Dvidešimt karo su terorizmu metų

Andrius Navickas, LR Seimo narys

2001 m. rugsėjo 11 d. tuometiniame savo kabinete Teisingumo ministerijoje rašiau pasiūlymus kaip derėtų reaguoti į Lietuvos žydų vidinius ginčus, kai įsiveržė kolegė, atsakinga už ministerijos viešuosius ryšius ir išsigandusi paskelbė, kad vyksta tikra velniava. Galbūt prasidėjo karas.

Visos pasaulio televizijos vėl ir vėl kartojo tą patį į Pasaulio prekybos centro bokštus įsirėžiančių lėktuvų vaizdą Niujorke. Ugnis, dūmai, panika. Taip pat spėlionės, kas toliau?

Buvo pranešta apie į Pentagoną nutaikytą lėktuvą, taip pat apie lėktuvą, kuris nukrito Pensilvanijos laukuose. Niekas negalėjo atsakyti, kiek dar „mirties lėktuvų“ gali būti.

Netrukus paskelbta, kad tai ne kokie nors mistiniai lėktuvų gedimai, bet gerai suplanuoti teroro aktai, už kuriuos visą atsakomybę prisiima radikali islamiška organizacija „Al Qaeda“, vadovaujama Osamos bin Ladeno. Lietuviškas šios organizacijos pavadinimo vertimas – „Bazė“ ir ji buvo įkurta kovai su sovietiniais kariais Afganistane. Paradoksalu, kad, kaip kovotoja su komunizmu, kurį laiką ji buvo remiama ginklais pačios JAV.

Per vieną dieną Osama bin Ladenas tapo „populiariausiu“ pasaulio žmogumi, o į kasdienę vartoseną ilgam sugrįžo žodis „teroras“.

Rugsėjo 11-ąją žuvo ne tik trys tūkstančiai žmonių, bet ir saugumo jausmas. Teroro aktų būta ir seniau, tačiau jie dažniausiai buvo vietinės reikšmės, su santykinai nedideliu aukų skaičiumi ir, nepaisant nepriimtinumo, racionaliai paaiškinami. Pavyzdžiui, airių, baskų ar katalonų separatistai tokiu būdu ko nors bandydavo išsireikalauti iš nacionalinės valdžios, taip pat būta teroro aktų, susijusių su žydų – palestiniečių konfliktu. Rugsėjo 11-osios teroro aktai buvo išskirtinai simboliniai. Siekta ne pašalinti kurį nors politiką ar karinį veikėją, tačiau smogta JAV dominavimo pasaulyje simboliams. Tai buvo televizijai skirtas terorizmas, kurio svarbiausia žinia – Vakarų civilizacijos dominavimui pasaulyje ateina galas. Niekas niekada nebegalės jaustis saugus. Tai patvirtino ir vėliau įvykdyti teroro aktai Londone, Briuselyje, Paryžiuje. Kadangi po Rugsėjo tragedijos imtasi išskirtinių saugumo priemonių lėktuvuose, pasirinkta smogti viešajam transportui, kitoms žmonių masinio susibūrimo vietoms. Nepamirškime ir gąsdinimų biologiniu terorizmu – paskleisti juodligės užkratą.

Šokiravo ir tai, jog Rugsėjo teroro nesustabdė daugybė žvalgybininkų, specialiųjų tarnybų pareigūnų. Jau vėliau paaiškėjo kad jie per mažai rimtai reagavo į galimas grėsmes. „Al-Qaeda“ pakako pusės milijono dolerių „operacijos“ parengimui ir devyniolikos specialiai parengtų vykdytojų, pasiryžusių numirti už „kilnų reikalą“

Gerai pamenu tą jausmą prieš dvidešimt metų kai supratome, kad visos saugumo priemonės praktiškai neveiksmingos prieš teroristą – mirtininką, kuris gali būti bet kur. Prasidėjo kiek isteriškas karas su terorizmu, kuris įgijo antiislamistiškų bruožų. Į Afganistaną buvo įvesta JAV ir sąjungininkų kariuomenė, pradėtas medžioti Osama bin Ladenas. Nors pastarasis galiausiai buvo nukautas, bet, pripažinkime, Vakarai karą Afganistane pralaimėjo ir vėl jis valdomas terorizmą praktikuojančio talibano.

Tiesą sakant, po rugsėjo 11-osios labiausiai pasikeitė oro uostai ir skrydžių taisyklės. Šiandien jau sunku patikėti tuo, kaip vyko skrydžiai iki Rugsėjo įvykių. Patikra buvo minimali, į saloną buvo galima įsinešti gerokai daugiau daiktų ir jaustis jame kur kas laisviau. Atrodė, kad tik visiškas beprotis gali kenkti lėktuvui, kuriuo pats skrenda.

Rugsėjo įvykiai šokiravo ir pasaulis kuriam laikui nuščiuvo. Tiesa, jau įsitikinome, kad didelės nelaimės tik trumpam gali sutelkti pasaulį. Jau netrukus prasidėjo tikras sąmokslo teorijų bumas. Esą Rugsėjo įvykiai sumanyti pačių JAV specialiųjų tarnybų. Net teko girdėti teoriją, kad nebuvo jokių tragedijų, viskas sumontuota kino studijose, Sunku patikėti? Na, kai šiandien girdime, kad koronavirusas yra mitas, galima nesistebėti ir kitomis beprotiškomis teorijomis.

Akivaizdu tik viena, kad Rugsėjo įvykiai iš tiesų neatsiejami nuo televizijos. Tai turėjo būti pirmiausia smūgis vaizduotei ir saugumo jausmui, todėl ir buvo pasirinkti objektai, kurie labiausiai galėtų sukrėsti. Teroro aktas visada susijęs su viešumo paieškomis. Svarbu ne tik sunaikinti objektą ar žmogų, bet sukelti kuo daugiau triukšmo, kuo daugiau žmonių įbauginti.

Ar galima laimėti karą prieš terorizmą, kuris turi daugybę veidų? Veikiausiai, kad galutinė pergalė čia neįmanoma. Galima preventyviai sekti pinigų srautus, nukenksminti organizuotas grupes, kurios organizuoja smurto veiksmus, bet visada gali pasirodyti žmogus su Herostrato sindromu. Primenu, kad prieš daugelį amžių Herostratas sudegino nuostabią Artemidės šventyklą vien dėl to, jog norėjo išgarsėti.

Tai nereiškia, kad su terorizmu ir smurtu nereikia kovoti. Būtina dėmesingai sekti net menkiausius smurto ir neapykantos daigus. Kantriai „ravėti“ įvairias „neapykantos bendruomenes“, kurios sistemingai „plauna smegenis“ ir moko nekęsti. Tai, kad per pastaruosius dvidešimt metų pasaulyje neįvyko dar didesnių teroro aktų, jau pasiekimas, kuris paneigė radikalių pesimistų nuogąstavimus, jog organizuoto smurto banga nušluos Vakarus. Kita vertus, net ir optimistai pripažįsta, jog saugumas globaliame pasaulyje – santykinė sąvoka. Turime mokytis gyventi pasaulyje, kuriame labai daug įvairovės, rizikos ir neapibrėžtumo. Terorizmas sunyksta pats, kai negali pasiekti savo tikslų, kai jo nustojama bijoti.

Ar per dvidešimt metų pasikeitė Lietuvos visuomenės saugumo jausmas? Šiandien kovojame su pandemija, su nelegalių migrantų problema, ginčijamės dėl vertybių. Be abejo, streso yra kur kas daugiau nei prieš du dešimtmečius. Kita vertus, kiekvienas išbandymas užgrūdina ir sustiprina. Jei 2001 m. mes tebuvome pasaulio įvykių stebėtojai ir fatalistiškai svarstėme kaip jie mus paveiks, tai šiandien esame tarptautinių procesų dalyviai, drąsiai imamės atsakomybės ir kovojame su iššūkiais. Mano įsitikinimu, tikrai sustiprėjome ir subrendome.

Tiesa, nuoširdžiai norisi ir atilsio nuo visų išbandymų. Tačiau, kaip sakoma – mes nesirenkame laiko kada gimsti, bet visada renkamės, kaip šiame laike gyventi.

Vikipedijos nuotr.