Fotografas A. Lūža: ,,Gamta yra neatsiejama mano gyvenimo dalis“

Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriuje atidaryta Kėdainių rajono fotografų draugijos nario Algimanto Lūžos fotografijų paroda „Isos slėnio gamta“. Krekenavoje, Panevėžio rajone gyvenantis ir dirbantis veterinarijos gydytojas Algimantas Lūža fotografiją atrado maždaug prieš dešimt metų ir jau spėjo surengti keliolika perso­nalinių parodų, o šiandien jis pabrėžia, kad ne profesija, bet pomėgis fotografuoti ima viršų.

Pomėgį suderino su darbu

„Gamta yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, kurioje praleidžiu daug savojo laiko, – prisipažįsta parodos autorius, – anksčiau vaikščiodavau po miškus, laukus, pelkes ir tiesiog visu tuo grožėdavausi. Tačiau maždaug prieš dešimtmetį į rankas paėmęs fotoaparatą supratau, kad fotografija suteikia galimybę savo atradimais ir pamatymais dalintis ir su kitais. Parodyti nenuspėjamą, žavingą ir kerintį gamtos gyvenimą, atverti jo paslaptis ir likti sužavėtam visu tuo, kas slypi čia pat, po akim.“

Paklaustas, kada savo pomėgį pradėjo derinti su profesine veterinaro veikla, Algimantas Lūža prisimena, kai VDU profesorius Algimantas Paulauskas pakvietė dirbti su stumbrų genetika, tuomet jam dar ketverius metus teko dirbti su keliais kolegomis iš Pašilių stumbryno, o medžiagą porą metų rinko nuo Aristavos ir baigiant Upyte. Reikėjo vaizdinės medžiagos rašant mokslinius darbus, iš kurių vienas – apie stumbrų ir kanopinių laukinių žvėrių virškinimo ir maitinimosi ypatumus. Teko prašyti draugų, klausti, gal turi pažįstamų fotografų. Galiausiai fotografuoti pradėjo pats.

Kūryba prasidėjo stichiškai

A. Lūža ir dabar dar darbuojasi stumbryne kaip veterinarijos gydytojas, anksčiau ten jis turėjo darbuotojo etatą. Kaip šios profesijos atstovas dirba ir Kėdainių rajone, Panevėžyje ir Kaune. O gyvenamoji vieta, kaip pats pajuokavo – „ant Kėdainių rubežiaus“ – Krekenavoje.

„Mano kūryba prasidėjo labai stichiškai, chaotiškai, netikėtai. Fotografavimas buvo pagrįstas moksliniais darbais, o tik po to įsijungė antras kvėpavimas – kada mano „netyčinius“ darbus pamatė Panevėžio fotomenininkų sąjungos nariai, kurie pasakė, kad, jeigu noriu tapti originaliu fotografu, kuris domisi vien tiktai gamta ir nori parodyti tikrąjį Lietuvos grožį, turiu iki nukritimo viską iš savęs „išspausti“.

Dabar fotografams, kurie mėgsta fotografuoti gyvūnus, paukščius, sakau, kad reikia būti šiek tiek anatomu, fiziologu, kad pažintum patį gyvūną“, – kalbėjo A. Lūža.

Laukia paroda Europos parlamente

Fotografas be pykčio pasakoja, kad prieš trejus metus jo darbai buvo pristatyti Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, tačiau fotomenininkams jie nepatikę. Tuomet jis supykęs pasakė, kad neklausysiąs, o padarys tai, ką pats mato ir žino. Dabar jo darbai išvežti ir laukia „palaiminimo“ – fotomenininko vardo suteikimo. „Gal tik galimybių tuomet daugiau atsivertų, nors aš normaliai jaučiuosi ir be to“, – priduria fotografas.

Užtat vienuolika didžiulių darbų, kurių matmenys 1,5 x 1 m, šiuo metu išgabenti į Briuselį. Jis bus bene pirmasis lietuvis, kurio gamtos darbų paroda bus surengta Europos parlamente.

Paklaustas, kiek jo darbuose yra dirbtinio „įsikišimo“, fotografas atsako: „Nieko daugiau – tik gamta ir aš. Bet kažkodėl visi klausia šito, ir aš nežinau, kodėl?“

„Nes tokio vaizdo, kokį jūs užfiksuojate, plika akimi nepamatysi,“ – noriu pagrįsti savo klausimą.

„Aš fotografuoju arba vėlai vakare, saulei leidžiantis, arba saulei tekant. Viskas. Dieną gali būti paprastu, komerciniu fotografu“, – paaiškina.

Ieško natūralių spalvų

Paprašytas pakomentuoti savo darbus, eidamas nuo vienos fotografijos prie kitos, A. Lūža prisipažįsta, kad nuo Kėdainių iki Upytės jis turi atradęs 14 vietų Nevėžyje, kur gali tam tikru paros metu, tam tikru kampu ir tam tikrą laiką daryti tai, ką jis pats nori.

„Vėlų rudenį, kai būna šalta, nebrendu į vandenį. Šiandien (lapkričio 4 d. – aut. past.) paveikslavau Liaudies upelį netoli Krekenavos, tai buvau įsibridęs. Aš ieškau tam tikrų natūralių spalvų ir tam tikrų kampų. Jei pavyksta, fotografuoju dvi valandas, jeigu nei – tai 10 sekundžių. Vanduo pats piešia vaizdą. Bet koks fotoaparatas negaudo šitų dalykų, turi dirbti su ranka“, – fotografavimo subtilybes atskleidžia fotografas.

A. Lūžos fotografijose užfiksuoti rytiniai rūkai, vanduo, šviesos patekimas į vandenį, lūžtantys jos spinduliai, t. y. natūralios gamtos, saulės ir vandens sukurti reiškiniai. Virpesiai, kai vanduo teka, blaškosi, taškosi. Vakarais vienokia saulė būna, rytais – kitokia.

„Esu savo draugus, pažįstamus atsivežęs, kad jie patys pafotografuotų, tiesiog pirštu parodydavau, kur žiūrėti. Bet aš nežinau, kur jie ten žiūrėdavo,“ – šypteli prisiminęs.

Prienų rajono savivaldybė ir Prienų ligoninė įsigijo 108 A. Lūžos darbus, kurie puošia šios gydymo įstaigos sienas.

Džiaugsmas, tikėjimas ir viltis

„Aš, kaip veterinarijos gydytojas, jeigu yra sudėtingesnė operacija, visada stengiuosi pabėgti po tokių darbų tik į gamtą. Atsisėdi ant akmenukų ar ant kranto ir pailsi. Kažkodėl per tiek metų nėra erkė įkandusi, nors renkant stumbrams augalus ir tiriant, kuriais augalais jie maitinasi, išbraidžiojau, išvaikščiojau šabakštynus, šiukšlynus, paupius nuo Vilainių iki pat Upytės“, – teigė jis.

„Ką jums pačiam reiškia fotografija?“ – klausiu Algimantą.

„Tai yra gyvenimas. O jeigu išverstum į lietuvių kalbą, kas yra gyvenimas – tai džiaugsmas, tikėjimas ir viltis. Nes pagal baltų kultūrą mes esame gamtos dvasiniai padarai. Bet didžioji dauguma nuo to yra nutolusi, susvetimėjusi.

Mane veterinarijos mokslai bei darbinė praktika išmokė patirti, kas yra sukoncentruotas dėmesys, įtampa, jautrumas, susitelkimas, matymas ir įpareigojimas, kad bet kaip nieko negali daryti. Žmogus šimtu procentu turi atiduoti save – ar tu būtum šeimos tėvas, ar senelis, ar veterinaras, ar fotografas. Aš džiaugiuosi gyvenimu, kad nėra tokių griežtų ribų. Gyveni savo malonumui ir dar maloniau, kai suteiki galimybę pradžiuginti kitus“, – filosofiškai žvelgia į gyvenimą A. Lūža.

Svarbiausia – turėti širdies draugų

Fotografas pasakoja, kad susitikimai ir ilgi pokalbiai su ypatingais žmonėmis, sutiktais jo gyvenime, paliko ypatingą žymę. Jis pasakojo, kad teko ne kartą pabendrauti su garsiąja Lietuvos žolininke Eugenija Šimkūnaite, svečiuotis jos kukliuose namuose, kuriuose apsčiai prikabinėta įvairiausių žolynų.

Prieš porą metų Pašilių stumbryne A. Lūža priėmė ypatingą viešnią – garsią lietuvių kilmės mokslininkę ir orangutangų saugotoją profesorę Birutę Galdikas – ir ilgai su ja kalbėjosi. Išsiaiškino ir jos ,silpnąją“ vietą – labai mėgstanti žemuoges. Kadangi kaip tik buvo žemuogių metas, pririnko viešniai didžiulę puokštę žemuogių su stiebeliais ir lapeliais.

„Nereikia nei pinigų, nei aukso kalnų, nei dvarų, jeigu turi širdies draugų, savo kolegų, su kuriais dieną naktį gali pasikalbėti, pasitarti ir aptarti“, – šiltai apie jį sveikinusius bendraminčius – Kėdainių fotografų draugijos narius – atsiliepė A. Lūža.

A. Raicevičienės nuotraukos

Titulinė nuotrauka: Veterinarijos gydytojas Algimantas Lūža fotografiją atrado maždaug prieš dešimt metų.