Krakių seniūnijos seniūnas Ernestas Barčas, kuriam laikinai, kol bus išrinktas naujas seniūnas, patikėtos ir Dotnuvos seniūno pareigos, šypsosi, jog kalbant teisiniais terminais, seniūnijų šeimininkai dažniausiai turi keturis vaidmenis: teisėjo, prokuroro, advokato ir kaltinamojo.

Paklausus, kuriuo iš jų dažniausiai jam pačiam tenka būti, E. Barčas smagiai nusikvatoja: „Kiekvienas seniūnas vaidina visus tuos vaidmenis, nes tokiam darbe tikrai apimi šiuos keturis amplua. Mano asmeninė patirtis rodo, kad dažniausiai tenka būti kaltinamuoju.“

Dėl nežinojimo

Netrukus surimtėjęs priduria, kad seniūnui iš tiesų reikia būti ir teisėju, ir prokuroru, ir advokatu, tačiau dažniausiai tena kaltinamojo vaidmuo, o taip nutinka dėl žmonių nežinojimo.

Pašušvio parko 130-ųjų metinių minėjime.

„Dauguma įsivaizduoja, kad už viską, kas yra ar nutinka seniūnijos teritorijoje, atsakingas seniūnas, tačiau iš tiesų taip nėra. Kad ir kalbant apie kelius, kurių priklausomybė skiriasi. Žmonės mato, kad kelias užpustytas, reiškia, kaltas seniūnas, nes nenuvalė. Tačiau per seniūnijas einantys keliai gali būti magistraliniai, regioniniai, rajoniniai, todėl ir jų priežiūra skirtinga. Nepaisant to, pagal galimybes visada stengiamės siųsti savo turimą techniką, kad tik tuos kelius nuvalytų. O kur dar kiti reikalai – veikiančios ir neveikiančios kapinės, neprižiūrimas nekilnojamas turtas, aplinkosaugos klausimai, kultūriniai dalykai, daugybė eilinių seniūnijos gyventojų problemų. Ir visa tai nėra tik seniūno reikalas“, – kalbėjo E. Barčas.

Norėjosi naujovių

2019 metų spalio 1-oji – data, kai jis, laimėjęs konkursą, atsidūrė Krakių seniūnijoje.

„Negaliu sakyti, kad iki tol Kėdainių kraštas man buvo nepažįstamas. Čia anksčiau dirbau maždaug devynerius metus“, – sakė E. Barčas.

„Dauguma įsivaizduoja, kad už viską, kas yra ar nutinka seniūnijos teritorijoje, atsakingas seniūnas, tačiau iš tiesų taip nėra.“ E. Barčas

Iki tapdamas seniūnu pašnekovas turėjo nuosavą verslą – prekiavo biokuru ir automobiliais, prieš tai dirbo komercijos direktoriumi vienoje iš Raseinių įmonių, užsiimančių gyvulių supirkimu, o jo aptarnaujama teritorija apėmė Jonavos ir Kėdainių rajonus. Todėl tikina, jog puikiai pažinojo mūsų kraštą ir atokiausius jo kampelius, be to, darbo reikalais teko daug bendrauti ir su smulkiais, ir su stambiais ūkininkais.

„Darbą norėjau keisti, nes pavargau, nebuvo kur tobulėti, ieškojau kažko naujo, įvairesnio, kad galėčiau daugiau išmokti ir pats pritaikyti savo žinias, patirtį“, – atviravo E. Barčas.

Ieškojo pokyčių

Krakių seniūnas įsitikinęs, kad mokytis niekada ne vėlu ir netgi labai pravartu, nes tai atveria naujas galimybes, todėl 2019-aisiais, baigęs magistro studijas, nusprendė imtis naujos veiklos – išbandyti save valstybės tarnyboje. Kadangi tuo metu jo gimtuosiuose Raseiniuose nebuvo paskelbtų konkursų į valstybės tarnybą, ėmė žvalgytis po kaimyninius rajonus.

Liepos 6-oji ant Plinkaigalio piliakalnio.

„Pamačiau, kad Krakėse ieškomas seniūnas. Net apsidžiaugiau, nes visas Kėdainių rajonas man buvo žinomas. Buvau laimingas, kad gavau šį darbą“, – prisipažino E. Barčas.

Karantino kasdienybė

Vos pradėjus seniūnauti Krakėse, maždaug po pusmečio, buvo paskelbtas pirmasis karantinas, teko pereiti dirbti nuotoliniu būdu. Bėdų dėl to nekilo, tikina seniūnas. Nors per abu karantinus seniūnijos durys buvo rakinamos, tačiau visi, iš anksto užsiregistravusieji, patekdavo pas seniūną ar specialistus ir susitvarkydavo savo reikalus.

„Tik apie 10 procentų laiko per abu karantinus mūsų žmonės dirbo nuotoliniu būdu, o aš kasdien važinėjau į darbą. Buvo visokių reikalų, bėdų, rūpesčių, kuriuos reikėjo spręsti neatidėliojant. Kiek tik žmonių kreipėsi į seniūniją, visais klausimais padėjome, kaip galima operatyviau ir sklandžiau. Neatsikalbinėjome, jog mums karantinas ar nuotolinis darbas. Manau, kad viešųjų paslaugų teikimas nenukentėjo, nes visą laiką dirbame visu pajėgumu“, – sakė pašnekovas.

Rado gerą komandą

Didžiausiu karantino iššūkiu seniūnijos administracijai ir ypač socialinei darbuotojai tapo pagalba vienišiems žmonėms ir senjorams, kuriuos reikėjo ir maisto produktais aprūpinti, ir vaistų nupirkti.

Seniūnas atviras, jeigu ne geras Krakių seniūnijos kolektyvas, jam būtų žymiai sunkiau. Be to, pradėjus seniūnauti daug padėjo tuometinis mentorius ir ilgametis Krakių seniūnas Jonas Dalbokas.

„Dėkoju J. Dalbokui, kuris iš pradžių man labai pagelbėjo, padėjo, parodė, patarė. Jis surinko gerą komandą, todėl darbuotojais pasitikiu, jie šaunūs, darbštūs, kolegiški. Visi kiek reikia, tiek dirbame“, – patikino E. Barčas.

Sukėlė nuostabą

Seniūnas pripažino, kad per pirmuosius darbo metus pasitaikė dalykų, sukėlusių nemenką nuostabą. Vienas tokių pavyzdžių – sniegingas vasario savaitgalis, kai jis apie 22 valandą sulaukė telefono skambučio, besišaukiančio pagalbos. Skambinusieji prašė padėti, nes kelyje dėl gausaus pustymo ir slidaus kelio įstrigo keturi automobiliai.

Beveik pusantrų metų seniūnaujantis pašnekovas atviras, šis darbas nėra pats sunkiausias iš tų, kuriuos jam teko dirbti.

„Tas kelias penktadienį buvo nuvalytas, tačiau savaitgalį, gausiai sningant, žmonės pateko į bėdą – kelias tapo neišvažiuojamas. Patekusieji į bėdą pasakojo, jog skambino trumpuoju pagalbos numeriu, tačiau atsisakyta siųsti jiems ugniagesių automobilį. Niekas nepasidomėjo, ar mašinose yra mažų vaikų, sergančių, gal su negalia žmonių, tik motyvavo tuo, kad tokiu atveju reikia kviestis techninę pagalbą. Gaila, bet nesigilinta, kad čia ne did­miesčių priemiesčiai, kuriuos techninė pagalba pasiekia greit. Tiesa, žmonės kvietėsi ir šią pagalbą, kurios atstovai tikino tądien nespėjantys padėti visiems bėdoje, o ir atvykti galėtų tik po kelių valandų. Manau, jog tokie atvejai rodo įstatymų netobulumą“, – kalbėjo E. Barčas.

Nesulaukė pagalbos

Vis tik seniūnas nenuleido rankų, nes reikėjo padėti įstrigusiems sniege, todėl paskambino Dotnuvos ugniagesiams, tačiau ir šie tik skėsčiojo rankomis – tokios pagalbos teikti negali, nes jie pavaldūs Bendrajam pagalbos centrui (BPC).

Pirmūnas Požėčių devynmetės mokyklos garbės lentoje.

„Visos rajono ugniagesių komandos yra išlaikomos rajono savivaldybės lėšomis, o pavaldžios – BPC. Man tai keista. Pamatę, kad iš niekur nesulauks pagalbos, žmonės patys turimomis priemonėmis bandė išsikasti iš sniego kalnų“, – sakė E. Barčas.

Smagios akimirkos

Paklausus, ar seniūno darbe būna smagių akimirkų ir džiaugsmą teikiančių dalykų, pašnekovas šypsosi – žinoma, o smagiausia, kai į gyventojo prašymą jis gali sureaguoti čia ir dabar.

„Visada džiaugiuosi, jeigu mums krakiškių problemas pavyksta išspręsti tuoj pat“, – patikino E. Barčas.

Komandos žmogus

Beveik pusantrų metų seniūnaujantis pašnekovas atviras, šis darbas nėra pats sunkiausias iš tų, kuriuos jam teko dirbti, bet tikrai pats atsakingiausias.

Vaikystėje su tėvais. (E. Barčo asmeninio archyvo nuotr.)

„Žinoma, būna visko. Tik atėjęs į Krakes, pamačiau, ką galiu nuveiki. Vieni pirmųjų darbų – miestelio atnaujinimas, pasodinome naujus gėlynus, ėmėmės tvarkyti centrą. Po truputį judiname skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus muziejaus reikalus. Labai mėgstu bendrauti, o ir žmonės čia geri, darbštūs. Viskas priklauso nuo to, kaip su jais bendrauji. Esu komandos žmogus, todėl tariamės, kalbamės, noriu, kad išsakytų pastabas, ką mato blogai ir ką dar reikėtų pataisyti. Vienas nieko nepadarysi, bet su gera kompanija gali kalnus nuversti“, – kalbėjo E. Barčas.

Važinėja kasdien

Šiuo metu Raseinių mieste gyvenantis ir kasdien į darbą Krakėse – pirmyn atgal apie 80 kilometrų, važinėjantis seniūnas šypsosi, kad kelionė neprailgsta, nes kol pasiekia seniūnijos ribą klausosi žinių ar muzikos, o tik įvažiavęs į savo teritoriją apsuka gyvenvietes pažiūrėti, ar viskas tvarkoje.
„Iš Raseinių ėmiau važinėti sulig antro karantino pradžia, nes anksčiau šiek tiek laiko gyvenau pas tėvus, kurių sodyba yra arčiau – apie 24 kilometrus nuo Krakių. Tačiau, prasidėjus antrai koronaviruso bangai, nebenoriu rizikuoti tėvukų sveikata, sugrįžau į Raseinius“, – sakė E. Barčas.

Pastūmėjo šeima

Krakių seniūnas gimė ir augo Raseinių rajone, Betygalos seniūnijoje, Požėčių kaime. Čia baigė devynmetę mokyklą, vidurinio mokslo atestatą gavo tuometinėje Betygalos Maironio vidurinėje mokykloje. Vėliau Kauno kolegijoje jam įteiktas profesinio teisės bakalauro diplomas, o teisės magistro laipsnį įgijo Kazimiero Simonavičiaus universitete Vilniuje.

„Augau paprastoje šeimoje. Mama buvo namų šeimininkė, tėtė daugybę metų dirbo vairuotoju, iš pradžių kolūkyje, vėliau autobusų parke, keletą metų jis buvo mokyklos ūkvedžiu ir darbų mokytoju. Turiu septyneriais metais jaunesnę seserį Edita. Ji – vyr. slaugytoja Blinstrubiškių socialinės globos namuose. Mano profesiniam pasirinkimui šeima didelės įtakos neturėjo, tėvai tik patarė, kur duona bus sotesnė. Vienas iš pasirinkimų, baigus vidurinę mokyklą, buvo studijuoti istoriją, nes porą metų apskrityje istorijos olimpiadoje užėmiau prizines vietas, be to, su apskrities komanda dalyvavau respublikinėje olimpiadoje. Kadangi galvojau ir apie teisės mokslus, tėvukai pasiūlė rinktis teisininko specialybę, nes duoną bus lengviau užsidirbti, negu tapus istoriku“, – pasakojo E. Barčas.

Filosofija paprasta

Šiandien pašnekovas patenkintas savo pasirinkimu ir nesigaili netapęs istoriku. Jis šypsosi, kad jam išvis nebūdinga graužtis ar gailėtis dėl to, jog kažkokiu metu priėmė vienokį ar kitokį sprendimą.

Krakių seniūnai (iš dešinės) E. Barčas ir J. Dalbokas su „Lions“ klubo narėmis: J. Tyliene ir J. Grigariene.

„Mano filosofija paprasta, jeigu gailiesi kažkada ne taip pasielgęs, reiškia, iš to laiko reikia išbraukti ir visus tuomet nutikusius gerus dalykus. Tad geriau dėl nieko nesigraužti. Jeigu gailėsiesi praeities, labai sunku bus žiūrėti į ateitį. Tikiu likimu, kas nutiko, reiškia, taip ir turėjo įvykti, o kas bus ateityje, vadinasi, toks likimas“, – samprotavo E. Barčas.

Didžiausia žuvis

Meilė istorijai pašnekovo gyvenime išlikusi iki šiol, tiesa, istorinių knygų skaitymą smarkiai „apkarpė“ seniūno darbas. Paprasčiausiai tam belieka labai mažai laisvo laiko, kaip ir kitam jo pomėgiui – žvejybai.

„Kai nutaikau minutę, paimu knygą į rankas, pažiūriu istorines laidas internete. Taip pat nukentėjo ir žvejyba. Kadangi gyvenome netoli Dubysos, tėvukas išmokė meškerioti. Mes, vaikai, nuo ankstyvo pavasario traukdavome su meškerėmis prie upės. Apie pasiekimus šioje srityje sunku kalbėti, nes man dar viskas priešaky, kadangi didžiausia gyvenimo žuvis dar nepagauta“, – juokiasi E. Barčas.

Džiaugsmas – dukra

Neseniai keturiasdešimtmetį atšventęs pašnekovas šiuo metu yra vienišas. Išsiskyręs su žmona, jis rūpinasi, daug dėmesio ir laiko skiria devynmetei dukrai Rugilei. Kartu jie mėgsta nuvykti į kavinę, po to apsilankyti kino teatre.

„Gaila, bet tai buvo senokai, nes dabar mūsų bendravimą smarkiai riboja koronavirusas, todėl kurį laiką nesimatom, nenoriu rizikuoti jos sveikata ir kol kas, ačiū Dievui, nei ji, nei aš nesusirgome. Džiaugiuosi, kad su dukryte puikiai sutariam. Ji – mano džiaugsmas. Tik gaila, kad pernai dar ir atostogų kartu neturėjome“, – sakė E. Barčas.

Linkėjimas kolegoms

Pasirodo, pirmuosius darbo metus seniūnijoje jis atostogų neturėjo, galvoja, kad ir šiemet jų nebus, nes ruošiamasi Krakių 600-ųjų įkūrimo metinių paminėjimui, be to, 2021-aisiais miestelis paskelbtas Mažąja kultūros sostine.

„Miegoti ar ilsėtis nebus kada“, – juokiasi senūnas ir priduria: „Jeigu nuims karantino ribojimus, tai ne atostogos bus galvoje, reikės daug ką padaryti“.
Pokalbio pabaigoje į klausimą, ko norėtų palinkėti sau ir kolegoms seniūnams, E. Barčas linksmai atsakė: „Kuo mažiau būti kaltinamaisiais. O rimtai sakant, mano kolegos daug padėjo ir patarė, ką ir kaip daryti, ačiū jiems už tai. O gerai ar blogai aš dirbu, tegul vertina gyventojai“.

Panašios naujienos

4 Responses

  1. Ričardas

    Kam tyčiotis iš žmogaus? „Dvigubas seniūnas“… Jei žmogus turi viršvorio, nereiktų iš jo tyčiotis ir vadinti „dvigubu“

    Atsakyti
  2. Krakių gyventoja

    Kodėl Lietuvoje bujoja patyčios? Jei žurnalistai atvirai žmogų išjuokia, jei parašo, kad jis „dvigubas“, kad jį žmona paliko… Žmogus paatviravo asmeniškai, o viskas paimta ir paviešinta. Kėdainiams pasijuokt savaitgaliui bus kaip tik.

    Atsakyti
  3. Na

    Taip pavadintas turbūt ne dėl svorio , o tdėl kad vadovauja dviems seniūnijoms.Tačiau skaityti apie jo darbą nuostabiai gera.

    Atsakyti

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.