Sakoma, kad širdžiai neįsakysi – meilė ją aplanko ne tada, kai pageidauji, bet tada, kai mažiausiai tikiesi. Tačiau nuo seno manyta, kad pavasaris sužadina jausmus, o bene labiausiai – meilę. Tad nenuostabu, kad mūsų protėviai gegužės 13-ąją švęsdavo deivės Mildos – meilės – dieną. 

Kėdainietė Milda Verkauskienė dėkinga tėvams už gražų vardą: „Esu labai patenkinta, kad tėveliai man, pagrandukei, davė gražų meilės deivės vardą. Matyt todėl stengiuosi visus savo bičiulius apgaubti meile, net savo vardo dieną atėjusi į darbą visiems kolegoms palinkiu turėti ką mylėti ir būti mylimiems.“

Kėdainietė Milda Verkauskienė dėkinga tėvams už gražų vardą: „Esu labai patenkinta, kad tėveliai man, pagrandukei, davė gražų meilės deivės vardą. Matyt todėl stengiuosi visus savo bičiulius apgaubti meile, net savo vardo dieną atėjusi į darbą visiems kolegoms palinkiu turėti ką mylėti ir būti mylimiems.“

Pastaruoju metu ši diena nepelnytai nustumta į užmarštį, o ją pakeičia iš vakarietiškos kultūros atėjusi vasario 14–oji, Švento Valentino diena. Būtent tądien įsimylėjėliai sveikina vieni kitus ir prisipažįsta meilėje.
„Truputį gaila, kad senosios tradicijos yra nepelnytai užmirštos arba pakeistos mums visai svetimomis, neretai prekybininkų išreklamuotomis šventėmis. Aš manyčiau, kad lietuviai galėtų daugiau dėmesio skirti deivės Mildos dienai, o ne Šventajam Valentinui. Juk apie meilę kalbėti speiguotą dieną nėra taip malonu, kaip žiedais apsuptame gegužės viduryje. Smagu, kad kai kurių regionų žmonės atsigręžia į senąsias tradicijas ir deivei Mildai paskiria įvairius renginius. Manau, jog ir kėdainiečiai netolimoje ateityje pradės kalbėti apie mūsų lietuviškąją meilės deivę ir jos galias“, – sakė Kėdainių krašto muziejaus etnografė Regina Lukminienė.

Kiekvienai tautai – sava dievybė
Meilės kerams neatsparios ir pasiduoda visos tautos. Taip jau susiklostė, kad kiekviena iškili senovės tauta turėjo savas meilės dievybes: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą.
Etnografai spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje.
Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 metais kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur ta upė, kaip ji vadinama dabar? Prūsijoje, Lietuvoje ar Latvijoje jos ieškoti?.. Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis. Žinia, prieš keletą šimtmečių jis buvo didesnis, o dabar legendos nuotrupos kalba, jog ten mėgusi vaikščioti lyg tai kunigaikštytė, lyg tai dievaitė Milda. Gal prie to Mildupio gilioje senovėje, legendinio karaliaus Perliaus metais, būta Mildos šventyklos? Gal ten, atėjus gegužės mėnesiui – Mildos mėnesiui, pilnais gyvybės paupiais vaikščiojo anų laikų jaunimas? Beje, pagoniškais laikais šis mėnuo dar vadintas sėmeniu, žiedžiu, miličiu, mildiniu.

Tikėtina, kad būtent gegutė buvusi deivės Mildos paukštė, nes Mildos diena kai kur dar buvo vadinama Gegutės diena.

Tikėtina, kad būtent gegutė buvusi deivės Mildos paukštė, nes Mildos diena kai kur dar buvo vadinama Gegutės diena.

Vieniem deivė, kitiems gundytoja
Pasak istorikų, manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 metais surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula (apie 0,5 uolekties aukščio) – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 metais Kaune, užmūryta kunigui Pranckevičiui priklausiusio namo, statyto prieš 1400 metų, sienoje. Pranckevičiaus padėjėjas kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus. Dionizas Poška rašė, kad Mingaila statulos šviną išlydęs ir panaudojęs jį virtuvės puodams. Beveik neliko senųjų dievybių atvaizdų, tik nuojauta, kaip jos galėjusios atrodyti.
Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, žmonės vadino mildauninkais. Beje, šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą, iš senolių lūpų. Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras ar sopulius.
Lietuviai santūri ar ne tauta?
Nereikia pasiduoti susiformavusiam stereotipui, kad lietuviai – santūri ir drovi tauta. Kiek erotizmo yra lietuvių liaudies dainose! Štai įprastas vaizdinys – atjojo bernelis pas mergelę ir sutrypė rūtų darželį. Ką gi tai galėtų reikšti, jei rūtas laikome nekaltybės simboliu? Beje, lietuviai, pasak J. Lasickio, turėjo ir seksualinius santykius globojantį dievą gana intriguojančiu vardu – Pizius. Jam aukodavo jaunuoliai, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį. Mergelės tuo tarpu aukodavo Gondui, taip pat seksualinius santykius globojančiam dievui. Šie abu dievai galėjo globoti ir šeimyninius santykius bei saiką.
Iki šiol gaji ir Birutės legenda. Kęstutis pasigrobęs ją nuo aukuro ir vedęs, o jam mirus, Birutė vėl sugrįžusi kurstyti savo aukurą. Tai dar vienas liudijimas apie karštą lietuvišką meilę. Iki šių dienų Birutės kapas yra savotiškas piligrimų objektas.
Gegutė – meilės paukštė
Daugybė pavyzdžių, liudijimų, legendų ir dievų liudija, kad lietuviai ne prasčiau už kitas tautas kreipę dėmesį į meilę, seksualinį bei šeimyninį gyvenimą.
Deivės Mildos garbinimo atspindžių yra išlikę senuosiuose lietuvių liaudies papročiuose ir žaidimuose, kurie buvo žaidžiami būtent gegužės mėnesį.
Etnografai pastebėjo, kad gegužės viduryje, būtent deivei Mildai skirtą dieną, merginos žaidimo metu pasiskirdavo sau „brolelius“, vaikinai – „seseles“ ir visus metus tie „broleliai“ ir „seselės“ turėdavo vieni kitus „šėnavoti“: vienas kitu rūpintis, padėti. Tai buvo ne meilės, o pagarbios draugystės santykiai.
To žaidimo metu prie kiekvienos merginos užrištomis akimis iš eilės prieidavo vaikinai ir dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū!“
Todėl tikėtina, kad būtent gegutė buvusi deivės Mildos paukštė, nes Mildos diena kai kur dar buvo vadinama Gegutės diena. Kita vertus, tik gegutė vienintelė iš visų paukščių ir gyvulių turi ypatingų galių nulemti žmonių gyvenimo trukmę.
Beje, dar buvo tikima, kad nulaužta nuo medžio, kuriame tupėdama kukavo gegutė, šaka kaip kabliuku užkabinus patinkančio žmogaus drabužius galima jį priversti įsimylėti.

srtf-kulturos-versmes

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.