūna maždaug iki 2,5 val. Turi viską suspėti, labai greitai dirbti.

O būna taip, kad nepasiseka?

Žinoma, kad būna. Buvo pora piešinių, kuriuos labai norėjau nupiešti, bet man nepavyko. Po kiek laiko sužinojau, kokią techniką turėjau naudoti, ką turėjau padaryti, kad būtų toks rezultatas, koks turėtų būti. Tai porą piešinių esu perpiešusi. Kitas variantas jau mane tenkino.

Priemonės, kuria naudojate galbūt nėra ypatingos?

Mano pirmieji darbai piešti ant mokyklinio piešimo popieriaus lapo mokykline akvarele, kurios sudėtyje, neseniai pirmą kartą sužinojau, yra medaus. Negalvojau, kad nueisiu taip toli. Nusipirkau vieną sąsiuvinį ir akvarelių rinkinį su aštuoniomis spalvomis. Man atrodė, kad kai nustos skaudėti stuburą, nustosiu piešti. Vėliau įsigijau brangesnio popieriaus ir profesionalių dažų.

Ar ilgai džiaugiatės naujais savo darbais?

Nupieštas darbas kokias tris dienas gyvena ant rašomojo stalo. Kiekvienu atėjimu akys tą darbą mato vis kitokį. Būna, kad esi visiškai nepatenkintas tuo, ką tu nupiešei, nes tas darbas skiriasi nuo tavo įsivaizdavimo. Būna toks lengvas nusivylimas, kad atrodo kažkas nepavyko. Kai į tą darbą pažvelgi kitą dieną, tu jį visai kitomis akimis matai. O kai grįžti iš darbo ir dar kartą pažvelgi, jis pasidaro dar gražesnis.

Savo darbus jau eksponuojate pirmojoje parodoje?

Dabar tie darbai keliauja į tris segtuvus. Kiekvienas iš jų turi pavadinimą: vienas yra Pajieslys, kitas – Vilainiai, trečias – Kėdainių M. Daukšos biblioteka.

Po trečiojo darbelio, kuriuo aš pasidalinau socialiniuose tinkluose, Pajieslio bendruomenės centro pirmininkė Irena Milerienė parašė: ,,Kada organizuosim parodą?“ Aš pasakiau: ,,Gerai, darysim tą parodą.“

Oficialiai surengti akvarelės darbų parodą bibliotekoje mane pakvietė renginių organizatorė Irmina. Mes jau suderinom ir laiką – balandžio 8-ąją.

Esu pasižadėjusi Vilainių kultūros namams, kad jų skyriuje surengsiu parodą po Naujųjų metų.

Todėl iki šių metų Kalėdų pirmąją parodą nutariau surengti savo gimtajame Pajieslyje.

Darbų rėmai į parodas keliaus tie patys, tik darbai bus kiti – visos parodos bus skirtingos.

Sužinojusi apie planuojamas rengti mano darbų parodas, Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė Joana Kleivienė pasiteiravo, kada parodą surengsiu ir savo darbovietėje. Todėl greitu laiku atsiras dar vienas segtuvas, skirtas parodai Kėdainių PSPC, kuri planuojama kitų metų kovą.