Kėdainių rajono savivaldybės vicemerė ir kandidatė į Lietuvos Respublikos Seimą Danutė Mykolaitienė savo gyvenimą vertina vardydama patirtis. Jų būta įvairių – nuo jautrių akimirkų globojant be tėvų meilės augusį vaiką iki istorijų apie tai, kokį žvyrą pilti kaimo keliuose.
Ilgametis darbas policijoje bei laikas, kai teko dirbti Šėtos seniūne, taip pat darbuotis Kėdainių rajono savivaldybėje jai leido pažinti skirtingas sritis, kitu žvilgsniu pamatyti problemas, ieškoti sprendimų. Pagaliau – rasti bendrą kalbą su skirtingų įsitikinimų žmonėmis.
Dvi specialybes turinti D. Mykolaitienė jau daugiau nei tris dešimtis metų gyvena Kėdainiuose – mieste, kuris tapo jos namais.
Iš Dzūkijos kilusi moteris, kaip juokauja pati, čia atitekėjo ir įsikūrė kartu su vyru Sergiejumi.
Kėdainiuose užaugo ir jų vaikai Agnė ir Mantas.
Pokalbis su D. Mykolaitiene – apie jos profesinį kelią, pasirinkimus bei jautrią šeimos istoriją.
– Kėdainiečiai Jus pažįsta kaip vicemerę, buvusią savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją, seniau – kaip Šėtos seniūnę, o dar seniau – kaip policijos pareigūnę. Trys, atrodytų, tokios skirtingos sritys.
– Tačiau pirmoji mano specialybė yra dar kita – aš esu buhalterė. Tiesa, pagal šią specialybę dirbau neilgai, nes netrukus iš Dzūkijos kartu su kėdainiečiu vyru persikraustėme gyventi į Kėdainius.
Auginau dukrą ir jau po truputį reikėjo žvalgytis darbo. Mano vyras buvo pradėjęs dirbti policijoje ir vieną dieną pasiūlė man – buvo laisva nepilnamečių reikalų inspektorės vieta.
Matyt, Sergiejus jautė, kad darbas su vaikais man tiktų, kad tai – mano sritis, pagaliau – kad tai mano gyvenimui suteiktų gilesnės, tikresnės prasmės.
– Buhalterė-policijos pareigūnė. Šiandien skambėtų šiek tiek įdomiai.
– Taip, bet tuo metu norint dirbti policijoje nebūtinai reikėjo teisinio išsilavinimo. Pirmosios mano pareigos buvo nepilnamečių reikalų inspektorė. Tada dar nežinojau, kad teisinių žinių vis tik man prireiks labai greitai.
Vos pradėjusi dirbti sulaukiau „pirmojo krikšto“. Tąsyk už vaiko nepriežiūrą ruošiausi bausti vieną tėtį, bet į kabinetą jis įžengė su advokatu. Pastarasis mano administracinę bylą sudirbo į šipulius.
Tąsyk pagalvojau: nieko čia gero, šis darbas ne man. Kiek aprimus emocijoms sau pasakiau – jei noriu dirbti policijoje, privalau baigti teisės studijas.
Namuose – jau ne vienas, o du maži vaikai, mudu su vyru dirbame, jis ir studijuoja, o dar papildomai prisideda mano studijos. Nebuvo lengva, tačiau žvelgdama atgal galiu pasakyti, kad nieko neįmanomo nėra. Vaikus auginome abu, padėdavo ir anyta.
– Kiek metų dirbote policijoje?
– Daug – 24 metus. Niekur nesiblaškiau, kilau karjeros laiptais.
Buvau jaunesnioji inspektorė, o karjerą policijoje baigiau būdama Prevencijos padalinio viršininkė.
Visada domėjausi naujovėmis, mokiausi, stengiausi tobulėti.
Iš policijos išėjau, kai prasidėjo didžiulė reorganizacija, keitėsi policijos struktūra.
Pamaniau: o kokia prasmė likti, kovoti dėl išlikimo, jausti intrigas?
Baigdama darbą policijoje „graužiau įstatymus“ ir kartu ruošiausi gauti valstybės tarnautojo kvalifikaciją.
– Policijoje dirbote ypač jautrų darbą – su nepilnamečiais, su vaikais.
– Tai tikrai be galo jautri sritis. Visada buvau nestandartinė pareigūnė, ne tokia, kuri dirba tik pagal instrukcijas. Man atrodė, kad tiems vaikams reikia daugiau nei griežta policijos priežiūra, jiems reikia daugiau nei bauginimai ar barimai.
Tada kilo idėja, kad Kėdainiuose mažiau galimybių turintiems vaikams reikia įkurti jaunimo centrą. Mes su komanda buvome vieni iš pirmųjų Lietuvoje tą padarę.
Prisimenu iki šiol, kaip su vaikais važiuodavome į stovyklas ne tik Lietuvoje. Tarkime, į Vokietiją. Arba 1994 metais, kai su beveik trisdešimt problemų turinčių vaikų išvažiavome pas tėvą Stanislovą į Paberžę.
Darėme, kaip jautėme, kaip mokėjome, kas atrodė teisinga – tuo metu juk niekas nemokė, kokie turi būti projektai, nebuvo metodikos, nebuvo tvarkų.
Tačiau Paberžėje jau vakare pamačiau, kad situaciją suvaldyti sekasi sunkiai, o rytas buvo dar nemalonesnis, kai radome, švelniai tariant, nelabai gražių dalykų.
Ėjau pas tėvą Stanislovą atsiprašyti, o jis tik nusišypsojo: vaikeli, čia tokia smulkmena, tu viską gerai darai.
Einant metams tapau tokia pareigūne, kad žmonės apie problemų turinčius vaikus sakydavo: čia Mykolaitienės vaikai.
Tapo įprasta: jei jis blogiukas, jei kas nors nutinka, tai tu tvarkykis, tai tavo reikalas.
Todėl taip, tai iš tiesų buvo mano vaikai.
Džiaugiuosi, jog dirbome su puikia komanda – viena aš tikrai nieko nebūčiau padariusi. Visi buvome panašūs: tikintys, kad galima padaryti tai, kas atrodo neįmanoma.
Mums patiko išeiti iš standartų, iš rėmų. Geranoriškai į mūsų darbus žiūrėjo ir tuometis policijos viršininkas.
Dabar tie vaikai jau užaugę. Kai kuriuos jų sutinku gatvėje, mes pasikalbame. Nepaisant to, kad tai jau suaugę vyrai, jie visada liks mūsų vaikai.
– Matyt, tokios patirtys keičia ir patį žmogų, pripildo jį kitų, iki tol nepatirtų dalykų.
– Metai policijoje manyje tikrai paliko svarbią žymę, o tam tikri standartai likę iki šiol – tu turi elgtis atsakingai, turėti tikras vertybes, negali apsimetinėti, turi būti teisingas.
Turbūt todėl niekada nebūsiu vadinamoji standartinė politikė.
Pagaliau – o kas tai yra?
Man gyvenime visuomet svarbūs vertybiniai dalykai, gebėjimas kalbėti ir susikalbėti su visais žmonėmis.
Kartais, žvelgiant į politinį lauką, ima atrodyti, jog nuėjome per toli – per toli nuo susikalbėjimo, nuo pagarbos vienas kitam.
Tokie standartai? Ar tikrai?
Viskas susiplakė, susimaišė, mes neatrenkame, kas esmė, mes išsibarstėme.
– Dar vienas svarbus Jūsų gyvenimo momentas – vaiko iš tuometinių vaikų namų globa.
– Sau jau daug kartų sakiau, kad šioje vietoje turiu būti stipri, tačiau kaskart kalbėti be jaudulio nepavyksta.
Tąsyk su jaunimo centrą lankančiais vaikais važiavome į stovyklą Vokietijoje, kartu pasikvietėme ir kelis vaikų namų auklėtinius.
Vienas iš berniukų pasirodė labai uždaras, nenorintis bendrauti, mažai kalbantis. Nebežinojau, ką daryti, bet supratau, kad turiu rasti būdą jį prakalbinti – tai juk mano atsakomybė.
Be to, dar nėra buvę, kad neprakalbinčiau vaiko.
Kai galop įsikalbėjome, paaiškėjo ir priežastis: pasirodė, kad paauglys nebenori grįžti į tą pačią aplinką, kad išvažiavęs jis pasijuto tarsi išgyvenantis stebuklą.
Bandžiau kalbėtis, sakyti, kad gyvenimas nestovi vietoje, kad ateityje bus pokyčių. Tačiau žodžiai nepadėjo.
Grįžus į Lietuvą atsisveikinimas išties buvo liūdnas ir dar tą patį vakarą, namuose pasikalbėję su vyru, nutarėme jį globoti.
Buvo visokių sunkumų, taip pat berniukas turėjo sveikatos problemų. Globojome jį iki pilnametystės, kurį laiką apie tai niekas ir nežinojo – saugojome vaiko privatumą.
Dabar jis jau suaugęs vaikinas, bendraujame iki šiol. Jo gyvenimo kelias yra teisingas, o man, galvojant apie tai, dainuoja širdis.
Aš manau, kad tokie dalykai, tokios istorijos mūsų gyvenimuose nutinka ne atsitiktinai. Kaip kartą pasakė jaunimo centre viešėjęs Andrius Mamontovas: jei jūs padėsite bent vienam vaikui, tai jau yra daug.
– Dar vienas Jūsų karjeros posūkis – seniūnės darbas Šėtoje. Kaip prisimenate šį laikotarpį?
– Išėjusi iš darbo policijoje dalyvavau konkurse ir jį laimėjau. Tąsyk man daug kas sakė: kodėl tu eini į tą kraštą, nebus lengva, kas ten yra tavo?
Pradžioje nieko mano ten ir nebuvo.
Buvau visiškai atvira naujai bendruomenei, su kuria manęs visiškai niekas nesiejo.
Tiesa, turiu pasakyti – tie, kurie turėjo tokias įžvalgas, pasirodė teisūs.
Buvo nelengvas laikas, kai pasitikėjimą, pagarbą teko užsitarnauti savo darbu.
Išbandymų būta įvairiausių, kaip ir naujų veiklos sričių, apie kurias mažai išmaniau.
Kokį žvyrą reikia pirkti, kaip kelius greideriuoti? Aš to nežinojau, nemokėjau, nes esu buhalterė ir teisininkė.
Tačiau nuo pat pirmos dienos žinojau: neapsimetinėsiu viską išmanančia, nes toks apsimetinėjimas labai greitai bus pastebėtas ir tikrai nepadės pelnyti vietos žmonių pasitikėjimo.
Niekada nebijojau prisipažinti, kad nežinau, klausti patarimų, prašyti pagalbos. Manau, tai ir padėjo sukurti žmogišką ryšį, kuris su daugeliu Šėtos ir Pagirių žmonių išlikęs iki šiol.
Esu iš tų, kuriems norisi dirbti civilizuotai, žmogiškai kalbėtis ir rasti sprendimus. Tą dariau iki šiol, darysiu ir toliau.
Apskritai, profesiniai gyvenimo keliai juk dažniausiai nebūna lengvi. Rasti teisingas kryptis reikia laiko. Bet jei imiesi – tai ir padarai, jei pasirenki kelią – juo eini, nepriklausomai nuo to, sunkus jis ar lengvas.
Man bendravimas yra pats svarbiausias dalykas, nes taip pajunti žmogų. Šiame skubėjimo laike mes per dažnai pametame vieni kitus, daug ką darome paviršutiniškai. Mūsų gyvenimuose – neišpasakyti greičiai.
Taip, aš pavargstu, būna, pasijuntu išsekusi, noriu tylos. Tyla man – pats brangiausias dalykas. Tada, kai sodyboje užsidarau vartus, pasiimu knygą ar arbatos puodelį, būnu tyloje, džiaugiuosi paukščių čiulbėjimu ar katės murkimu. Tokia yra mano pilnatvė, taip sugrįžtu į save.
– Kas dar Jums kasdienybėje suteikia pilnatvės?
– Pamatinis dalykas yra šeima. Nesakau, kad mes su vyru esame tobuli ir kad mūsų šeimoje viskas tobula. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, nutinka visko.
Nepaisant to, kartu esame jau 36 metus. O juk susituokėme tokie jauni, aštuoniolikmečiai!
Pamenu, teko net keliais mėnesiais nukelti vestuves, nes vyras tuo metu studijavo aviacijos mokykloje. Beje, santuokos sakramentą priėmėme tik po septyniolikos metų. Manau, kad mes iki jo tiesiog užaugome.
Gyvenime esame matę visko. Karjeros pradžioje ir atlyginimai nebuvo dideli, du maži vaikai, pragyventi sunku. Bet buvome kaip skruzdės – po šapelį viską nešėme į namus.
Dabar mūsų dukrai 35 metai, sūnui – 30 metų. Abu „tiksliukai“, baigę Kauno technologijos universitetą. Dukra – chemijos inžinerijos magistrą, sūnus – mechanikos bakalaurą, o vėliau – IT magistrą. Abu kuria savo gyvenimus.
Aš tuo tarpu beprotiškai noriu anūkų! Man atrodo, kad būčiau pati geriausia pasaulyje močiutė.
Nepaisant to, kad vaikai užaugę, iki šiol esame išlaikę mums svarbią šeimos tradiciją: kasmet visi keturi išvykstame į bendrą kelionę.
Tai – mūsų laikas pokalbiams, bendrystei, prisiminimams.
– Mėgstate keliones?
– Jos vienas iš mano pomėgių, o pasaulio pažinimo jausmas labai stiprus.
Norėčiau į pasaulio kraštą!
Per metus stengiamės išvykti į dvi keliones ir nebūtinai į užsienį.
Nuostabi yra Lietuva, neišskiriant net mažų jos kaimelių. Visur gali atrasti ką nors įdomaus, kartais ir ten, kur nesitikėjai.
– Kaip šeima priėmė žinią, kad sieksite Seimo nario mandato?
– Vyrui tai nebuvo naujiena, jis žino, kad manęs negąsdina jokie iššūkiai. Sūnus vertino atsargiai sakydamas, kad tam esu per daug jautri, per daug mane užgaus, bandys kurti būtas ir nebūtas istorijas, legendas. Dukra žinią priėmė ramiai.
– Prakalbote apie apkalbas, intrigas. Jų itin apstu socialiniuose tinkluose.
– Taip, kai kurie žmonės laiką tiesiog leidžia socialinėse medijose, kiti, deja, kuria paskalas ir apkalbas. Man tai svetima, už apkalbas man įdomiau teisės aktai (juokiasi). Galiu juos skaityti, gilintis, analizuoti. Man tai įdomu, taip gaunu ir naujų žinių. Visą gyvenimą kažko mokausi ir taip, matyt, bus visada. Man patinka, teikia džiaugsmą.
Dalyvaujant Seimo rinkimuose labai svarbu pasitikrinti save. Nedarysiu jokių didelių reklamų, rinkimų kampanijos metu tiesiog kalbėsiuosi su žmonėmis.
Esu kas esu – Mykolaitienė, kurią žino dalis žmonių, o kiti sužinos.
Tačiau rinkimų metu neketinu imtis negarbingos kovos ar juodinti savo konkurentų.
Tai ne man, nes visada svarbu išlikti žmogumi.
Yra tikrai nemažai kėdainiečių, kurie mane pažįsta, su kuriais turėjau patirčių, kontaktų. Manau, per rinkimų laiką sutiksiu jų daug daugiau, susipažinsiu.
Kartais save pasitikrinti labai gerai: tada matai, kiek žmonių turi kritinį mąstymą, kiek tu jiems pateiki informacijos apie save, koks yra jos svoris.
– Kalbant apie darbą Seime, kokiose srityse jaustumėtės labiausiai savimi pasitikinti, geriausiai jas išmananti?
– Socialinis laukas: švietimas, kultūra, bendruomenės. Tai sritys, prie kurių esu daugiausia prisilietusi, jose galėčiau atliepti žmonių poreikius.
Pavyzdžiui, kalbant apie švietimą, kur vyksta visiškas chaosas, ir tai sunkiai suvokiama. Kalbantis su vaikais jauti, kiek išgyvenimų jiems tenka patirti.
Nerimą kelia ir miesteliuose esančių gimnazijų likimas. Visą pavasarį kalbėjomės su mūsų krašto gimnazijų vadovais, ką daryti, vertinant grėsmes dėl privalomo 21 mokinio skaičiaus klasėje.
Ar taip turėtų būti? Ne taip. Manau, kad visur turi būti sveiko proto ribos.
Mes miesteliuose negalime sunaikinti švietimo įstaigų, nes tai – pagrindinis židinys. Ten, kur yra mokykla, kur yra mokytojas, kur yra kultūra – ten ir vyksta gyvenimas. Jei šių dalykų neliks – bus negerai.
Mano moto: vienykime vertybes ir atsakingą požiūrį į Lietuvą.
Kalbino Jekaterina Karmelavičienė
Užs. Nr. 113. Politinė reklama bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos PK sąskaitos.
