Darbas, kuriame meilė svarbiau už pinigus

Rugsėjo 27 dieną oficialiai švenčiama Lietuvos socialinių darbuotojų
diena. Penktadienį bus apdovanotas Geriausias metų socialinis darbuotojas mūsų rajone. Tarp kandidatų du ilgamečiai šios srities darbuotojai – Diana Rimkevičienė ir Andrejus Berseniovas, kurie tvirtina, kad šiame darbe svarbiausia yra meilė žmonėms.

Penktadienio popietę, rugsėjo 25-ąją, Geriausiu metų socialiniu darbuotoju išrinktas A. Berseniovas.

Iššūkiai kasdien

Kėdainių socialinio bendruomenės centro socialinė darbuotoja D. Rimkevičienė įsitikinusi, kad šios profesijos atstovams naujų iššūkių ateina su kiekviena diena, nes į socialinių darbuotojų pečius remiasi visuomenės silpniausieji nariai: vieniši, pagyvenę, neįgalieji, vaikai, priklausomybių turintys asmenys.

„Labai myliu šį darbą, nes mes esame pagalbos teikėjai, palydėtojai, pagalbininkai, kurie yra arčiausiai žmogaus“, – sako D. Rimkevičienė.

– Žinau, kad rinkdamasi studijas svarstėte ką rinktis – mediciną ar socialinę sritį?

– Visada norėjau padėti žmonėms, mane labai domino bei traukė ir medicina, ir socialinis darbas. Ilgai dvejojau, kol galiausiai apsistojau ties socialinio pedagogo specialybe. Baigiau Vilniaus universitetą, gavau diplomą ir grįžau namo, į Kėdainius.

„Nors socialinių darbuotojų atlyginimai nėra dideli, tačiau savo darbo nenorėčiau keisti į jokį kitą. Ne pinigai svarbiausi. Man daug svarbiau, jog į darbą einu gerai nusiteikusi ir padedu žmonėms.“ D. Rimkevičienė.

Įsidarbinau Kėdainių socialiniame bendruomenes centre. Iš pradžių dirbau su neįgaliaisiais, vėliau su rizikos šeimomis, o dabar esu lankomosios priežiūros specialistė.

Džiaugiuosi, kad turime nuostabią direktorę Rūtą Kaupienę, taip pat puikią vadovę Indrę Baltrūnaitę ir kitas geras specialistes bei šaunų kolektyvą.
Šiandien užtikrintai galiu pasakyti, kad dėl savo pasirinkimo nesigailiu. Labai myliu savo darbą ir žmones.

– Keliais žmonėmis rūpinatės kasdien?

– Mano darbo diena prasideda nuo 5 valandos ryto. Turiu augintinį, todėl yra įsipareigojimų (šypsosi). Kiekviena darbo diena yra skirtinga, niekada nebuvo vienodų.

Man priskirti septyni žmonės, kurių amžius svyruoja – nuo darbingo iki gilios senatvės. Lankau vieną vyrą, o visos likusios moterys.

Kasdien rūpinuosi keletų iš jų, nes, priklausomai nuo jų poreikių, skaičius žmonių, kuriems reikalinga pagalba, yra skirtingas. Vieniems reikia vienokių socialinių paslaugų ar pagalbos, o kitiems kitokių. Tad mano darbas priklauso nuo vienam žmogui skirtų valandų. Reikia ir maisto produktais pasirūpinti, ir vaistais, ir sužiūrėti, ko trūksta, kokia pagalba būtina.

Nebus toks sunkus

– Neretai spaudoje pasirodo straipsniai, kuriuose lankomosios priežiūros specialistai pasakoja apie darbe patiriamą fizinį ir psichologinį smurtą, grasinimus, taip pat į namus parsineštas blusas ir utėles. Ar jums pasitaikė tokių atvejų, kai buvote išbarta, apstumdyta, apkaltinta ar namo grįžote su naujais „augintiniais“, o gal radote neblaivius žmones, kuriais rūpinatės?

– Darbas tikrai yra sunkus, nes susiduriu su žmonėmis, turinčiais keletą negalių, ne tik fizinių, bet ir psichinių. Tad ne tik labai sunku dirbti, bet ir įtikti jiems. Vis tik manau, kad svarbiausia yra mylėti žmones, tada darbas nebus toks sunkus. 

Pati asmeniškai darbe nesu patyrusi jokio smurto, nei fizinio, nei psichologinio.

Mano nuomone, pastaraisiais metais situacija socialinių paslaugų srityje labai gerėja, todėl žmonės gauna vis geresnes ir kokybiškesnes paslaugas.
Nors socialinių darbuotojų atlyginimai nėra dideli, tačiau savo darbo nenorėčiau keisti į jokį kitą. Ne pinigai svarbiausi. Man daug svarbiau, jog į darbą einu gerai nusiteikusi ir padedu žmonėms.

– Kas jums darbe teikia malonumą?

– Laimė, jog galiu padėti tiems, kurių gyvenimas sunkus. Džiaugiuosi, kai man atėjus jie prasiblaško, atitolsta nuo savo rūpesčių, šypsosi, kalbasi, atvirauja. Labai malonu, kad žmogus manęs laukia. Yra tokių, pas kuriuos einu visus dešimt metų, tiek, kiek dirbu šį darbą.

Susigyvenau su tais, kuriais rūpinuosi, todėl neretai iš pusės žodžio suprantu, ko jam reikia, o pagal nuotaiką matau, kaip nusiteikęs šiandien.

Linkėjimai kolegoms

– Su vyru auginate dvi paaugles dukras. Ar šeimai pakanka dėmesio ir laiko, juk namo grįžtate pavargusi ir psichologiškai, ir fiziškai?

– Mano vyras Rolandas dirba akcinėje bendrovėje „Nordic Sugar Kėdainiai“. Jis – elektros skyriaus meistras. Vyresnioji dukra Ieva mokosi Šviesiojoje gimnazijoje, o jaunėlė Justė – „Ryto“ progimnazijoje. Žinoma, dėl savo darbo pobūdžio kartais susilaukiu šeimos priekaištų, ypač kai darbinių bėdų atsiranda pasibaigus darbo dienai, tačiau po to visada stengiuosi kompensuoti laiką šeimai. 

Džiaugiuosi, kad vyras ir duk­ros supranta, kad mano darbas sunkus ir atsakingas, nes kartais ir laiko neskaičiuoju, kai ištikus bėdai turiu skubėti pas žmogų ir poilsio dieną. Dukros sako, kad tikrai negalėtų dirbti tokio darbo.

– Kokie pomėgiai padeda atitrūkti, pailsėti?

– Mėgstame su šeima važinėti dviračiais, vaikščioti po mišką. Pernai įsigijome sodą. Tai – puikus laiko praleidimas po sunkios darbo dienos, tarsi savotiška meditacija. Daug keliaujame kartu veždamiesi augintinį, šuniuką, vardu Gučis.

– Ko palinkėtumėte savo kolegoms profesinės šventės išvakarėse?

– Kolegoms mūsų sunkiame darbe linkiu kantrybės ir ištvermės, linkiu ne tik girdėti, bet ir išklausyti, o taip pat – sveikatos!

Atvedė spalvota praeitis

Labdaros ir paramos fondo „Teen Challenge“ Pikelių krikščioniško savarankiškumo namų vadovas, socialinis darbuotojas A. Berseniovas atviras, į šią sritį jis pateko pats susidūręs su rimtomis problemomis.

– Kokie keliai jus atvedė į socialinį darbą?

– Mano spalvota praeitis (šypsosi). Pirmoji pažintis su socialiniu darbu buvo Šlienavoje, Kauno rajone, kur veikė moterų savarankiško gyvenimo namai. Čia gyvenančioms moterims padėjau statybų klausimais. Kadangi į šį centrą dažnai kreipėsi ir vyrai, vadovai pamatė poreikį, kad ir jiems reikia tokių namų. Radome skelbimą, jog Pikeliuose, Kėdainių miesto seniūnijoje, parduodama sodyba. Greit buvo nuspręsta, kad čia atsiras savarankiško gyvenimo namai vyrams. Pradėjome nuo nulio. Viską darėme patys. Iš pradžių gyveno penki vyrai, dabar – dvidešimt. Iš pradžių darbavausi vienas, dabar trise.

Jau devyniolika metų esu Pikeliuose. Per tą laiką baigiau Kauno kolegiją. Pradėjau nuo savanoriavimo, greit tapau socialinio darbuotojo padėjėju, po to ir socialiniu darbuotoju. Oficialiai, kaip specialistas, socialinį darbą dirbu nuo 2003 metų.

– Ar iki apsigyvenimo Kėdainių rajone turėjote kokių sąsajų su šiuo kraštu?

– Ne. Esu klaipėdietis. Kadangi turėjau problemų dėl įvairiomių priklausomybių, draugai iš Kauno pasiūlė atvažiuoti pas juos kapstytis iš bėdų. Taip atsidūriau Kaune, iš ten Kėdainiuose. Man tada buvo 25-eri. Persikėlimas padėjo išlipti iš visų mano bėdų.

Kadangi pats suprantu, kas yra gyvenimas gatvėje, pinklės, priklausomybės, apsisprendžiau padėti kitiems. Žinau, kad labai lengva įklimpti ir labai sunku išsikapstyti.

Atsibundi blaivas, sąžinė graužia, supranti, kad viską prarandi – šeimą, gimines, darbą. Tarsi smėlis smiltelėmis byra tarp pirštų. Ir nieko negali sau padaryti, nes atgal tave traukia alkoholis, narkotikai. Priklausomybės – dvasinė liga, kai žmogus neranda ramybės, kelio atgal, todėl mūsų tikslas – žmogui padėti ir dvasiškai, ir pasirūpinti jo buitimi.

Praktikas, ne teoretikas

– Kas jus patį ištraukė iš šio liūno?

– Dievas, be kurio to padaryti beveik neįmanoma, ir geri žmonės.

„Nepaisant teigiamų dalykų, vis dėlto socialinių darbuotojų reikia daugiau, nes, kaip bebūtų keista, sąlygos pagerėjo, tačiau problemos neišnyksta.“ A. Berseniovas

– Kokio dydžio visas jūsų kolektyvas ir kaip esate pasidalinę kasdienius darbus?

– Darbuojamės trise. Aš esu socialinis darbuotojas, turiu du socialinio darbuotojo padėjėjus. Beje, jie kaip ir aš, išsikapstę iš priklausomybių liūno. Vienas – kėdainietis Jaunutis Budevičius, kitas – kaunietis Valdemaras Vaitulionis.

Socialinis darbuotojas – praktikas, o ne teoretikas, dėl konkrečių žmonių bendradarbiaujantis su visa skirtingų specialistų ar tarnybų pagalba.
Kadangi mūsų centro veikla specifiška, todėl darau viską. Pagrindinis mūsų centro ir mano tikslas – padėti žmonėms, todėl tenka ir administracinį darbą atlikti, ir vairuotoju pabūti, ir maistu pasirūpinti, ir savanorius koordinuoti, ir renginius organizuoti, ir stovyklas rengti.

Tiesą sakant, jau praeityje sunkiausias etapas, kurį praėjau vienas pats nuo nulio kurdamas Pikeliuose savarankiško gyvenimo namus vyrams. Po to fondas augo, atsirado rėmėjų, geradarių, savanorių. Ypač daug mums padeda „Maisto bankas“, be kurio šiandien tikrai būtų labai sunku išversti, norint išmaitinti dvidešimt sveikstančių, fiziškai stip­rėjančių, darbingų vyrų.

– Kiek laiko užtrunka socialinis darbas su centro gyventojais, kol jie gali sugrįžti į pilnavertį gyvenimą?

– Pagal mūsų programą Pikeliuose vyrai gyvena vienerius metus, po to siūlome, kad jie neskubėtų išeiti, bet praeitų dar dvylika mėnesių trunkančią adaptaciją. Statistika rodo, kad toks laikas geriausiai yra tinkamas „išeiti“ iš priklausomybių. Tai – ilgalaikis procesas, kol žmogus išblaivėja iki galo ir jau gali sugrįžti į normalų gyvenimą.
Beje, visada mes žmogui suteikiame šansą, jeigu yra poreikis, sugrįžti atgal į centrą ir jie tai gerai žino.

Daugiau dėmesio vaikams

– Kaip per du dešimtmečius pasikeitė socialinis darbas?

– Socialinių darbuotojų veikla labai patobulėjo, reikalai sparčiai juda į priekį, o tai džiugina.

Kalbant plačiąja prasme, šuolis į gerąją pusę buvo didžiulis, ši sritis stipriai pasistūmėjo į priekį. Nuo 2001 metų matau didelius pokyčius, tai, matyt, lėmė atėjusi ženkli Europos Sąjungos finansinė parama bendruomenėms, socialiniams projektams. Tad socialinis darbas labai išsiplėtė, teikiant socialines paslaugas įvairioms visuomenės grupėms, atsirado daugiau įvairių veiklų. Be to, įvestas socialinių paslaugų krepšelis.

Nepaisant teigiamų dalykų, vis dėlto socialinių darbuotojų reikia daugiau, nes, kaip bebūtų keista, sąlygos pagerėjo, tačiau problemos neišnyksta. Nors buvo didelė emigracija ir imigracija, tačiau matome, kad priklausomybių atžvilgiu situacija nepagerėjo. Reabilitacijos centrai pilni gyventojų. Juose daug socialinių darbuotojų, bet šlubuoja kitų organizacijų veikla, nes trūksta šios srities specialistų, atsidavusių savo darbui.

Taip pat manau, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti vaikams, jų globos įstaigoms, šeimynoms, savarankiškam gyvenimui, adaptacijai. Turi būti visa komanda, kuri padėtų vaikui, paliekančiam globos įstaigas, pradėti savarankišką gyvenimą, kai jam sukanka 18 metų.

Darbuojasi šimtmečius

– Ar laikui bėgant nesinorėjo savęs realizuoti kitoje srityje, pakeisti aplinką?

– Teko lankytis Didžioje Britanijoje, kur vienam iš centrų teikiau reabilitacijos programą. Svarsčiau – gal pasilikti ten, bet supratau, kad mano namai čia. Grįžau. Toks apsisprendimas pasitvirtino, nes pasistūmėjau į priekį savo veikloje.

O darbo keisti tikrai negalvojau, nes nuo pat pradžių žinojau, ko noriu, turėjau stiprią motyvaciją siekti užsibrėžto tikslo, žinojau, ką ir kodėl darau.
Didžiausia paspirtis pasaulyje yra ne pinigai, o pagalba žmogui, kai matai jį laimingą, sugrįžusį į pilnavertį gyvenimą. Tai – maksimali alga, jokia suma to nepakeis.

– Mano nuomone, socialinio darbuotojo darbas yra vienas sunkiausių. Kas jums padeda atsipalaiduoti?

– Be abejo, šis darbas sunkus, nes čia nėra darbo valandų – uždarei duris ir išėjai namo. Kai reikia, kolegos skambina ar ieško ir vėlai vakare, ir savaitgalį.

Žinoma, kartais užpuola, kaip sakau, negatyvas, bet jis būna momentinis, kai pasitaiko nedėkingų, piktų žmonių. Man jų gaila, nes po akimirkos tos piktos ar liūdnos mintys išeina.

Atsipalaiduoti man padeda tikėjimas, Dievas suteikia stiprybės ir ramybės.
Tiesą sakant, socialinį darbą jau šimtmečius dirba bažnyčia. Žmonės nuo seno, jeigu bėda, visada traukdavo į bažnyčią, kur bus išklausyti, pamaitinti, priglausti. Daug gero darbo šioje srityje nuveikė ir Tėvas Stanislovas, jis, kaip sakau, mūsų, socialinių darbuotojų, kolega.

Linkėjimas kolegoms

– Jūsų darbas neapsiriboja vien darbo valandomis, kaip į tai reaguoja šeima?

– Mano žmona Jurgita taip pat dirba šioje srityje. Ji – socialinio darbuotojo padėjėja priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenėje „Vilties švyturys“. Tad kliūčių ir problemų, kalbant apie darbą, jokių nekyla. Ji mane puikiai supranta.

– Ko sau ir kolegoms palinkėtumėte Lietuvos socialinio darbuotojo dienos proga?

– Žmonės mato, nesvarbu, ar jie gyvena gatvėje, ar namuose. Žmonės mato, ar dirbi valdiškai, ar juos myli ir esi nuoširdus. Todėl savo kolegoms linkiu mylėti žmones ir neprarasti motyvacijos dirbti nuoširdžiai. Jeigu apsisprendei padėti kitiems, turi padėti. Būkime kantrūs, stiprūs, nes neretai gelbstime ir žmonių gyvybes.