Pernaravos seniūnijoje daugiau kaip dvidešimt metų ūkininkaujantis Zigmas Ričkus gerai žinomas ne tik savame kaime Pelutavoje. Kaimynai Z. Ričkų gerbia už tiesų bei atvirą žodį ir paprastų žmonių supratimą.
Didžiųjų švenčių išvakarėse, susumavęs metų rezultatus, pelutaviškis ūkininkas jau keleri metai savo kolektyvą pakviečia į jaukią pabaigtuvių šventę. Joje linksminosi ir pats ūkininkas su šeima, jo ūkio dirbantieji su artimaisiais. „Man smagu pabūti kartu su tais žmonėmis, su kuriais kasdien dirbame ir bandome užauginti gerą derlių ar primelžti kuo daugiau pieno. Labai džiaugiuosi visais savo darbuotojais. Malonu, kad mums pavyksta rasti bendrą kalbą: jie girdi mane, o aš juos. Ūkininkavimo pradžioje teko patirti įvairių nemalonumų, ne kartą auklėjau kai kuriuos darbuotojus, kad negalima darbo metu gerti alaus ir svetimo dėti į savo kišenę. Dabar jokių nesusipratimų nebebūna, o vieni kitus suprantame iš pusės žodžio“, – sakė patyręs ūkininkas.
Z. Ričkus didžiuojasi ne tik savo tvarkingu ir puikiai prižiūrimu mišriu ūkiu, bet ir gerais santykiais su darbuotojais: „Visada į dirbančius žmones žiūriu su didele pagarba. Man gera, kai galiu norintiems dirbti suteikti darbo bei gerai už atliktą darbą sumokėti. Džiugu, kad metai po metų vis užauginame gerą derlių, tik gyvenimo tikrovė yra gana liūdna – gerą derlių užauginti daug lengviau negu jį palankiai parduoti.“
Z. Ričkaus valdos – mišrus augalininkystės ir gyvulininkystės ūkis su 730 hektarų žemės ir 150 galvijų. „Gerai, kad turiu mišrų ūkį, nes per dvidešimt dvejus ūkininkavimo metus melžiamos karvės pelno davė nepilnus trejus metus. Visą kitą laiką su karvėmis dirbome arba už savikainą, arba nuostolingai. Dabartinis laikas itin sudėtingas – pieno litro savikaina siekia 76 centus, o jį parduodame po 73 centus. O karvutės pieno negaili. Šįmet iš vienos melžiamos karvės pieno primelžėme vidutiniškai po 7 900 litrų pieno. Neretai gaila būna pieno upes pusvelčiui atiduoti. Kuo toliau, tuo dažniau pagalvoju, kad kitąmet galbūt reikės galvijų bandą likviduoti. Tik fermose dirbančius žmones be darbo palikti gaila“, – svarstė ūkininkas.
Nuostolius dėl pienininkystės Z. Ričkui atsveria puikūs augalininkystės rezultatai. Pelutaviškis atviras – jau penkiolika metų blogo derliaus nebuvo: „Visi pastarieji metai augalininkams tikrai neblogi. Nors kartais gamta mus ir pašokdina tai žiemkenčius iššaldydama, tai vasarojų išdegindama, tačiau bendras rezultatas vis tiek būna pliusinis. Šįmet taip pat sulaukėme puikaus derliaus – gerai derėjo ir kviečiai, ir cukriniai runkeliai. Gerai uždirbę atnaujiname technikos ūkį. Jau nupirkau naują javų nuėmimo kombainą, greitai parsivešime ir naują galingą traktorių. Taigi gyvenimo nekeiksnojame, tik kartais ant valdžios pabambame, kad ji mums ne padeda, o trukdo dirbti. Norėtųsi supratimo ir iš atsakingų ministerijos darbuotojų, ir iš visų visuomeninių organizacijų. Gaila, kad pasitaiko nesusikalbėjimo. O labiausiai man širdį skauda dėl tuštėjančio kaimo. Manau, pats laikas valdžiai susigriebti ir imtis veiksmų, kad jaunimas nebėgtų iš tėvų namų, o jei jau išsikeitė kaimus į miestus, kad sugrįžtų atgal. Nuo seno esame žemdirbių kraštas, tad ir turime išlaikyti tradicijas“, – įsitikinęs Z. Ričkus.
