Džiaugsmą prieš Kalėdas dovanojantis Vytautas: „Esu turbūt vyriausias Kalėdų Senelis Lietuvoje“

Kai prieš Kalėdas į duris pasigirsta beldimas, gali būti, jog atėjo Kalėdų Senelis. Nesvarbu, ar tu vaikas, ar suaugęs – Kalėdų stebuklas svarbus visiems. Tuo įsitikinęs jau 53-čius metus Kalėdų Senelio kostiumą užsivelkantis kėdainietis Vytautas Butkevičius, kuris išdalintas dovanas skaičiuoja ne vienetais, o tonomis.

Keleivio vietoje – didžiulis pliušinis žaislas, o vairuotojas – pats Kalėdų Senelis. Tokį vaizdą Kėdainių gatvėse, matyt, ne kartą jau matė kėdainiečiai. O praėjusį savaitgalį Kalėdų Senelis vaikams dovanas dalino prie miesto eglės.

Kalėdų Senelio karjerą Vytautas pradėjo 1968 metais. Tiesa, iš karto jis buvo Senis Šaltis, vėliau – Kalėdų Senelis.

Kiekvieni metai, artėjant gražiausioms metų šventėms, dovanoja istorijas. Jų per tiek metų būta pačių įvairiausių.

„Esu turbūt vyriausias Kalėdų Senelis Lietuvoje – nėra gal tokio, kad su tokiu stažu būtų. Juo buvo mano senelis, paskui Kalėdų Senė buvo mano mama. Ir aš. Pradėjau tada, kai išėjau į kariuomenę“, – pasakoja Vytautas.

V. Butkevičius sako, kad bendrauti su vaikais, dovanoti jiems džiaugsmą jam tiesiog patinka. Ypač jaudina tos istorijos, kai šeimos verčiasi sunkiai – tada prieš šventes vaikams pavyksta sukurti patį tikriausią stebuklą. Beje, išvydus Kalėdų Senelį, juokiasi Vytautas, pasikeičia ne tik vaikų akys: „Ir mama, ir tėvas, ir močiutė, žiūrėk, tarsi pasitempia. O kiek vaikų paslapčių žinau – juk jie man viską papasakoja.“

Tuo tarpu pats Senelio maišas yra stebuklingas – jame telpa nesuskaičiuojamai daug dovanų. Tiesa, Vytautas nėra turtingas verslininkas – pradžiuginti vaikus jam padeda Vokietijos, Suomijos labdaros fondai, o vienas pagrindinių rėmėjų Kėdainiuose – įmonė „Daumantai“. Štai vienais metais, sako V. Butkevičius, šventiniu laikotarpiu jis išdalino apie pusantros tonos žaislų. Vytautas lanko ne tik miesto, tačiau ir kaimo vaikus.

Kiekvieni metai, artėjant gražiausioms metų šventėms, dovanoja istorijas. Jų per tiek metų būta pačių įvairiausių.
Kartą, pavyzdžiui, kone sugraudino mažos mergaitės ašaros gavus naujus batus. Arba kai teko nešti dovanų didesnį už save meškiną.

O sykį Kalėdų Senelio viešnagę užsisakė mergvakarį šventusi merginų kompanija („Visą barzdą nupešiojo. Kai grįžau namo, žmona klausė, ar į kokią avariją patekau.“)

Tačiau labiausiai įsimena susitikimai su vaikais: jų akyse pamatytas džiaugsmas.

Duodamas kitam, sako Vytautas, gauni ir pats: „Vaikai turbūt savo energiją man perduoda. Kad ir pavargęs grįžtu, bet nuotaika būna visai kita. Ir kaip tada nesijaus Kalėdų stebuklas? Žinoma, kad jis yra.“