Garsaus fotomenininko, sparnuotos frazės „nefotogeniškų moterų nėra, yra tik blogi fotografai, negebantys įžvelgti jų grožio, unikalumo ir dvasingumo“ autoriaus, kraštiečio Vaidoto Grigo objektyvo centre visuomet išlieka žmogus.
Įspūdingą fotografo darbų galeriją – nuo Povilo ir Dalios Mataičių folkloro teatro, daugiau kaip 500 žurnalo „Stilius“ viršelių, prabangių senovinių automobilių kolekcijos iki aukščiausio rango šalies ir užsienio asmenų portretų – papildė fotografijų albumas „Go Red for Women“.
Albumas, kuriame su raudonos spalvos drabužiais ar aksesuarais įsiamžino daugiau kaip šešios dešimtys moterų – politikos, visuomenės veikėjų, modelių, menininkių ir kitų – vainikuoja prevencijos kampaniją prieš moterų širdies ligas, kurioje nuo 2015-ųjų dalyvavo fotomenininkas. Vaidotas Grigas sako, kad tai – prasmingiausias jo kūrybinės veiklos projektas.
„Jeigu jis paskatins bent vieną žmogų saugoti savo širdį, susirūpinti sveikata, mano misija bus atlikta. Nieko pasaulyje nėra brangiau už žmogų, sveikatą, gyvybę…“ – per susitikimą su kraštiečiais Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje spalio 19-ąją kalbėjo Vaidotas Grigas.
Kviečia moteris rūpintis savimi
– Kaip gimė šis projektas ir fotoalbumas? – paklausėme fotomenininko per albumo pristatymą.
– Prisijungti prie akcijos tarptautiniu pavadinimu „Go red for women“ mane pakvietė kardiologas, profesorius Pranas Šerpytis dar 2015 metais. Tikslas – atkreipti dėmesį į širdies ir kraujagyslių ligas, paskatinti saugoti moteris širdį. Tai tęstinis projektas, kurį mūsų šalyje vykdo Lietuvos širdies asociacija.
Šio judėjimo simbolis – raudona suknelė, tad pirmoji idėja buvo nufotografuoti daugiau ar mažiau žinomas moteris su raudonomis suknelėmis ir surengti fotografijų parodą. Mielai prisijungiau prie šios akcijos.
Sužinojęs statistiką, švelniai pasakius, buvau šokiruotas – Lietuvoje kasmet nuo širdies ir kraujagyslių ligų miršta 13 tūkstančių moterų, pasaulyje – beveik 9 milijonai. Iš 100 mirusiųjų nuo šių ligų mūsų šalyje – 65 moterys.
Mitas, kad tai labiau vyrų ligos, nes kai vyrui suskausta širdį, visi puola rūpintis ir gelbėti, o kai moteriai – mažiau kreipiamas dėmesys, numojame ranka, sakydami, kad tai jautrumas, kad susijaudino, praeis… Nepraeis. Tuo reikia rūpintis, reikia saugoti sveikatą, saugoti širdį.
To siekdami parengėme parodą, su kuria startavome Vilniaus rotušėje ir ėmėme keliauti po Lietuvą. Buvo eksponuojama paroda, o medikai kalbėjo apie širdies ligas. Vykdėme švietėjišką veiklą. Po to kilo mintis, kad reikėtų išleisti fotografijų albumą, ėmėme ją plėtoti.
Kadangi nuo 1998 metų pažinojau pirmąją šalies ponią Almą Adamkienę, man pavyko ją pakviesti būti šio albumo globėja ir viršelio veidu.
– Kaip pavyko prikalbinti dalyvauti akcijoje ponią Almą Adamkienę, Prezidento Valdo Adamkaus žmoną?
– Likimas dažnai taip sudėlioja, kad atsiduriu „laiku ir vietoje“. Buvau pirmasis fotografas Lietuvoje, kuris nufotografavo pirmąją šalies ponią, tai įvyko 1998 metų sausį. Buvau neseniai pradėjęs dirbti žurnale „Stilius“. Nuo to laiko palaikėme gražų bendravimą.
Visada iš buvusios pirmosios šalies poros jaučiau didelę pagarbą žmogui, kuris atlieka savo darbą. Kuo aukštesnės inteligencijos žmogus, kuo jis daugiau pasiekęs – tuo jis paprastesnis, pagarbesnis kitiems.
Buvau labai pagerbtas, kai Prezidentas mane pakvietė fotografuoti privačius priėmimus Prezidentūroje: kai lankėsi Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II ir Ispanijos karalius Juanas Carlosas I. Laikau tai dideliu savo darbo įvertinimu…
Taigi ponia Alma mielai sutiko būti viršelio globėja. Nufotografavau ją prieš pat jos 90-metį.
Ėmėmės to albumo realizacijos, bet… prasidėjo koronaviruso pandemija, karantinai, po to karas Ukrainoje, be to, mus paliko šviesios atminties verslininkas, mecenatas, ankstesnių ir šio albumo rėmėjas Saulius Karosas. Taigi su albumo leidyba užstrigome, bet galiausiai jis išvydo dienos šviesą ir tuo labai džiaugiuosi.
Dar šiais metais, vasario 10 dieną, per ponios Almos Adamkienės gimtadienį, jai padovanojome albumą su jos viršeliu. Su pačia ponia Alma nesusitikome, susitikome su Prezidentu Valdu Adamkumi ir perdavėme jam. Džiaugiuosi, kad spėjome tai padaryti…
Šis atliktas darbas man yra vienas prasmingiausių mano projektų. Jeigu jis paskatins bent vieną žmogų saugoti savo širdį, susirūpinti sveikata, mano misija bus atlikta. Nieko pasaulyje nėra brangiau už žmogų, sveikatą, gyvybę.
Pirmiausia – pagarba žmogui
– Ryškiausia Jūsų kūrybos kryptis – moterų fotografija, portretai. Kaip rodo Jūsų patirtis, kas labiau lemia modelio pasitikėjimą fotografu – profesionalumas ar žmogiškosios savybės?
– Ir viena, ir kita. Natūralu, kad pirmasis veiksnys turbūt yra įvaizdis, reputacija. Nes profesionalų, mokančių atlikti savo darbą, yra daug. Bet ne kiekvienas yra kviečiamas, pasirenkamas. Daug lemia nepriekaištinga reputacija. Įvaizdis kuriamas labai lėtai, kruopščiai, o sugadinti jį galima labai greitai. Lietuva – maža šalis.
Apskritai portreto žanre, kaip sako fotografijos grandai, yra 50 procentų fotografijos ir 50 procentų psichologijos, bendravimo, komunikacijos.
Kaip fotografas, dvidešimt metų fotografavęs moteris, galiu pasakyti, kad fotografuojant moters portretą psichologijos gali būti ir visi 99 procentai.
Atmosferos sukūrimas, nuotaika, emocija, pagarba, bendravimas – visi šie dalykai yra sudedamosios sėkmingo rezultato dalys. Visada stengiuosi žmogų fotografuoti taip, kad išvydęs fotografiją, jis nepasijustų nepatogiai, kad nepamanytų, jog prastai atrodo. Taisyklė paprasta: elkis su kitais taip, kaip nori, kad kiti elgtųsi su tavimi.
Pagrindinis išeities taškas bendraujant su fotografuojamu asmeniu – žmogiškumas. Visi mes esame pirmiausia žmonės, o pareigos, užimama padėtis yra po to.
Kuo žmogus daugiau išsilavinęs, daugiau patyręs, tuo jis paprastesnis ir tuo su juo lengviau bendrauti. Tuo jis labiau gerbia kitą žmogų, kuris atlieka savo darbą. Todėl visiems linkėčiau – būkime paprasti, bet ne prasti.
– Bendravimas su ryškiomis asmenybėmis tikriausiai suteikė peno įdomiems prisiminimams, istorijoms?
– Taip, įdomių nutikimų, prisiminimų yra daug. Vienas iš jų apie televizijos režisierę, scenaristę, aktorę Galiną Dauguvietytę.
Viename pobūvyje padariau jos gražią nuotrauką: taip gražiai sėdinčios, laikančios vienoje rankoje cigaretę, kitoje saldainį. Šią fotografiją galite pamatyti albume „Moterys“.
Prieš publikuodamas albume, paskambinau ir sakau – ponia Galina, leidžiu albumą, noriu įdėti, nes puiki fotografija. Ji sako: „Aha, sakai fotografija… sakai, į albumą… O aš ten su cigarete ar be?“ Tos kelios sekundės, kol aš jai atsakiau, mano galvoje praskriejo neapsakomu greičiu.
Prisiminiau istoriją apie poetą Justiną Marcinkevičių, kuris nenorėjo publikuoti savo nuotraukos su cigarete rankoje; daug žmonių, kurie oficialiame ar privačiame renginyje pamato fotoobjektyvą ir paprašo nefotografuoti, nes šiaip jau yra „nerūkantys“.
Galvoju, ką atsakyti – jei pameluosiu ir išleisiu albumą, bus gėda, jei pasakysiu tiesą – rizika, kad ji pasakys „ne“, negalima dėti tos fotografijos. Galvoju, kaip bus, tebūnie. Sakau: „Taip, ponia Galina, jūs su cigarete ten.“ Ji sako: „Tai gerai. Nes be cigaretės aš ne žmogus.“ Tokia štai ryški, atvira asmenybė buvo Galina Dauguvietytė…
Tarp fotografijos ir dainavimo
– Esate surengęs daugiau kaip pusę šimto personalinių fotografijos parodų. Iš kur toji meilė fotografijai?
– Į fotografiją aš atėjau po… dainavimo. Užsiėmiau tokia saviveikla jaunystėje (šypsosi – aut. past.). Studijuodamas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, dainavau akademiniame chore „Ave vita“, estradinėse grupėse. Tačiau buvo toks laikmetis, kai likti scenoje neturint muzikinio išsilavinimo buvo sunku.
Supratau, kad mano perspektyvos šioje srityje yra miglotos ir maždaug nuo 1983 m. rimtai pasinėriau į kūrybinę fotografiją, po trejų metų įstojau į Lietuvos fotomenininkų sąjungą.
Pradėjau fotografuoti šventes ir lietuvių folkloro teatrą, vadovaujamą Povilo ir Dalios Mataičių. Ten dirbo mano žmona Janina. Tapau šio teatro metraštininku. Būtent iš šio teatro gyvenimo akimirkų ir gimė pirmoji mano personalinė paroda, surengta tuometiniame Lietuvos kino teatre. Labai simboliška, kad Lietuvos kino ir teatro muziejus 2021 m. surengė labai įdomią parodą „Nepaprasto teatro nepaprasta istorija“, kurioje daug mano fotografijų.
– O kas labiau traukė mokyklos metais – fotografija ar muzika?
– Domėjausi fotografija ir anksčiau, dar mokydamasis Šėtos vidurinėje mokykloje. Pamačiusi mano pomėgį, močiutė man nupirko fotoaparatą „Zorki-4K“, su juo pradėjau daryti „rimtesnes“ fotografijas. Močiutė buvo ir kantriausias, pirmasis mano modelis – kantriai laukdavo, kol fotoaparatu neįgudęs naudotis mylimas anūkas paspaus mygtuką (šypsosi – red. past.).
Tiesa, mokyklos laikais grojome, buvome sukūrę ansamblį. Mano mama visą gyvenimą dainavo bažnyčios chore. Tėtis buvo armonikierius, kaimo muzikantas. Manau, kad iš jo paveldėjau muzikinę klausą, galiu groti akordeonu, ir gitarą paimu į rankas.
Tačiau dėmesys fotografijai niekur nedingo. Fotografijos mokiausi Pedagoginiame institute, rašiau ta tema kursinius darbus. Nuo 1988 metų pasukau modelių fotografavimo kryptimi.
Tais metais Lietuvoje įvyko pirmasis grožio konkursas ir po to dvidešimt metų fotografavau išskirtinai moteris, grožio konkursus, modelius.
Tuo laikotarpiu 11 metų labai intensyviai dirbau žurnale „Stilius“, sukūriau virš 500 viršelių – tai absoliutus Lietuvos rekordas.
Prie muzikinės veiklos dar kartą grįžau 2008 m., kai su Asta Pilypaite dalyvavome televizijos projekte „Žvaigždžių duetai“, nukeliavome iki finalo. Mums labai gerai sekėsi, nes turėjau fantastišką vokalo mokytoją – tai yra mano žmona Janina.
Fotografija – nenuobodus dalykas
– O ar mėgstate fotografuoti gamtą?
– Laisvalaikiu, pavargęs nuo intensyvaus bendravimo su žmonėmis, fotografuodavau peizažus. Per atostogas naudodavausi proga fotografuoti saulėlydžius. Saulėtekių Lietuvoje nelabai gali užfiksuoti, o štai gražiausi saulėlydžiai – Juodkrantėje. Gamta ten sukuria gražiausias spalvas, debesis, formą, faktūrą…
– Kuo Jus žavi fotografija?
– Tai užsiėmimas, kuriame reikia nuolat mokytis, treniruotis, sekti naujausias tendencijas. Keičiasi technologijos, keičiasi ne tik mados, drabužiai, bet fotografavimo mada, maniera, laikmetis, technika, technologijos, viskas juda labai sparčiai. Fotografija visą laiką keičiasi. Dabar ji yra ypač akivaizdžiai tapusi vizualinės komunikacijos priemone, metodu ir būdu.
Tačiau reikia mokyti žmones vizualinio raštingumo. Nes mokymo sistema nepasikeitusi – vaikas pirmiausia mokomas rašyti, skaityti, suprasti literatūros kūrinius. Vaizdo nagrinėjimo nėra. O didžiulis kiekis informacijos dabar ateina vaizdu. Vaizdu labai stipriai manipuliuojama.
Žurnalistai dirba savo darbą. Jiems reikia sukelti emocijas, sulaukti daug paspaudimų, peržiūrų, kad žmonės apie tai kalbėtų.
Bet fotografijoje visada reikia žiūrėti ne tik į pirmą planą, bet ir į antrą, galvoti apie kontekstą. Tam, kad matytumei nuotraukos visumą, turi būti pasirengęs, tą suprasti ir to mokytis.
Tikiuosi, kad kalbėdamas apie tai su studentais – Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstau fotografiją – atkreipiu į tai jų dėmesį.
Sveikinimus ir padėkos žodį nuo savivaldybės vadovų perdavė Kėdainių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Kęstutis Stadalnykas. 
Dovaną Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos skaitytojams – fotografijų albumą „Go Red for Women“ kraštietis fotomenininkas Vaidotas Grigas perdavė bibliotekos direktorei Virginijai Grigorjevienei. 
Fotografijų albumas „Go Red for Women“ skirtas atkreipti dėmesį į moterų širdies ir kraujagyslių ligas.
