Garsioje tyloje gyvenantys Vida ir Simas: „Krenti į balą, o tada gyvenimas susidėlioja“

Kosminės pramogos observatorijoje pačiame Lietuvos viduryje – Gailiakaimyje. Taip į savo namus ir „Garsios tylos observatoriją“ kviečia pačiame Kėdainių rajono pakraštyje gyvenantys Vida ir Simas Šatkauskai. Laikas čia bėga nepastebimai, o pokalbiai apie dangų ir žvaigždes, regis, nesibaigia niekada.

Beveik nuo vaikystės astronomija besidomintis Simas savo sukauptomis žiniomis dalijasi su svečiais ir kviečia į edukacinius užsiėmimus. Čia, Gailiakaimyje, per vienuolika metų tylą sako atradę ir jie abu su Vida.

Nei Vidai, nei Simui tai nėra gimtieji namai – kelias iki Kėdainių rajono juos vedė iš Klaipėdos, per Kauną. Tačiau ar ši stotelė Kėdainių rajone – jau nuolatinė, sako nežinantys ir patys. Savo gyvenimui jie leidžia būti – būti be didelių ateities planų ir tikint, kad likimas nuves ten, kur svarbu. Tiesa, vieną iš svarbiausių savo misijų Vida ir Simas jau įgyvendino – jiedu yra keturių vaikų tėvai.

Poros namai kvepia pyragu ir gėlėmis, o svečius pasitinka du draugiški šunys – Tamsa ir Žvaigždė. „Kai nuvažiuoja stogas – atsiveria dangus“, – mėgsta kartoti Simas, ir, pakėlęs kieme įrengtų dviejų observatorijų stogus, įrodo, kad tai – visiška tiesa. Mūsų pokalbis „Garsios tylos observatorijoje“ – apie gyvenimą kaime, laiką, tylą, dangų ir žvaigždes.

Iki 2004-ųjų metų Vida ir Simas gyveno Klaipėdoje, paskui – Kaune. Gyvenimą sujaukė 2008 metais prasidėjusi ekonominė krizė. Abu suprato: reikia sprendimų.

„Svarstėme, ar važiuoti dirbti į užsienį, ar ieškoti namo kaime? Patys artimiausi žmonės sakė: aišku, kad į užsienį? Kokį dar kaimą? Prasigersit ten. Bus blogai su trimis vaikais. Tada du mūsų sūnus buvo paaugliai, o Jonas – trimetis. Tačiau pasirinkome kaimą, o jauniausioji mūsų dukra Saulė gimė jau čia“, – sako Vida.

– Kaip atsirado ši vieta ir kaip jūsų kelias nusidriekė į Gailiakaimį?

Simas: Ši vieta atsirado magiškai ir greitai. Atvažiavome, buvo nyki rudeniška diena, vėjas pūtė skersai. Apsižiūrėjome.

Vida: Simas sako: koks tvartas!

Simas: Tuo metu labai domėjomės gamtine žemdirbyste. Bandėme ja užsiimti, o dabar iš gamtinės žemdirbystės liko tik sodas. Tiesa, prieš kelias dienas pievoje suskaičiavau dešimt rūšių žiedų. Tad liko ir natūrali pieva.

Vida: Pradžia buvo, kai ieškojome namo kur nors netoli Kauno. Ir vieną radome. Beveik sutarėme, dėl savo buto Kaune paradavimo. Tačiau tada išgirdome: atleiskite, bet kitas pirkėjas pasiūlė daugiau pinigų.

Blemba, galvoju. Ką daryti dabar? Butas – parduotas, reikia kraustytis, o kur – nežinia. Pamenu, pabudau iš ryto, buvo labai liūdna. Į paieškos laukelį internete įvedžiau to kaimo, kur norėjome pirkti namą, pavadinimą: Vikūnai. Jis yra už pusės kilometro nuo čia. Koks šansas, kad bus parduodamas namas? Jokio.

Bet pamačiau, kad parduodamas greta esantis namas. Atsitiktinai, netyčia pamačiau. Štai kaip nutiko – gyvenimas atima iš tavęs, kai to tau nereikia. Name, kurį buvome sutarę pirkti, buvo minusų. Iš mūsų jį atėmė, o davė šį, kur gyvename dabar.

Kai pamačiau skelbimą, sakiau Simui: tu pažiūrėk, gal čia man vaidenasi? Taip arti viena šalia kitos sodybos parduodamos. Atvažiavome, pažiūrėjome ir iš karto nutarėme pirkti. Kainavo kone perpus mažiau, nei ana sodyba.

Simas: Tik čia buvo dar nuo sovietmečio likęs remontas. Namas apleistas. Nusipirkome ir iš karto pradėjome gyventi.

Vida: Gyvenome ir tvarkėmės.

Simas: Ir dabar dar nebaigėme.

– Gyvenimo kaime ypatumas, kad darbai čia nesibaigia niekada?

Simas: Absoliučiai. Mane kartais jau nervas ima.

Vida: O aš kaip tik – jau nusiraminau.

Simas: Atrodo, tik pradedi pinigus uždirbti, ir kas nors vėl nutinka.

Vida: Aišku, galima į miestą važiuoti ir ten gyventi. Bet aš nebenoriu.

Simas: Mieste gali gyventi patogiai ir mažai uždirbdamas. Gyvenimas ten gana patogus. Kas galvoja, kad kaime galima gyventi mažai uždirbant – ne, tai netiesa.

Vida: Mes norime komfortiškai gyventi. O jei nori taip gyventi – turi dirbti. Manęs klausia: kas tau gėlynus prižiūri? Niekas, aš pati. Daržus kas? Irgi pati. Žinoma, kad pavargstu. Bet kokia aš laiminga būnu pavargusi! Iš karto čia mane viskas nervuodavo. Simas net pykdavo: tau viskas negerai. O dabar viskas patinka. Atsikeliu, pažiūriu pro langą…

– Tad kuo judu užsiimate, be jau minėtų Vidos gėlynų ir daržų?

Vida: Niekas to nesupranta. Atvažiuoja žmonės ir klausia, ką mes veikiam.

Simas: Iš karto bandėme užsiimti maistu. Auginome karves, vištas, triušius, ožkas. Mūsų idėja: labai natūralūs gamtinės žemdirbystės produktai. Vieni iš pirmųjų pradėjome tą daryti, o visi gyvūnai augo laisvėje. Verslas sekėsi, bet labai sunkiai, nes didelė pasiūla iš kavinių. Prieš pat pandemiją šios idėjos atsisakėme. Tai sunkus verslas – per nemiegojimą, per ašaras.  

Vida: Sunku tikrai. Bet mes viską darydavome maksimaliai kokybiškai. Net ledus gaminome. Įsivaizduokite: vasarą darai ledus ir turi juos nuvežti iki Vilniaus. Iššūkis yra pagaminti ledus, bet dar didesnis iššūkis – juos nuvežti. Būdavo taip: pardavęs maisto dėžutę gauni atlygį ir investuoji į puodus ar kitą virtuvės įrangą.

Simas: Nes reikėjo keistis, reikėjo ką nors naujo sugalvoti, o naujiems dalykams reikia naujos įrangos. Beje, įgūdžiai liko fantastiški. Galiu be problemų pamaitinti šimtą žmonių. Puikiai pagaminti galiu – iki deserto. Galėčiau dirbti restorane. Ir planavimo įgūdis atsirado, nes žinau, kiek ir ko reikia tam tikram skaičiui žmonių.

Vida: Kai nutarėme atsisakyti šio verslo, du ar tris mėnesius nieko nedarėme. Žiūrėjome serialus, klausėmės muzikos ir gulėjome lovoje.

– Taip gali ir depresija apimti.

Vida: Gali. Bet mes žinojome, kad taip nebus. Žinojome, kad kažkas turi ateiti. Gyvenime taip yra: turi nustoti daryti seną, kad ateitų kitas – naujas. Nori naujo rūbo? Išmesk senus drabužius. Taip ir čia. Bet dabar taip kalbu, o tada baisu buvo. Galvojat, kad mes nieko neveikėme ir rankomis plojome? Ne. Net tarpusavyje mažai kalbėdavomės.

Simas: Bet visas mūsų gyvenimas yra avantiūros. Krenti į balą, o tada, nori to ar ne, gyvenimas susidėlioja.

Vida: Dar neaišku, ar čia pabaiga.

Simas: Negalima prisirišti. Dabar viskas normaliai sekasi, eina į viršų. Mūsų žinomumas didėja, daugėja atvykstančių žmonių. Esame vienintelė privati observatorija Lietuvoje, kviečianti ir priimanti įvairaus amžiaus klausytojus įvairioms programoms.

– Simai, kodėl žmonės mėgsta žiūrėti į žvaigždes? Kodėl jie susidomi astronomija?

Simas: Statistiniam 25–55 metų žmogui įdomu bent vieną kartą per metus pažiūrėti į žvaigždes. Kodėl? Galbūt norisi pabėgti nuo rutinos? Žiūrėjimas į žvaigždes – vienas iš būdų. O domėjimasis astronomija galbūt yra ir noras kosmose ieškoti savo šaknų? Tik vienus šis domėjimasis labai pririša – kaip mane, o kitus – mažiau.

Mūsų veikla, siūlomi užsiėmimai labai įvairūs. Rudenį yra programa „Žvaigždžių mirties paslaptys“, žiemą – „Žvaigždžių gimimo stebuklas“, o štai pavasarį galaktikų laikas. Veiklų, užsiėmimų yra visais metų laikais. Aš pasakoju, rodau, o Vidos reikalas – vadyba, komunikacija, reklama. Vienu kartu galime priimti 40–50 žmonių grupę. Vaikų arba suaugusiųjų.

Vida: Anksčiau į puodus investuodavome, dabar į reklamą.

Simas: Investicijų reikia ir toliau. Turime nemažai naujų originalių idėjų, kurias įgyvendinus kviesime ir stebinsime žmones.

Vida: Šios investicijos geresnės, nei į puodus.

– Jaučiatės čia laimingi?

Vida: Labai

Simas: Čia yra pilnatvė.

– Kas ją suteikia?

Simas: Tik tyla, niekas daugiau. Jei viduje nėra tylos – pilnatvės nesuteiks nei santykiai, nei pinigai, nei niekas kitas.

Aš visą gyvenimą ieškojau tylos. Taip palengva atėjo nusiraminimas, nuskaidrėjo mintys. Atėjo suvokimas, kas tu esi, kaip viskas pasaulyje sudėliota. Kiek mes valdome savo mintis, kiek valdome procesus, kurie vyksta? Už ką mes atsakingi gyvenime? Po truputį viskas gryninasi, tvarkosi, valosi. Gyvenimas kaime šiems procesams taip pat padeda.

– Be tylos, kaime yra ir darbų. Kaip sakė Vida, ir sodas, ir daržas. Kaip prisijaukinote kaimą ne emocine, o fizine prasme?

Vida: Man buvo sunku, nes aš kaimo anksčiau neturėjusi.

Simas: O aš kaime vasaras praleidęs.

Vida: Man čia atrodė per daug tamsu, baisu. Norėjosi, kad vakarais būtų šviesos. O Simas sako, kad ne. Jokių šviesų, sakė, čia nebus. Čia kaimas.

Simas: Ji norėjo halogenais viską apstatyti, kad šviestų kaip mieste.

– Trinkelėmis kiemo nenorėjot iškloti?

Vida: Aišku, kad norėjau.

Simas: Ir dabar norisi – ten, kur yra įėjimas į observatoriją. Kalbu rimtai, nes rudenį, kai lietingi orai, būna problemų.

Vida: Tešlynas čia būna, žmonėms sunku praeiti. Ypač, kai srautas išaugo. Nors gamta yra graži visais metų laikais.

– Kelis mėnesius neveikėte nieko, o kaip atėjo mintis imtos šios veiklos, įsirengti observatoriją?

Vida: Nežinau, kuriam iš mūsų kilo mintis, bet pagalvojome, kad jei namuose yra teleskopas, tai kodėl nepakvietus lankytojų? Tada ėmėme svarstyti, ką mes galime jiems pasiūlyti? Simas turi teleskopą ir galėtų papasakoti apie planetas, žvaigždes, Visatą, aš galėčiau iškepti pyragą.

Bet kaip prisikviesti žmones? Tai sunkiausia. Pradėjome nuo vaikų – darželių, mokyklų.  Pirma grupė atvažiavo iš Kėdainių, kvietėme grupes socialiniame tinkle. Atsiliepimai buvo geri. Tada patys pradėjome važinėti po mokyklas, darželius ir siūlyti. Mus taip pat kvietė atvykti į mokyklas ir užsiėmimus pravesti klasėse. Paskui atsirado Kultūros pasas, tad ilgą laiką dirbome su juo. Dar vėliau mus atrado ir suaugusieji. Taip, po truputį, ir įsivažiavome.

– Simai, su kuo įdomiau bendrauti – su vaikais ar su suaugusiais?

Simas: Nėra didelio skirtumo. Bendravimas, tiesa, labai skiriasi, nors ta pati programa tinka tiek pradinukui, tiek suaugusiam žmogui.

– Kodėl?

Simas: Nes visų žinios apie astronomiją daugmaž vienodos. Mokykloje jau nėra dėstoma astronomija, kai seniau 12 klasėje buvo visas kursas. Dabar tik – epizodai pradinėse klasėse. Todėl žmonių išsilavinimas šiomis temomis yra labai menkas.

Aš užsiėmimuose kalbu per fizikos, mokslo prizmę ir suvedu su žmogumi. Noriu, kad svečiai pajustų: žmogus ir Visata yra vienas, nedalomas dalykas. Taip yra pagal fizikos mokslą. Pradedant nuo to, kad mes esame kosmose. Kas, kad yra dešimties kilometrų oro sluoksnis, kuriuo galima kvėpuoti, ir 100 kilometrų kosmoso riba? Oro sluoksnis nepakeičia to, kad esame kosmose. Kitas dalykas, mes esame pagaminti iš žvaigždžių medžiagos. Kažkada žvaigždės tam ir degė, kad mes galėtume jų elementus nešioti drabužiuose, savo kūne – visur. Viskas, kas yra aplinkui – žvaigždžių gyvenimo produktas. Nėra nė vieno elemento, kas nepabuvę žvaigždės viduje.

Pasaulėžiūra gali būti religinė ir mokslo. Kalbant apie mokslą, mokslininkai niekada jos neaiškina, jie tik gilinasi į savo sritį, skelbia mokslinius straipsnius. O mokslo populiarintojai, tokie kaip aš, gali viską apibendrinti bei pateikti pasaulėžiūrinį vaizdą. Nes žmogus, ne mokslininkas ir ne mokslo populiarintojas, mokslinių straipsnių tiesiog nesupras. Nes jis neturi žinių, išsilavinimo, kad tą straipsnį suprastų.

Aš  noriu parodyti žmogaus ryšį su kosmosu, išmušti įsitikinimą, kad mes viską žinome, o pasaulis aplink mus yra labai aiškus. Jeigu bent pabandytume įsivaizduoti, kad mes nuolat esame kosmose? Kad bet kurią akimirką gali trenkis asteroidas ir mes išnyksim? Tai nereiškia, kad jis trenksis greitai. Bet gali. Ir mes nuo to niekaip neapsaugoti. Ir dar daugybė kitų dalykų.

Kosmosas visada yra čia, tik žmogus to nejaučia. Tai neįsipaišo į jo modelį. Gal tai ir gerai? Jis gali nekreipti dėmesio ir nebūti svajotoju, siekti savo žemiškų tikslų. Mano misija – priminti žmogui, kad tai ne viskas, apie ką jis žino.

Žmogus po edukacinio užsiėmimo sako: jūs man smegenis suvėlėte. Jei taip sako, vadinasi, aš savo misiją įvykdžiau.

– Ar dangaus kūnai mus veikia? Pavyzdžiui, Mėnulis. Gal ne veltui augalus žmonės sodina esant tam tikrai Mėnulio fazei?

Simas: Iš mokslo pusės aš negaliu to patvirtinti. Bet yra sakoma, kad per pilnatį gali paūmėti agresija,  jautresniems žmonėms skauda galvą, jie jaučiasi prastai.

Pamąstykime. Jei Saulės ir Mėnulio trauka vandenyne sukelia potvynį ir dviejų metrų aukščio bangas, gal jie sugeba pakeisti ir žmogaus smegenyse pakeisti skysčių pusiausvyrą? Arba augalo augimą, kai iš šaknų teka daugiau skysčio? Bet į šiuos dalykus mokslas nesigilina, o mokslininkai šypsosi, sakydami, kad dangaus kūnai žmogaus neveikia.

– Ar mokslas viską gali paaiškinti?

Simas: Kas yra daiktiška – taip, manau, kad viską.

– Bet pasaulis – labai nepažinus.

Simas: Daiktinis, objektinis pasaulis yra pažinus. Subjektinis pasaulis mokslui yra nepažinus. Kodėl yra Visata? Kam to reikia? Taip, mokslas tokiais dalykais neužsiima.

– Kokių klausimų daugiausiai sulaukiate?

Simas: Žmonės klausia apie astrologiją. Bet tai nėra mokslas – ji, kaip alchemija, yra mokslo atšaka. Astrologija iš esmės yra burtai. Grūdas tiesos yra, bet šalia to – aruodai išsigalvojimo.

Žinoma, kad klausia apie ateivius. Būtinai.

– Turite paruošęs atsakymą?

Simas: Taip. Žinant, kad Visatoje yra du trilijonai galaktikų ir kiekvienoje – vidutiniškai po 200 milijardų žvaigždžių ir 9 iš 10 turi bent po keturias planetas…

– …tikėtis, kad mes Visatoje esame vieni, būtų naivu?

Simas: Būtų labai egocentriška. Čia būtų tas pats, kaip anksčiau tikėjo, kad Žemė yra Visatos centras ir aplink ją sukasi Saulė, kitos planetos, žvaigždės, o žvaigždės skirtos tik tam, kad apšviestų kelią.

Tik mes apie gyvybę labai mažai išmanom, manome, kad ji yra tokia, kaip mūsų: kūnas, kuris matomas, kad ji būtinai yra anglies junginių forma. Bet gyvybė juk gali būti ir visai kitokia. Ji gali būti įvairi, mums nežinomų formų.  

Rolano Valionio nuotr.