Projektas: „Kūrybinio rašymo savaitė su rašytoju bibliotekoje“ (III)
Lengvas vėjo gūsis ir saulės spinduliai, atsispindintys nuo autobuso lango stiklo, pranašavo šviesią ir šiltą pavasario dieną… 2A klasė nuo pat ryto su mokytoja Vaida išsiruošė išvykai į naujai pastatytus senelių namus Krakėse.
Vienišus senelius vaikai pasveikins su Šeimos diena, primins, kad jie svarbūs… Padovanos savo gamintus atvirukus su pieštais Kėdainių senamiesčio vaizdais, kelios mamos vaikams iškepė minkštutėlių keksiukų, kuriuos vaikai išdalins seneliams.
Kelionė iš Kėdainių į Krakes neilga, autobusas greitai įsuko į jau spėjusį sužaliuoti senelių namų kiemą, kur prie pat pastato auga daugybė spalvotų gėlių, kurias greičiausiai prižiūri dar pakrutančios močiutėlės, o visas kiemas dieviškai kvepia nuo rožinio alyvų krūmo žiedų.
Lėja pasipuošusi nedideliu rožiniu kaspinu plaukuose, kaip visada, pati pirma veržiasi iš autobuso niūniuodama savo sugalvotą dainelę, kurią padainuos savo išsirinktam seneliui ar močiutei.
Mokytoja vaikučius sustato po du ir švelniai primena:
– Vaikai, pirmiausia atėję pasisveikinsime, tuomet kiekvienas iš manęs pasiims savo atviruką ir po du keksiukus. O tuomet kiekvienam pasakysiu, pas kurį senelį ar močiutę keliaujate paplepėti, pažaisti kortomis ar paspalvinti kartu. Pas senelius praleisime truputį ilgiau nei pamoką, gerai? Svarbiausia daug šypsotis, būti mandagiems ir smagiai praleisti laiką. Ar pasiruošę?
Visi surinka TAIP, ir į dažais, (o ne gyvenimo pabaiga) kvepiančius senelių namus pabyra 21 aštuonmetis… Vaikai greitai išsidalina keksiukus, atvirukus ir toliau klauso mokytojos.
– Vaikučiai, štai čia yra Alma, Rita, Ema ir Kristijonas (atsisuka ir parodo į kambaryje stovinčius darbuotojus). Jie jus palydės pas senelius į keturias skirtingas klases, bus su jumis visą laiką, kad būtų drąsiau, gerai?
Vaikai garsiai sušunka:
– GERAI!!!
– Šaunuoliai, tik gal nerėkim, nebent seneliai negirdės, tada galėsite kalbėti garsiau (nusijuokia).
– O dabar paklausykit: Kipras, Nora, Ievutė, Linas, Benukas eina su teta Alma, broliai Jonas ir Toras, Perla, Gabija, Liutauras eina kartu su teta Rita, teta Ema į komandą gauna Nojų, Kotryną, Matą, Ąžuolą ir Emiliją, n,a o dėdė Kristijonas eis su Titu, Kamilyte, Lėja, Bernardu, Karile ir Ūku. Ar visi girdėjot savo vardą?
Visi linksi, nes išgirdo savo vardą ir tarytum maži ančiukai vorele paskui senelių namų darbuotoją nukeliauja į skirtingas klases, kur išsipuošę vaikų nekantriai laukia seneliai.
Lėja išsiveržia į priekį, išpyškina savo vardą ir kad jai aštuoneri, bei jauno socialinio darbuotojo Kristijono ima klausinėti, ar seneliai čia gauna ledų, ar būna šokių būrelis kaip mokykloje, ar jie televizorių žiūri valandą, ar kiek nori… Nerimastinga mergaitė prajuokina jauną vaikiną, ir šis atsako į mergaitės klausimus:
– Žinai, seneliai, valgo ledus, bet tik kai labai šilta, jiems nebūna šokio būrelio, bet kas nori, gali kiekvieną rytą eiti į mankštas, o televizorių galima žiūrėti daugiausiai vakarais, nes dieną būna daug įvairiausių veiklų…
Mergaitė dar labiau pralinksmėja gavusi visus atsakymus ir net nepastebi, kai greitai su klasės draugais atsiranda dideliame kambaryje, kuriame labai šviesu, girdisi kažkokia keista, bet visai linksma muzika. Kristijonas patylina liaudiškos muzikos kapelos koncertą per radiją ir ramiai taria vaikams:
– Na štai, ir atėjome į bendrą senelių poilsio kambarį, kuriame jie klausosi muzikos, žaidžia stalo žaidimus, šaškėmis ir šachmatais. Dabar visi prieikite prie to senelio ar močiutės, su kuriuo šiandien norėsite žaisti, įteikite savo dovanėles. Per tą laiką aš prieisiu prie kiekvieno atskirai ir atnešiu kokį stalo žaidimą jums kartu pažaisti.
Vaikai nedrąsiai apžvelgia kambarį, kuriame ant sofos, krėslo, prie stalų sėdi iš viso 6 seneliai. Vaikai lėtu žingsniuku eina artyn senelių, į priekį rankytėmis tiesdami savo gamintus atvirukus ir mamų paruoštus keksiukus su spalvotais pabarstukais. Matydami senelių šypsenas, girdėdami Kristijono padrąsinimus prieiti ir pasisveikinti su seneliais, vaikai nurimsta ir išsibarsto po kambarį, prie išsirinktojo senelio ar močiutės. Pirmoji prie močiutės baltais banguotais plaukais iki pečių, rudomis ryškiomis akimis pribėga Lėja. Kambario kampe, prie lango, už nediduko stalo sėdinti senolė akimis palydi mergaitę su kaspinu, nerangiai krestelėjusią ant šalia esančios kėdės.
Nieko nelaukusi mergaitė į rankas senolei įduoda dovanėles.
– Čia Tau, su šeimos diena. Per dailę piešėm viską. Aš norėjau piešti su kreidelėm, tai taip ir nupiešiau, va dar čia prilipdžiau blizgučių, kad būtų gražiau… – pyškina mergaitė.
Močiutė giliomis rudomis akimis sužiūra į mergaitę ir jos dovanas. Atrodo, kad jos akyse tvenkiasi jūros bangos, kurios kaip mat nori atsiristi į krantą, link mergaitės. Tačiau močiutė nenori išgąsdinti guvios mergaitės ir sulaiko jūros bangas savo akyse. Ji nusišypso ir ištaria:
– Ačiū Tau, gal nori keksiuką pasidalinti? Aš nelabai valgau saldumynų…
– Ne, Tu suvalgyk savo, o aš savo. Mamos iškepė visiems po vieną. Ir nebijok, labai skanūs (atkąsdama didelį kąsnį) ir minkšti. Juk tu turi dantis, tiesa? Kartą mačiau, kaip senelis vakare išsiėmė savo dantis ir pasidėjo į stiklinę… Beje, aš Lėja, o Tu?
Močiutė dar labiau įsižiūri į mergaitę, bet šįkart su šypsena, ir tuoj pat ima kvatotis dėl klausimo apie dantis…
– Gerai Lėja, suvalgysiu keksiuką. Mano vardas Chaya… Koks gražus Tavo vardas, aš kadaise turėjau draugę tokiu pat vardu, – mąsliai ištaria močiutė.
– Koks keistas Tavo vardas! Kas jį tau tokį davė? Mano močiutė iš kaimo tai Irena, o miesto babytę vadinam Žana.
– Man tokį vardą davė tėvai. Išvertus iš hebrajų kalbos jis reiškia gyvenimą… – drebančiu balsu atsakė moteris.
– Kas ta hebrajų kalba? Kodėl tu žinai tiek negirdėtų žodžių? – nerimsta mergaitė.
– Žinai, būtų labai sunku paaiškinti, bet jeigu turi kantrybės, aš galiu Tau kai ką parodyti…
– Na, močiutė Zita dažnai man ką nors pasakoja, ypač kai atvažiuoju pas ją vasarą. Bet prižadėk, kad nepasakosi tos pačios istorijos daug kartų, gerai? Nes močiutė Zita taip daro ir būna labai nuobodu…
Chaya linktelėjo mergaitei, ir tą pačią akimirką lėtai pakilo nuo kėdės. Pasiramsčiuodama lazdele ji nusliūkino iki koridoriaus gale esančio savo kambario. Neįtikėtinai greitai senyva moteris vėl atsidūrė šviesiajame poilsio kambaryje, kur vaikai su seneliais užsiėmė savo veiklomis. Mažoji Lėja kambario kampe tyrinėja už stalo esančią lentyną su knygomis, tačiau tarpduryje pamačiusi Chaya tuoj pat atbėga pažiūrėti, ką ji atsinešė su savimi. Raukšlėtose, bet švelniose visai nepažįstamos močiutės rankose – rudas, gerokai apsitrynęs, storas odinis albumas. Mergaitei labai nekantru tuoj pat atversti albumą, tačiau ji visai neskubina močiutės, artėjančios link staliuko, ir jos abi ramiai atsisėda prie stalo.
– Štai, mano albumas. Saugojau ir pildžiau jį nuo tryliktojo savo gimtadienio. Jam daugiau nei šešiasdešimt penkeri metai, todėl vartykime jį atsargiai…
Smalsioji antrokė greitai stryktelėjo nuo savo kėdės, ir kaipmat atsisėdo ant močiutės kelių. Ji niekada iš arti nebuvo mačiusi tokios įspūdingos ir didelės knygos, kuri šnibždėte šnibždėjo turinti begalybę paslapčių. Chayą kiek nustebino mergaitės drąsumas, tačiau nuostabą sekundės tikslumu pakeitė švelnus žvilgsnis, pažvelgusi į susidomėjimo kupinas mergaitės akis ji pamatė kažką labai pažįstamo… Chaya šypsodamasi linktelėjo, o mažoji Lėja susikaupusi atvertė pirmąjį albumo puslapį…
Pirmajame albumo puslapyje buvo įklijuotas senas, anglimi pieštas eskizas. Eskize puikavosi įstabaus grožio dviaukštis pastatas dideliais langais, kurio frontonas atrodė it nekukli karūna. Pirmajame pastato aukšte švietė užrašas „PIRMOJI SENIAUSIA VAISTINĖ LIETUVOJE“, eskizo kampe rašalu iškringeliuotas parašas su aiškiai matoma raide L. Šis pastatas – tai Chayos vaikystės namai, kur ji iki karo gyveno kartu su tėvais Chaimu, Zahava, broliais Yitzaku, Tuvya. Chayos tėtis Chaimas buvo paslaugus ir savo profesiją išmanantis vaistininkas, vaistus gaudavęs net iš Rygos, nes ten nuo studijų turėjo likusį kurso draugą Ezrą, kuris kas mėnesį su didele siunta atvykdavo į Kėdainius – šioje Gurvičių vaistinėje buvo pats gausiausias vaistų asortimentas… Mama Zahava buvo visų mylima gydytoja, nuo ligų pagydžiusi ne vieną kėdainietį, jos patarimų klausti pacientai atvykdavo net iš Panevėžio, Radviliškio ir Kauno! Moteris buvo elegantiška, labai išprususi, dažnai skaitydavo ir knygose ieškodavo to, ko dar nežino. Brolis Yitzakas už Chaya buvo vyresnis šešeriais metais, tvirto charakterio, simpatiškas, aukštas vaikinas. Jau nuo mažens buvo aišku, kad seks tėvų pėdomis, nes darbuose dažnai padėdavo tiek tėvui, tiek mamai, iš anksti susipažinęs su medicina ją pamilo ir panoro šią sritį studijuoti Kaune. Mažylis brolis Tuvya buvo šeimos pagrandukas, jis buvo žaismingas, švelnus, ramus ir geras vaikas. Chayai dažnai tekdavo būti mažylio aukle, mat ji už jį vyresnė devyneriais metais. Paauglei Chayai tai dažnai nepatikdavo, nes sujaukdavo jos planus paslapčia pabėgti repetuoti dainų į Nevėžio pakrantę kartu su kiemo draugu Moiše, kuris visai neblogai griežė smuiku. Net mokėsi improvizuoti! Chaya visada buvo tarsi šokinėjanti žiežirba, kurios pašaukimas ir didžiausia svajonė buvo tapti dainininke… Ji svajodavo apie ilgas blizgančias sukneles su plunksnų rankovėmis, dailius batelius aukštu kulnu. Apie solinius koncertus brangiausiuose šalies restoranuose, o galbūt ir kabarete! Publika jai į sceną mėto rožes ir stoja eilėn prašyti dieviškosios Chayos Gurvič autografo… Paauglei netrūko ryžto, ji degė charizma, turėjo įgimtą artistiškumą, tačiau charakteris nebuvo lengvas, o tai tik apsunkino jos kelią į tais laikais beveik neįmanomą svajonę…
– Ar galim versti toliau? Ir aš vis dar nesuprantu, kodėl tavo šeimoje tokie keisti visų vardai! Mano šeimoj visai tokių nėra, o ir klasėj nei vieno tokio vardo, – smalsavo Lėja.
– Gerai, verskim kitą puslapį ir tuoj viskas bus aiškiau…
Močiutė Chaya grakščiai atvertė kitą puslapį, kuriame prieš akis buvo juodai balta nuotrauka nuplyšusiu kraštu. Nuotraukoje priešais sinagogą stovėjo būrys vaikų ir paauglių dvejomis eilėmis. Pirmojoje eilėje sutūpę devyni gal ketverių–penkerių metų mergaitės ir berniukai, o antrojoje eilėje dvylika vyresnių, mokyklinio amžiaus vaikų. Visi nuotraukoje šviesiais, baltais dantukais šviečiančiomis šypsenomis, tik viena mergaitė išsiskiria nuo kitų gan rūškana mina, rankoje atrodo kažką laikanti, tik dėl nuotraukos apdūlėjimo neįmanoma įžiūrėti ką…
– Štai pažiūrėk (pirštu į rūškanos minos mergaitę baksnoja Chaya), ta mergaitė tai aš! Mes čia po pamaldų, prieš Purim šventę. Šioje nuotraukoje šešių šeimų vaikai. Mūsų tėvai bendraudavo tarpusavyje, todėl ir švęsdavo šventes kartu. Rinkdavomės Febelšteinų namuose, nes jie buvo turtingiausia šeima, turėję sėkmingą bakalėjos parduotuvę, smuklę prie Rinkos aikštės ir net 7 vaikus! Kaip šiandien atsimenu foršmako, chalos, beigelių skonį, ponia Febelštein gamindavo nuostabiai!
– Oho! 7 vaikus! Tai kaip jie viską pasidalindavo? – net sušunka Lėja. – Mes su broliu Arnu tai pastoviai pešamės, o mes tik dviese…
– Visais laikais vaikai pešdavosi, taip jau yra, – nusijuokia močiutė, pavyzdžiui, aš šioje nuotraukoje pikta todėl, kad susipešiau su Febelšteinų Chise, štai šita mergaite (parodo). Ji visuomet vadindavo mane nemokša ir pašiepdavo prieš kitas mergaites, kad nemoku maldų, tėvai man neleidžia namie uždegti Šabo žvakės ir t.t. Ir juokdavosi su kitais, kad šiaip aš nemoku giedoti kukliai, kaip reikia… O ir mano mama prieš nuotrauką piktai subarė, kad nedaryčiau gėdos su tuo raudonu kaspinu, kuri man pasiuvo teta (ateičiai, kai būsiu dainininkė)… Visada galvojau, kad mano ženklas scenoje bus kaspinas, raudonas, ryškus, aksominis kaspinas, idealiai tiksiantis prie raudonai padažytų lūpų. Atsimenu, kad tada eidama į svečius norėjau verkti, bet mama sudraudė ir neleido. Tėtis nieko tada nesakė, tik liepė nesipykti su mama… Ir tą vakarą aš kažkur prie sinagogos pamečiau kaspiną… Kitą dieną ėjau jo ieškoti, bet neberadau… (atsiduso)
– Tu klausei, kodėl mūsų tokie keisti vardai? Kodėl moku tokių neįprastų žodžių… O todėl, kad aš iš žydų šeimos, mažute. Aš žydė. Visa mano šeima buvo žydai…
– Aha… O žydai tai kažkokie kitokie žmonės? Kaip latviai, estai ar kokie indėnai, o gal eskimai? Per pasaulio pažinimo pamoką mokėmės, kas gyvena pasaulyje, už tą užduotį gavau saulytę, o tai kaip ir geriausias įvertinimas… – didžiuodamasi paklausė antrokė.
– Na, dalele taip, žydai truputį skiriasi, mes turime savo kalbą, mūsų bažnyčia – tai sinagoga, tas dėdė, kur sekmadieniais kalba per mišias, pas mus būdavo rabinas su ilga barzda ir juoda skrybėle… Mes turime savo patiekalų, savo švenčių ir tradicijų. Visi žydai buvo skirtingi, kaip ir lietuviai… Bet ne, mažute, mes nei indėnai, nei eskimai, – su liūdnu šypsniu taria Chaja.
Trečiojo ir ketvirtojo puslapio iškarpos mažajai Lėjai per daug klausimų nekėlė, ten buvo pora mokyklos laikus menančių sąsiuvinio lapų su jidiš parašytomis eilėraščio pastraipomis. Mergaitė ilgai nelaukusi nubėgo prie šalia esančios berniuko ir senelio poros pasiskolinti lapo ir flomasterio. Mergaitė ėmė ant lapo keverzoti kažką panašaus į hebrajų rašmenis, jai, žinoma, sunkiai sekėsi, todėl Chaya irgi bandė prisiminti kaip rašyti jidiš, nors to nedarė kelis dešimtmečius… O ir šiaip juk rašyti tai, ką reikia, ji nemėgo niekada… Bežiūrint į tą vienoje vietoje nenustygstantį energijos kamuolį šalia, senolei tarsi prieš akis grįžo ta diena mokykloje… Ta diena, kai Chisei Febelštein ji pakišo koją, o toji nosim į priekį krito ant dešinės savo rankos. Tą kartą Chaya taip pasielgė iš pykčio, norėdama, kad toji Chisė pagaliau užsičiauptų ir nebetauškėtų apie sudegusio teatro pajodžargą, kuri kniaukia ir nemoka dainuoti… O Moišė prieplaukoje grotų ir be jos. Ją skaudino ir žeidė tokie žodžiai. Tada ji niekaip nesuprato, ko ta Febelšteinų mergaitė taip purkštauja ir nekenčia Chayos… Dabar, po viso gyvenimo, kur kas aiškiau, kad ne visi drąsūs svajoti garsiai… Ko ji dar nebuvo supratusi, kad Zora Febelštein savo Chisę su beveik lūžusia ranka atves būtent į jos namus, jos mamai parodyti… Nei ramusis tėtis Chaimas tąkart nerado žodžių užtarti vienintelę savo dukrą prieš įtūžusią žmoną. Tąkart niekas nenorėjo išgirsti jos pasiaiškinimų apie įžeidžius ir skaudinančius žodžius, kad Chaya niekada netaps dainininke, kad jos niekas neklausys… Ašaros krito žemėn, o jos liūdesio niekas negirdėjo. Namuose aidėjo tik pyktis, kad Chaya ir vėl ne tokia kaip reikia, vėl nekukli ir nedora, vėl tuščiai svajoja apie tai, ko niekada nebus, nes dainuoti – anokia čia profesija. Ta diena įsirėžė į atmintį labai giliai. Paauglei Chayai dėl tos dienos skauda ir dabar, tačiau liūdesio debesis praeina, o tikėjimas rožine blizgančia svajone sugebėjo išlikti net ir tą, ašaromis nulaistytą vakarą.
– Močiute Chaya! Baigiau rašyti, čia labai sunku… Ir jau iš tikro pavargau, sunkūs tie kringeliai. Verčiam toliau, gal dar ką gero rasim…
Mažos, nuo spalvotų flomasterių murzinos rankelės nekantravo versti albumo lapus vis pirmyn, tačiau moteris pernelyg stipriai brangino šią relikviją odos viršeliu, kad leistų mažylei nenusiplovus rankyčių jį versti toliau… Supratusi senolės diktuojamas taisykles, Lėja nesispyriojo ir žaibo greičiu nubėgo plautis bei sausintis rankų, kad tik toliau galėtų pratęsti kelionę po šios keistai geros močiutės pasakų albumą. Iš nekantrumo pravertusi kelis puslapius su iškarpomis iš laikraščių, kažkokiais pieštais suknelių paveikslėliais, įklijuotais bilietais iš kino, keletu labai sudžiūvusių gėlių žiedų, smalsios akys įsistebeilijo į dviejų mergaičių nuotrauką. Viena buvo su kaspinu, o kita dailiomis kasomis, gelėta, ilgesne suknele su apykakle. Jos nebuvo tokio amžiaus kaip mažoji smalsuolė, buvo labiau panašios į jaunas paneles.
– Čia ta pati mergaitė, tik gal jau labiau panelė ir dabar laiminga. O ir kaspinas atsirado… Bet kas ta kita, aa? – toliau domėjosi mergaitė.
– Tu teisi Lėjuk, ta pati mergaitė, o gal labiau panelė su kaspinu, tai aš, man čia gal 15 metų, dešinėje, štai čia (rodo pirštu) mano vienintelė ir geriausia draugė iš vaikystės, ji buvo gal metais vyresnė, tai jai tada buvo 16 metų. Pamenu, tais pačiais metais šokom jos vestuvėse! Ir žinai ką, jos vardas buvo toks pats kaip tavo!
– Kaip mano? Tai jos vardas irgi Lėja?
– Taip, visai toks pats kaip tavo…
Ta mergina iš nuotraukos su gelėta suknele Chayos atmintyje išlikusi visai tokia pat besišypsanti… Lėja visą vaikystę ir dalį paauglystės buvo vienintelis žmogus, kuris tikėjo ir prieš kitus gynė jos svajonę būti dainininke. Jos kartu po pamokų prisėdusios parke kartu įsivaizduodavo koncertus, kurdavo istorijas apie ateitį ir kaip kartu gastroliuos po pasaulį kaip geriausios draugės. Viena bus scenoje, o kita jai siųs gražiausius pasaulio kostiumus scenai, žėrinčius, papuoštus tūkstančiais karoliukų, deimantų ir brangakmenių… Sukneles ilgu šleifu ir plunksnų rankovėmis… Lėja svajojo būti siuvėja, tokia pat gera, kaip jos mama Rachelė, pas kurią drabužius išeiginėms progoms siuvosi visos Kėdainių ir aplinkinių miestelių damos… Kol Chaya svajodavo, Lėja, pagauta įkvėpimo, sąsiuvinyje anglimi modeliuodavo sukneles, kostiumėlius ir paltus. Svajonės jas nešdavo net į Paryžių… Netgi tam lemtingam koncertui su Moiše turgaus aikštėje, būtent Lėja paprašė savo mamos medžiagų atraižų nuo damų suknelių, šviesiam kaspinui į šukuoseną… Chaya būtų norėjusi visą gyvenimą likti draugėmis, tačiau Lėją taip pat atėmė ta žiauri, juoda, begalinį skausmą pasėjusi ranka.
Nors šių laikų Chaya jau buvo benuklystanti į sielvartą, ją į dabarties akimirką sugrąžino ne kas kitas, o mažoji žiežirba, sėdinti šalia ir nekantraujanti atversti dar vieną puslapį.
– Pažiūrėk čia, o šitas berniukas? Ką jis čia laiko, kas čia per vieta? Kiek daug žmonių!
– Mano mieloji, čia ta lemtinga diena! Tą dieną aš buvau dainininkė! Mes su Moiše buvom surepetavę gal penketą dainų, ir abu kartu išdrįsom išeiti padainuoti į … centrinę turgaus aikštę! Niekada nepamiršiu to jaudulio… Juk nei mama, nei tėtis nežinojo, kad būtent jų dukra yra ta mergina, pradžiuginusi visą tuntą apsipirkinėjančių miestiečių… Nesužinojo iki tol, kol kitą dieną apie tai nekalbėjo visas miestas, o ir pro šalį ėjęs žurnalistas mus nufotografavo ir įdėjo į laikraštį! Tėvai mane atpažino, žinoma, iš kaspino plaukuose. Na, o puikusis Moišė niekur į miestą neidavo be savo smuiko… – tai bepasakodama močiutė nesiliovė šypsotis, netgi ėmė kažką smagiai sau niūniuoti…
♪♫Tumbala, tumbala, tumbalalaika,
Tumbala, tumbala, tumbalalaika
tumbalalaika, shpiel balalaika
tumbalalaika – freylach zol zayn♪♫
Tuomet 15 metų jaunuoliams tai buvo bene įspūdingiausia gyvenimo diena. Išdrįsę muzikuoti miestiečių ausims ir akims, jie jautėsi laimėję kažką didelio… Chaimas ir Zahava Gurvičiai pagaliau nustojo neigti dukros talentą, nes visi ateidavę į jų vaistinę ar gydytojos kabinetą tik apie tai ir tešnekėjo, kokia gabi ir žavinga jų duktė… Chaya ir mama netgi sudarė susitarimą, kad jeigu ši laikysis tvarkos sinagogoje ir stengsis tinkamai atstovauti Gurvičių šeimą, mama neprieštaraus jos ir Moišės repeticijoms prie Nevėžio. Nors susitarimas truko neilgai (nes jaunuolius greitai pradėjo piršti vedyboms), tai vis viena buvo graži pradžia tikslingai siekti savo svajonės…
Senolių poilsio kambaryje šurmulys tarp vaikų ir senelių pamažu vis rimo, matyt, pavargo tiek seneliai, tiek juos lankantys mažieji svečiai. Tik viena pora kambario kampe už nediduko stalo vis vartė albumą, krykštavo ir vaikščiojo tai pirmyn, tai atgal, tai kažką niūniavo, tai kažką dainavo, piešė ar rašė. Mažajai Lėjai ir močiutei baltais pusilgiais banguotais plaukais niekaip nepritrūko energijos. Iš šono galėjai pagalvoti, kad ta mergaitė – tikra tos močiutės anūkė… Viena šalia kitos jos buvo kaip du vandens lašai. Tik vienas lašas – ką tik pradėjęs lašėti, o kitas bebaigiantis… Abi jos žaižaravo kaip dvi ugnelės, negalėdamos nustoti bėrusios į orą žodžius ir juoką. Laikas ištirpo…
Visą laiką kambaryje buvęs socialinis darbuotojas Kristijonas paprašė vaikų atsisveikinti su seneliais, nes šiems laikas pietauti, o svečiams važiuoti namo.
Chaya ir Lėja skirtis nenorėjo. Viena nenorėjo pietauti, o kita važiuoti namo. Abi stipriai, stipriai apsikabino. Iš močiutės akių ėmė ristis bangos… Ji geriau nei kas kitas suprato, kad tokios geros ir atidžios klausytojos kaip mažoji Lėja, niekada daugiau neturės… Tas vaikas į jos kadaise skaudžiai sudaužytą pasaulį grąžino ypatingą galią – grįžti į laimingas akimirkas vaiko akimis… Močiutė ir mergaitė pamažu, belaukiant mokytojai, paleido viena kitą.
– Bleyb gezunt, mein harts… – jidiš kalba iš glėbio paleisdama Lėją sumurmėjo Chay., – ačiū Tau, kad mane aplankei, visada Tave prisiminsiu ir prieš miegą už Tave pasimelsiu, vaikeli. Niekam niekada neleisk užgesinti tavo ugnies…
– Viso, močiute Chaya, ačiū už pasakas! Jūs labai gera pasakotoja, pasiilgsiu Jūsų, – rankele mostelėjo ir paskui mokytoją nubėgo mergaitė.
Šis kadaise patirtas susitikimas iki paskutinio atodūsio ramino ir džiugino kasdien vis silpstančią Chayą… Ar ji koncertavo brangiausiuose šalies restoranuose, galime patys sau atsakyti.
O ir istoriją, jeigu kada norėsis vėl išgirsti, pažiūrėkite pro Beigelio skylutę. Ir tą pačią akimirką atsidursite prie Didžiosios gatvės sankirtoje esančios Chaimo Gurvičiaus seniausios Lietuvoje vaistinės.
Nuotraukos: /asociatyvi „Pixabay“ nuotr./
/Kėdainių krašto muziejaus nuotr./
