Kovo 10-oji – keturiasdešimties paukščių sugrįžimo diena. Minėdamas šią dieną, simbolizuojančią paukščių sugrįžimą į gimtinę, Kėdainių kultūros centras surengė akciją „Keliame inkilus“.

Pagamino 40 inkilų

„Etnografai ir gamtininkai mano, kad būtent iki šios dienos, kovo 10-osios, išskridę į svetimas šalis žiemoti paukščiai sugrįžta į gimtinę. Sugrįžta apie 40 mums žinomų paukščių rūšių, – sakė Daiva Burinskytė-Valdmonė, Kėdainių kultūros centro projektų vadovė, redaktorė.

Pasak jos, tam, kad sugrįžę giesmininkai turėtų jaukius namus, Kėdainių kultūros centro darbuotojai pagamino ir papuošė keturiasdešimt inkilų. Inkilai iškelti į medžius Vytauto ir Kėdainių miesto parkuose.

„Siūlome prisidėti prie šios akcijos ir savarankiškai iškelti bent vieną inkilą“, – kėdainiečius skatina D. Burinskytė-Valdmonė.

Prasmingas darbas

Lietuvoje inkilų kėlimo pradininku laikomas gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas, kuris organizuotai pradėjo kelti inkilus jau 1922 metais. Dabar inkilus kelia ne tik miškininkai ar gamtininkai, bet ir daugybė paukščiams norinčių pagelbėti gamtos mylėtojų.

Valstybinė miškų urėdija primena, kad inkilų kėlimas – prasmingas darbas, iškelti inkilai paukščiams tampa namais. Žmonės, kurdami vietas paukščiams perėti, pagerina sąlygas paukščiams įsikurti ir gyventi miškuose. Teigiama, kad svarbu inkilus kelti ir nebrandžiuose miškuose, kuriuose natūralių perėjimo vietų nėra tiek daug. 

Patarimai

Paukščiai dažniausiai renkasi natūralių medžiagų inkilus. Svarbu žinoti ir tai, kad skirtingoms paukščių rūšims keliami skirtingo dydžio inkilai. „Gaminant inkilą reikėtų vadovautis trimis rodikliais: dugno vidaus plotu, vidaus gyliu ir landos skersmeniu. Zylėms ir musinukėms skirto inkilo landos skersmuo 3,0–3,5 cm, varnėnams – 4,5–5,0 cm, naminėms pelėdoms – 13 cm, o didiesiems dančiasnapiams – net 18 cm“, – patariama Valstybinės miškų urėdijos pranešime.

Inkilą reikia pritvirtinti taip, kad jis būtų stabilus, nesiūbuotų vėjyje, būtų atviresnėje, medžių šakomis neužgožtoje vietoje, maždaug 3–4 metrų aukštyje. Plėšrūnams sunkiau pasiekti inkilą, pakabintą ant pavienio medžio ar stulpo. Inkilai dažniau pasirenkami ir tuomet, jei jų landa atsukta į rytų, pietryčių ar pietų pusę. Taip inkilas būna pakankamai apšviestas saulės spindulių, jame laikosi optimali temperatūra, nesikaupia drėgmė ir dažniausiai vyraujantys vakarų vėjai nesiskverbia į inkilo vidų.

Pakabinus inkilą, reikėtų nepamiršti ir jo priežiūros. Kiekvienais metais rudenį ar žiemą jį reikia iš naujo išvalyti, kad jame nesikauptų lizdinė medžiaga, kurioje susikaupia drėgmė ir parazitai.