Tikriausiai dažnas iš mūsų žino gana nemažai papročių, patarlių, priežodžių, susijusių su lietuvių itin mėgiama duona. Beveik visi jie atėję iš mūsų senelių, prosenelių laikų, kuomet duona buvo vienas pagrindinių maisto produktų ant lietuvių stalo, o jos kepimas – didi tradicija. Buvo manoma, kad šviežiai kepamos duonos kvapas į namus pritraukia gerovę ir sėkmę, o netekėju­sioms merginoms šis kvapas padeda pritraukti patį geriausią vyrą.

„Kepant duonai, po namus pasklinda nuostabus aromatas. Tai – viena priežasčių, kodėl ryžtuosi namuose kepti savą duoną“, – pasakojo I. Bajorūnė.

Deja, tačiau šiais vartotojiškais laikais mes šią tradiciją kiek apleidome. Tačiau yra iš išimčių. Kėdainietė Irma Bajorūnė jau dešimtmetį pati kepa savą, naminę duoną, kuri šeimoje jau seniai tapusi vienu iš skaniausių gardėsių.
„Kas kartą kepdama duoną, kruopščiai laikausi visų recepto nurodymų. Tiesa, ten nėra nurodyto vieno ypatingo ingrediento, kurį, kepdama duoną, visada įdedu. Koks tas ingredientas? Nenoriu būti sentimentali, bet tai – meilė“, – nusišypso moteris.
Dar vienas stimulas dažniau kepti duoną – namuose tvyrantis nepaprastas kvapas. Iškepus duoną dar visą parą ar net ilgiau duonos kvapas skleidžia jaukumą ir ramybę.

Perkamiausia – ruginė duona
I. Bajorūnė yra viena senamiestyje dirbančios krautuvėlės „Ragauk“ savininkų. Čia yra prekiaujama ir įvairių rūšių duona, tad pasiteiravus, kokia duona populiariausia pirkėjų tarpe, atsakymas nė kiek nenustebina.
„Populiariausia vienareikšmiškai juoda ruginė duona. Tiesa, dabar itin perkama ir mėgiama duona, pagardinta kanapių sėklomis. Pastebime, kad pirkėjai nori ne tik paprastos juodos duonos, bet paskanintos priedais – įvairiomis sėklomis, grūdais. Nuo metų laiko duonos pirkimas visai nepriklauso – ji noriai perkama visus metus. Bet pastaruoju metu gana dažnai iš klientų išgirstame, kad jie stengiasi suvalgomos duonos kiekį mažinti“, – pirkėjų įpročius atskleidė krautuvėlės bendrasavininkė.

Eksperimentų troškulys
I.Bajorūnė prisipažino, kad pastaruoju metu valgo mažiau duonos, tačiau visiškai atsisakyti šio sveikatai itin naudingo, įvairių vitaminų, mineralų bei skaidulinių medžiagų kupino gaminio, neketina.
Pašnekovė prisipažino, kad duonos kepimo tradicijų jos šeimoje nėra buvę („mama kepdavo ragaišius ir pyragus“), o pačią išsikepti pirmąjį kepaliuką paskatino nuolatiniai eksperimentai virtuvėje.
„Vis noriu išbandyti viską, kas nebandyta, tad mano dėmesį patraukė naminės duonos receptas. Duonai kepti reikalingą raugą bei receptą man atvežė sesuo Giedrė iš Garliavos. Beje, pastebėjome labai įdomų dalyką – nors su sese duoną kepame pagal tą patį receptą, tačiau mūsų kepiniai gaunasi skirtingo skonio. Gal tik po kokių penkerių metų išsiaiškinome, kad ji duonos tešlą maišo ranka, o aš – mediniu šaukštu. Štai ir visa paslaptis“, – duonos kepimo niuansus atskleidė pašnekovė.
Ji pridūrė, kad duonelės skonis labai priklauso ir nuo emocijų, su kokiomis yra kepama duona. „Prisimenu, kartą maišiau tešlą ir kepiau duoną, o prieš tai buvome su šeimynykščiais apsibarę. Ir ką gi – viską teko išmesti į šiukšlių kibirą, nes duona nepavyko“, – pasakojo moteris.
Duonos kepimui naudojamą raugą nuo senų laikų šeimininkės draugiškai dalindavosi tarpusavyje, dovanodavo. Raugu paprašyta dalinasi ir I. Bajorūnė.
„Ir tą darau su geriausiomis intencijomis, nuoširdžiais palinkėjimais. Kaip sakoma, iš širdies į širdį. O ir mintis parduoti raugą, už jį imti pinigus, niekada nebuvo kilusi“, – patikino duonos kepėja.

I. Bajorūnė naminę duoną kepa jau dešimtmetį. Duonelės skonį spėjo pamėgti ir įvertinti šeima, draugai, bendradarbiai.

Labiausiai pamėgo šeima
Per visą dešimtmetį I. Bajorūnė pirminio duonos recepto nė karto nekeitė, nedėjo jokių papildomų priedų.
„Visose kitose kulinarinėse srityse mėgstu eksperimentuoti, tačiau kepdama duoną jokių eksperimentų nesiimu. Turiu užrašytą receptą, kurio visada laikausi ir nedarau jokių variacijų. Gal taip darau dėl to, kad būtent tokio skonio duoną jau pamėgo vaikai, artimieji. Nors apskritai, virtuvėje, ką tik begaminčiau, mėgstu išbandyti įvairius patiekalų variantus, pagal save keisti receptus“, – atskleidė moteris.
Savo keptą duoną I. Bajorūnė nešdavosi į darbą, o vaikams tapus studentais – įdėdavo ir į lauknešėlius.
„Kai vaikai pradėjo studijuoti bei dirbti Vilniuje, aš, kaip gera mama, jiems gamindavau įvairiausio maisto, kad visada turėtų ką valgyti. Tačiau būdavo, kad jie dėl laiko trūkumo (abu sūnūs studijuodami dirbo, vis skubėti tekdavo) nesuvalgydavo viso maisto, ir deja, tekdavę dalį jo išmesti. Bet duoną jie noriai imdavo. Vienu metu buvo du produktai, kuriuos sūnus Kristijonas veždavosi į Vilnių – tai mano kepta naminė duona ir šokoladiniai sviestiniai sausainiai“, – šyptelėjo moteris.

Naminės duonos receptas pagal Irmą Bajorūnę
„Sumaišomi viso grūdo kvietiniai ir ruginiai miltai, dalis aukščiausios rūšies kvietinių miltų, šiek tiek sėlenų, avižinių dribsnių. Duona gardinama sėmenimis, saulėgrąžomis, sezamais. Būtini ingredientai – druska ir cukrus. Ir, žinoma, raugas. Užmaišius tešlą svarbu nepamiršti raugo atidėti kitam kartui.
Užmaišyta duona dvylika valandų rūgsta, kyla, po to kepa apie dvi valandas.
Tikslias proporcijas, kepimo laiką ir temperatūrą kiekviena šeimininkė turėtų pati atrasti pagal savo ir duonos valgytojų skonį“.