Asta Raicevičienė

Šių metų Kėdainių rajono savivaldybės tradicinio konkurso „Kultūros versmė“ nominaciją „Už viso gyvenimo nuopelnus kultūrai“ pelnė Kėdainių kultūros centro direktorė Ona Mikalauskienė, kultūrai atidavusi 45-erius savo gyvenimo metus. Šis pokalbis apie ją ir su ja.

Vietoj Labūnavos – į Kėdainius

Iš kur esate kilusi? Koks buvo jūsų kelias į Kėdainius?

– Gimiau ir užaugau Prienų miškuose. Tikrai taip. Tėvelis buvo eigulys. Mokiausi Prienų pirmojoje vidurinėje mokykloje, po to įstojau Dirbk savo mėgstamą darbą ir tau gyvenimas bus šventėį tuometinę Kapsuko (dabar Marijampolė) kultūros mokyklą, režisūros specialybę. Ją baigusi gavau paskyrimą (tuo metu skirdavo dirbti) į Kėdainius. Pamenu, kad buvo galima rinktis iš kelių pasiūlymų, tarp jų buvo vienas į Kėdainius, Labūnavos kultūros namus. Kėdainiuose nebuvau buvus, bet apie Labūnavą daug spaudoje buvo rašoma kaip apie gražią gyvenvietę, turtingą žemdirbių ūkį. Be to, prie šio paskyrimo buvo paryškintas įrašas, kad bus suteikta gyvenamoji vieta. Tačiau atvažiavus į Kėdainius, prisistačius rajono Kultūros skyriuje, sužinojau, kad ten vietos nėra, kad liksiu dirbti mieste, Kėdainių rajoniniuose kultūros namuose.

Mane visada žavėjo ir žavi kūrybingi žmonės, menininkai – tiek profesionalai, tiek liaudies. Juk menas yra menas – jis negali būti profesionalus ar mėgėjiškas. Jis gali būti tik kokybiškas arba prastas.“

Ar pamenate savo darbo pradžią?

– Negaliu patikėti, kad tai buvo taip seniai – net prieš 45 metus… Bet labai pamenu. Mano šviesios atminties mama puikiai modeliavo ir siuvo rūbus. Pasiuvo du gražius krimplino (tuo metu labai prabangi medžiaga) ,,tarnybinius“ kostiumėlius – vieną oranžinį, kitą violetinį – prikrovė krepšius visokių kaimiškų gėrybių ir tėtis savo ,,Moskvič“ automobiliu mane atvežė į Kėdainius. Kadangi buvo pažadas suteikti gyvenamąją vietą, ją suteikė – mane apgyvendino Kultūros namų antro aukšto grimo kambaryje. Jame buvo sofa, spinta ir žurnalinis staliukas. Tą spintą su tėveliu pastūmėme labiau į kambario vidurį, tėtė, nuvažiavęs į parduotuvę, nupirko portatyvinę dujinę viryklę, kibirą vandeniui ir „bliūdą“ praustis. Taip įrengęs ,,vonią“ ir ,,virtuvę“, išvažiavo. Likusi viena, trumpai nuverkiau. Bet daugiau nebuvo ko liūdėti – mane labai šiltai sutiko kolegė Marija Aksenavičienė, nes ji taip pat su šeima gyveno Kultūros namuose. Tuo metu vadinamuosiuose tarnybiniuose butuose, pusrūsyje, po scena, gyveno dvi Kultūros namų darbuotojų šeimos. Kieme, ūkiniame pastate, gyveno dar viena – ūkvedžio šeima. Visi tuomet ,,stovėjo eilėje“ butams gauti. Nežinau kodėl, bet būtent šis buities epizodas labiausiai įsirėžė atmintyje ir pirmiausia iškyla kalbant apie darbinės karjeros pradžią. Gal todėl, kad visai kitaip įsivaizdavau savo darbo pradžią – gražiojoje Labūnavoje.

Pirmieji darbo Kultūros centre metai.

Kai kultūra buvo politikos tribūna

Kada tapote Kultūros centro direktore?

– Po 25 darbo kultūros srityje metų. Kėdainių rajoniniuose kultūros namuose metodininke dirbau iki 1981 metų. Į pareigines funkcijas įėjo Kėdainių rajone veikiančių Kultūros namų veiklos koordinavimas, planų ir ataskaitų rengimas, renginių Kėdainių mieste organizavimas /režisavimas, vedimas. Tuo metu buvo populiarūs masiniai renginiai, jie buvo iš tiesų masiniai savo apimtimi – dainų šventės, žiemos šventės miesto parke, meno mėgėjų veiklos ataskaitiniai koncertai. Šokau rajoninių Kultūros namų jaunimo šokių kolektyve. Jam vadovavo nepaprastai reikli vadovė Genovaitė Šalienė (dabar jau šviesios atminties), vaidinau dramos kolektyve, kuriam vadovavo režisierius Egidijus Ežerskis. Prisimenu anšlaginę spektaklio ,,Ir varnėnai sugrįžta“ premjerą. Šis spektaklis buvo pastatytas pagal J. Paukštelio romaną ,,Čia mūsų namai“. Vaidinau jame bibliotekininkę. Su spektakliu vykome daug gastrolių. Dirbdama įstojau mokytis į Vilniaus valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus (dabar Klaipėdos universitetas) ir 1984 m. baigiau, įgijusi kultūros švietimo darbo organizatoriaus specialybę. Kėdainių rajoniniuose kultūros namuose dirbau 5 metus. Apskritai tuomet kultūra buvo politikos tribūna. Okupacinė sovietų valdžia per švenčių turinį, repertuarą ypač stengėsi demonstruoti, kokia yra laiminga lietuvių tauta. Po daug metų supratau, kokie pranašiški buvo tėvelio žodžiai, kuriuos jis mums, dar vaikams, kartodavo: ,,vaikai, jūs dabar deklamuojat, dainuojat apie Leniną – pamatysit, ateis laikas, spjaudys visi ant jo.“ Aš paminėjau tik savo šeimos pavyzdį, bet visi žinome kiek daug buvo tokių šeimų, žmonių, jų veiklų – gyvenome tarsi kažkokiame apvalkale, kiaute, kurio branduolyje buvo saugoma visai kitokia Lietuva, jos poezija ir dainos. Manau, kad apie to meto kultūrą, jau vėliau mano kurtoje TV laidoje, labai tiksliai pasakė Vitolis Laumakys, kad ,,Lietuvos sovietinio laikmečio kultūrą galima pavadinti prisitaikėliška – tai buvo būdas jai išlikti.“

Ne mažiau įsimenantis kūrybinis laikotarpis buvo jūsų darbas Kėdainių rajono kinų direkcijoje.

– Kadangi 1981 m. metais mane aplankė motinystės laimė, o darbas Kultūros namuose man atrodė niekaip nesuderinamas su vaikų auginimu, išėjau dirbti į Kėdainių rajono kinų direkciją redaktore. Į pareigas įėjo kino repertuaro 2 kino teatrams – ,,Nevėžis“ ir ,,Kėdainiai“ (2 salės) bei rajono kino įrenginiams seniūnijose planavimas, kino repertuaro reklama įvairiomis formomis, kino panoramų, kino festivalių, susitikimų su kino aktoriais organizavimas ir vedimas. Šie renginiai sulaukė didelio pasisekimo Kėdainiuose, visada buvo anšlaginiai. Kėdainiuose lankėsi to meto lietuviško kino žvaigždės, tokios kaip Vaiva Mainelytė, Juozas Budraitis, Eglė Gabrėnaitė, dabar jau šviesaus atminimo aktoriai Antanas Šurna, Juozas Kisielius, Eugenija Pleškytė, kino operatoriai ir prodiuseriai. Lietuvoje kuriantis Sąjūdžiui, būtent kino teatre ,,Nevėžis“ vyko susitikimai su Sąjūdžio šaukliais – Algirdu Patacku, Antanu Žarckumi, kunigu Remigijum Kupriu.

Kadras iš spektaklio „Ir varnėnai sugrįžta“.

1990 m. Kėdainių rajono kinų direkcijoje redaktoriaus etatas buvo sujungtas su ekonomisto etatu, tuomet išėjau dirbti į Kėdainių muzikos mokyklą, bibliotekininke. Šias pareigas ėjau 11 metų.

Dėkinga tėvams

Kokią didžiausią patirtį tuomet perėmėte iš buvusios direktorės?

– Direktore dirbti atėjau iš Kėdainių muzikos mokyklos. Iš šios įstaigos išsinešiau didžiausią vadovo pavyzdį, būtent iš ilgamečio muzikos mokyklos direktoriaus Petro Labeckio. Visada imponavo jo atsakingumas, vidinė kultūra, žmogiškumas santykiuose su darbuotojais. Taip pat nemažai diplomatijos pamokų esu gavusi iš pirmos savo direktorės Laimos Vikiraitės.

Kokia gyvenimo išmintimi vadovaujatės savo darbe?

– Taip, darbo kalendoriuje turiu užsirašiusi vieną sakinį: ,,Teisingas klausimas yra šimtą kartų geriau už teisingą atsakymą.“ Juo stengiausi vadovautis savo darbe. Klausimai verčia žmogų mąstyti.

Ką turėjote omenyje, sakydama atsiėmusi ,,Kultūros versmės“ apdovanojimą ,,Už viso gyvenimo nuopelnus kultūrai“: ,,Jaunimui galėčiau pasakyti: turėkite svajonę, nes po 45 metų darbo kultūriniame darbe aš galiu pasakyti: ,,Taip, tiesa, dirbk savo mėgstamą darbą ir tau gyvenimas bus šventė. Šitą svajonę turėjau dar mokyklos suole ir šiandien džiaugiuosi, kad ji išsipildė…“

– Tai apie savo patirtį. Yra visiems, manau, gerai žinomas posakis: ,,Dirbk savo mėgstamą darbą ir tavo gyvenimas bus šventė“. Aš nuo 5 klasės turėjau svajonę dirbti šį darbą. Ir niekada nesigailėjau. Būtent penktoje klasėje, su mokyklos choru, dalyvavau Dainų šventėje. Man didžiulį įspūdį paliko šis renginys ir režisieriaus darbas repeticijose. Tuomet pasakiau sau: ,,Aš noriu dirbti tokį darbą.“ Ir vėliau, aptikusi laikraštyje skelbimą, kad Kapsuko kultūros mokykla renka režisierių kursą, nedvejodama, bet drebančia širdimi pasiruošiau pokalbiui – išsakyti savo norą tėvams. Kokie jie buvo išmintingi, kad mane suprato ir neatkalbinėjo rinktis tokios ,,nepraktiškos“ profesijos.

Vienas iš būdų tarpusavio santykiams stiprinti – kolektyvinės edukacinės išvykos.

Kai apninka bejėgiškumas

Ar yra buvę momentų, kad tą ,,gyvenimo šventę“ yra temdę liūdesys ir ašaros? Dėl ko labiausiai skaudėjo širdį?

– Taip žinoma. Labiausiai dėl bejėgiškumo. Apie pirmą, įsimintiną kartą dabar kalbėdama šypsausi, bet tuomet! Ilgai sapnavosi košmarai, kad mane direktorė išmeta iš darbo. Tas košmaras buvo jaunimo šokiai pirmame mano darbo ,,penkmetyje“ Kultūros namuose. Turėdavau juose budėti – neleisti jaunimui rūkyti salėje, valdyti konfliktus, kad nekiltų muštynės. O kaip suvaldyti tuos konfliktus, kai šokiuose grodavo tik ,,gyva“ muzika, salės būdavo sausakimšos, tamsu, tik ,,šviesos efektai“ palubėje – besisukantis veidrodinis gaublys. Iš salės kampų pačiame šokių įkarštyje imdavo kilti dūmų ,,efektai“. Kas tau klausys kažkokios devyniolikmetės mergelkos. Vieną kartą ,,chuliganas“ išnešė mane iš salės, nunešė žemyn taku nuo kalno ir pastatė dabartinės J. Basanavičiaus gatvės vidury. Liepė eiti namo. Man tie budėjimai buvo kaip košmaras. O budėti man teko dažnai, nes buvau kolektyve jauniausia ir netekėjusi.

Antras bejėgiškumo jausmas kartu su nuoskauda buvo apėmęs 2012 metais, kai už penkerių metų veiklą Kėdainių kultūros centras buvo pristatytas Lietuvos kultūros ministerijai apdovanojimui „Geriausiai dirbantis kultūros centras Lietuvoje“ aukščiausioje kategorijoje. Tuomet ministerijos vertinimo komisijos atsakymas buvo maždaug toks: dėl veiklos apdovanojimą galima skirti, bet dėl pastato – ne. Jis neatitiko aukščiausios kategorijos Kultūros centro reikalavimų.

Trečias bejėgiškumo jausmas, sumišęs su siaubu, ištiko ne taip seniai, kai per Kalėdų eglės įžiebimo šventę, pargriuvus pirotechnikos įrangai, į minią, susispietusią prie scenos apsauginės tvorelės, ėmė skrieti žiežirbos. Nieko negalėjau padaryti. Tik padėti tiems, kas nukentėjo.

Kuriant TV laidas – kūrybos laisvė

Kokia veikla jums buvo, o gal yra mieliausia?

– Autorinių laidų kūrimas. Tai buvo darbas, kuriame turėjau visišką laisvę. Dariau tai, ką norėjau, kaip norėjau ir, jeigu kas nepavykdavo, žinojau, kad esu kalta tik pati, niekas kitas. Su visa pagarba dėl to miniu buvusius TV direktorius – Vitoldą Burneiką ir Estelą Gusiniauskienę. O dėl visų sėkmių kuriant laidas, dėkinga talentingam montažo specialistui Rolandui Stepenko ir operatoriui Aleksandrui Gavenko.

Papasakokite apie televizinę patirtį, kuomet keliais etapais vedėte temines laidas. O ką jums pačiai davė TV laidų kūrimas?

– Didžiulį kūrybinį pasitenkinimą. Dirbant bibliotekoje man trūko kūrybinio darbo, todėl 1995 metais, tuo pat metu, Kėdainių krašto televizijos direktoriui Vitoldui Burneikai pasiūlius, pradėjau kurti autorines laidas tuometinėje KKTV. Tai: moterims „Susitikimai“ 1995–2000 m.; pokalbių laidas „Tarp keturių vėjų“ 1995–2015 m.; publicistinės laidos „Atspindžiai“ 2000 –2002 m. ir 2014 m.; etnokultūrinės laidos ,,Kėdainių krašto etninis paveldas“ ir ,,Šaknys“ 2012–2015 m.

Galiu tvirtai teigti, kad kėdainiečiai yra išsiugdę poreikį teatrui, tik labai gaila, kad pastaraisiais metais, kartu su teatrų spektaklių virsmu į didelius savo apimtimi pastatymus, tokios paslaugos jau negalėjome suteikti.“

Kad laidos gyvuotų, subūriau kūrybinę komandą, pasirūpinau lėšomis jų darbui apmokėti. Šią veiklą vertino ir manim patikėjo bei tapo nuolatiniais rėmėjais Vilniaus banko (dabar SEB) vadovai, verslininkai Kazimieras Čiurila, Jonas Putna (firma ,,Laumetris“), verslininkė Žaneta Aksenavičienė (prekybos centras ,,Sandra“). 1996 m. įsikūrus ,,Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondui“, laimėjus konkursus, laidos buvo finansuojamos ir šio fondo. Vertinant iš šių laikų perspektyvos, buvau šių laidų autorė, prodiuserė, redaktorė, o laidos ,,Tarp keturių vėjų“ ir vedėja. Nežiūrint kaip jos buvo pavadintos, visos laidos buvo kultūrinės. Tokiu būdu, populiaria ir visiems prieinama forma, buvo skatinama visuomenė domėtis Kėdainių krašto kultūra, siekiama atskleisti jos savitumą. Buvo pristatomi Kėdainių krašto menininkai, buvo populiarinama Kėdainių istorija ir vykdoma žinių sklaida. „Susitikimuose“ per edukacinius elementus buvo skatinamos šeimos kurti kartu, stebėti ir analizuoti aplinkos meninius objektus, sudaryta galimybė pademonstruoti vaikų kūrybą. Kuriant laidas, į kūrybinę veiklą buvo įtraukta ir sudaryta galimybė pademonstruoti turimas žinias bei išbandyti save vedėjo amplua, savo srities profesionalėms – istorikei Audronei Pečiulytei, žurnalistei Irmai Bajorūnei, etnografei Reginai Lukminienei, dailininkei Marijai Burneikienei, floristei Indrei Dambrauskienei. Atskirose rubrikose vedėjų poziciją išbandyti buvo pakviesti vaikai: Sandra Aksenavičiūtė, Danielė Paužaitė, Olivija Roč­kaitė. Visose laidose dirbo montažo inžinierius Rolandas Stepenko, vaizdo operatoriai Rolandas Leonavičius, Kazimieras Urbonas, Aleksandras Gavenko, Saulius Urbonas.

Šokių festivalyje.

Pokalbiai su Lietuvos įžymybėmis ir kaimo senoliais

Jūsų autorinės laidos pelnė ir apdovanojimus, kokie jie?

– Ilgiausiai – 20 metų – kūriau ir vedžiau laidą ,,Tarp keturių vėjų“. Joje buvo pristatoma Kėdainių krašto kultūra per kėdainiečių kūrybines biografijas, įvairiomis formomis vykstančius kultūrinius procesus ir pasiektus rezultatus. Joje buvo pristatyti menininkai, mokslininkai, dvasininkai, gamtos mylėtojai ir gilų pėdsaką istorijoje palikę Kėdainių krašto žmonės. Lengviau būtų išvardinti Kėdainių asmenybes, kurių neužfiksavau vaizdo juostoje, nei tuos, apie kuriuos yra sukurtos 40 min. trunkančios laidos. Laida „Tarp keturių vėjų“ pelnė apdovanojimų: 2003 m. Lietuvos radijo ir televizijos komisijos diplomas –1 vieta už geriausią regioninę kultūros laidą ir 2004 m. regioninių televizijų konkurse – 1 vieta už geriausią pokalbių laidą.

2014–2015 metų sezoną, skirtingai nei iki tol, sumaniau sukurti laidų ciklą apie Kėdainių krašto daugiakultūrę istoriją. Šias laidas kurti pakviečiau istorikę Audronę Pečiulytę, sau pasilikusi prodiuserio poziciją. Apskritai, TV laida „Tarp keturių vėjų“ – mano didžiausia kūrybinė meilė. Tada, kai dar nebuvo socialinio tinklo „Facebook“, regioninės TV apskritai buvo reikšmingi kultūrinio gyvenimo skleidėjai.

Galbūt yra atmintin įstrigusių momentų, kurių žiūrovas nėra matęs?

– Yra. Man labiausiai patiko bendrauti su žmonėmis. Daugybė šviesių kėdainiečių kūrė ir kuria ne tik krašto, bet ir Lietuvos kultūrą. Praleisdavom kalbėdamiesi keletą valandų apie kūrybą ir jų neįtikėtinas biografijas. Sukurti menininko portretą, pvz., kaip profesionalaus dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus, tautodailininko Juozo Meškuočio, jau šviesios atminties operos solisto Vincento Kuprio ar perteikti Tėvo Stanislovo pamokslų filosofiją – atskleisti jų talentus pusvalandinėj laidoj nebuvo paprasta. Už kadro liko kaimo senolių gyvenimo istorijos, nes tu atvažiavai tik dainos įrašyti – o jiems ,,atvažiavo televizija“ būdavo įvykis. Visų pasakojimų niekaip nebuvo galima sutalpinti į laidos pusvalandį. Na, dar žiūrovai nematė vaizdo, kaip pavasario polaidžio metu purve klampoja laidos redaktorė su operatorium, apie įklimpusį TV automobilį, kažkur Pajieslio laukuose, važiuojant ieškoti folkloro pateikėjos ir džiūgavimo, kai po poros valandų pavyko surasti traktoriuką. Auksinė operatoriaus Aleksandro Gavenko ramybė ir kantrybė! Niekada neteko matyti jo dėl ko nors pasipiktinusio.

Darbo kalendoriuje turiu užsirašiusi vieną sakinį: „Teisingas klausimas yra šimtą kartų geriau už teisingą atsakymą.“ Juo stengiausi vadovautis savo darbe. Klausimai verčia žmogų mąstyti.“

Ko reikia, kad žmogus, kaip pašnekovas, lengvai atsivertų?

– Tai to – teisingo klausimo…

Kultūra – tai visa, kas mus supa

Kas jus labiausiai žavi, jaudina, skaudina žmonėse?

– Mane visada žavėjo ir žavi kūrybingi žmonės, menininkai – tiek profesionalai, tiek liaudies. Juk menas yra menas – jis negali būti profesionalus ar mėgėjiškas. Jis gali būti tik kokybiškas arba prastas. O skaudino ir skaudina apraiškos visuomenėje, kurios menkina tautos tapatybės išsaugojimo per kultūrą svarbą, o iškelia aukščiau to kitų kultūrų skolinių mėgdžiojimą, t. y. nesuvokimas, kad šiame laike, pasaulio kultūrų įvairovėje, mes galime būti įdomūs tik tuo, kuo esame skirtingi – savo papročiais, tradicijomis, tautiniais drabužiais ir kalba.

Užbaikite sakinį. Kultūra – tai…

– Kultūra – tai visa, kas mus supa. Ir nenutrūkstanti versmė.

Žmogų galima išmokyti elgtis kultūringai, bet kaip sužadinti žmogaus alkį kultūrai?

– Manau, kad pradžia viso to turėtų būti šeimoje. Taip, kaip tėvai supranta, kad alkaną vaiką reikia maitinti, lygiai taip privalo leisti vaikui pajusti sielos maisto skonį. Nuo mamos dainuojamos lopšinės ar prieš miegą skaitomos pasakos.

Gyventojų poreikis kultūrai pasikeitė

Kaip per jūsų darbo metus kultūros srityje keitėsi rajono gyventojų poreikis kultūrai? Koks meno žanras rajono gyventojų labiausiai mėgstamas?

– Poreikis pasikeitė labai ryškiai. Nuo tiesioginio dalyvio iki pasyvaus stebėtojo. Žmonės dažniau renkasi ir gausiau lankosi pramoginiuose renginiuose, ieškodami juose galimybės pailsėti, atsipalaiduoti. Taip pat galiu tvirtai teigti, kad kėdainiečiai yra išsiugdę poreikį teatrui, tik labai gaila, kad pastaraisiais metais, kartu su teatrų spektaklių virsmu į didelius savo apimtimi pastatymus, tokios paslaugos jau negalėjome suteikti.

Visais laikais Kultūros centras didelį dėmesį skyrė etnokultūrai, visuomet jums buvo svarbu išsaugoti lietuviškas, tautines šventes, tradicijas, papročius. Kodėl? Juk šių laikų žmogui gal daugiau reikia šiuolaikinių pramogų, lengvo humoro, šou elementų?

– Visų pirma, tą daryti įpareigoja Kultūros centrų Lietuvoje pagrindinė misija – išsaugoti etnokultūrą, puoselėti Dainų švenčių tradiciją, organizuoti ir palaikyti mėgėjų meno kolektyvų gyvastį. O kaip žmogų, mane ne mažiau už ,,Operos Fantomą“, ,,Liūtą karalių“ ar kitus galingus pastatymus, matytus Londono teatruose, jaudina skambi, prigimtiniu balsu atliekama lietuvių liaudies daina.

Kolegoms dėkinga už…

Sakėte, kad ,,Didžiausias ačiū kolegoms, Kėdainių kultūros centro darbuotojams…“ Už ką jiems labiausiai esate dėkinga?

– Už idėjų palaikymą, kūrybišką įgyvendinimą, už tai, kad pati idėja daugelį kartų pranoko lūkesčius. Už 20 metų drauge nueitą kūrybos kelią. O tuo keliu ėjo ne toks jau mažas žmonių būrys – visada apie 50. Apskritai ,,direktoriaudama“ retai naudojau sąvoką ,,aš“, dažniau ,,mes“. Pagaliau už pristatymą nominacijai – už tai, kad kažkam šovė į galvą, o kiti palaikė, juk tai yra didžiulis vadovo darbo įvertinimas, kai kolektyvas taip sugalvoja.

Kėdainių kultūros centro darbuotojai švenčia Kovo 11-ąją. (Asmeninio archyvo nuotraukos.)

Ar nedžiugina tas faktas, kad žmonės per karantiną labiausiai pasiilgo… kultūros – spektaklių, koncertų, parodų. Paklausti, kam artimiausiu metu lietuviai planuoja išleisti daugiau pinigų nei karantino metu, trečdalis apklaustųjų atsakė, kad kultūrai ir pramogoms.

– Be jokios abejonės – džiugina. Tai turėtų būti nuostabi žinia visų sričių meno kūrėjams ir kultūrinių veiklų organizatoriams Lietuvoje.

Renginiai, gimę savo malonumui

Kokį kultūrinį renginį jūs laikote savo ,,kūdikiu“?

– Tai profesionalių teatrų festivalis ,,Melpomenės dovanos“, abu ,,tėvus“ (mane ir vyrą Antaną, kapelos ,,Vilainiai“ vadovą) turi kapelų šventė ,,Čiulba lakštingėlė“, o po mero Sauliaus Grinkevičiaus pastebėjimo, kad kapelų šventė ,,išaugo marškinėlius“, gimė tradicijas ir dabartį jungiantis lietuvių kultūros festivalis ,,PapArtIs“. Būtinai reikia paminėti, kad šiuo vardu festivalį ,,pakrikštijo“ charizmatiškas menininkas Feliksas Paulauskas. Dar Kėdainių rajono dainų ir šokių šventė ,,Metų laikai“, į scenarijų pirmą kartą Kėdainiuose įtraukiau teatro kolektyvus. O jauniausias kūdikis, einantis vos antrus metus, yra edukaciniai plaukimai Kėdainių vytine ,,Vėtra“.

Taip, kaip tėvai supranta, kad alkaną vaiką reikia maitinti, lygiai taip privalo leisti vaikui pajusti sielos maisto skonį.“

Apskritai, Kultūros centro vadovo pagrindinė funkcija nėra kūryba. Šie išvardinti renginiai gimė tik savo malonumui. Renginiai yra reprezentacinė įstaigos išraiška ir darbą, kuris prasideda nuo režisieriaus scenarijaus, dirba visa komanda. Tai yra gyvas organizmas, kuriame be galo daug improvizacijos, kurio dažniausiai negali surepetuoti ir gali tik numatyti, koks galutinai jis bus. Įstaigos vadovo pareiga strateguoti, planuoti veiklą ir sudaryti sąlygas šiam organizmui gyventi. Pradedant nuo komandos sudarymo, baigiant visų palankių sąlygų vyksmui sudarymu. Bet, deja, negaliu pasakyti, kad viskas vien nuo vadovo priklauso.

Apie kolektyvo svajonę

Jei jums tarsi burtų lazdele pamojus būtų pasakyta, sukurkite tokius Kultūros namus, centrą, rūmus, kokių norėtumėte. Kokie jie būtų?

– Na, tie rūmai jau kyla ant kalno. Jie toli gražu nebus tokie, kaip ilgai gyveno vizijose ir buvo pateikta pirmame projekto variante – jie ,,susispaudė“, nes, kaip dažniausiai būna, tarsi magija ,,per daug pinigų kultūrai“, suveikė. O apie burtų lazdelę nesvajoju. Tik linkiu Kėdainių kultūros centrui, kad įstaigos dirigento lazdelę į rankas paimtų jaunas, inovatyvus ir išmintingas žmogus.

  • Ar dar turite savo darbe neįgyvendintų svajonių?

– Svajonių turiu. Bet tai jau nesusiję su darbine veikla. Šia proga paviešinsiu kolektyvo svajonę. Svajonė apie tai, kad ši, laikina dabartinė mūsų buveinė J. Basanavičiaus g. 4, ir liktų kultūros centru, tiksliau – Kėdainių kultūros centru jaunimo veiklai. Šis pastatas kaip magnetas traukia jaunimą, jie vis dažniau su įvairiomis idėjomis pasibeldžia į duris ir laukia karantino pabaigos.

Panašios naujienos

3 Responses

  1. Joana

    Abejoju, ar vis tik , straipsnio pradžioje paminėti, tėvelio pranašiški žodžiai, ateityje tapę realybe, galėjo nebūti drumzlinu debesėliu skaidriame tos gyvenimo šventės danguje.

    Atsakyti
  2. Ona Mikalauskienė

    ponia Joana, net ir labai norėdama negalėčiau jūsų abejonių išsklaidyti. Pokalbis vyko apie profesijos pasirinkimą. be pretenzijos į gyvenimo teisuolius

    Atsakyti
    • Joana

      Atsiprašau, tik parašius susivokiau, kad neteisingai „debesėlį“ pavadinau drumzlinu.turėjo būti gal „virpančiu“. Labai gerai Jus suprantu. Mat man likimas lėmė dirbti tik iš įgimto stipraus pareigingumo jausmo.Nepažinus darbo džiaugsmo jausmo.

      Atsakyti

to Joana Cancel Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.