Dainuoju, šoku, bet ir knygų nepamirštu

Gyvenimo džiaugsmu trykštanti, visada besišypsanti septyniolikametė Josvainių gimnazijos vienuoliktos klasės mokinė Emilija Adomaitytė vos spėja suktis veiklų sūkuryje. Mergina ne tik aktyvi gimnazijos, visuomeninių renginių dalyvė, rajono mokinių savivaldos atstovė, bet ir folkloro ansamblio ,,Auštaras” narė. Be to, Emilija kupina brandžios gyvenimiškos išminties, kuria noriai dalinasi su visais. 

Nuolat besišypsanti Emilija yra ne tik aktyvi ir veikli mergina, nuolat besisukanti įvykių sūkuryje. Ji spinduliuoja ir pozityvumą bei gyvenimo džiaugsmą, kuriuo užkrečia ir aplinkinius: „Džiaukimės kiekviena diena – būkime mažiau surūgę, o šypsokimės gyvenimui ir imkime viską, ką jis mums duoda.”

Nedingstanti šypsena nuo Emilijos veido įtikina, kad viską, ko ji imasi, daro atvira širdimi ir su meile. Interviu – merginos portreto ir požiūrio į gyvenimą štrichai.
Laikas. „Manęs dažnai klausia, kaip aš visur suspėju. Stengiuosi kuo mažiau visko planuotis, tada suspėju – man išties 24 valandų per parą yra per mažai, reiktų mažiausiai 32. Ilgą laiką tikrai nebuvau tokia, kokia esu dabar, – prisipažįsta mergina ir tęsia, – visada jaučiau, kad noriu kažką daryti, noriu išsiskirti iš kitų, pavyzdžiui, darželyje buvau vaikas, kuris gražiai šypsosi, kažką gražiai daro, bet nebuvau kažkuo ypatingesnė. Pamenu, lūžis buvo tada, kai man galiausiai atsibodo būti antrai ar trečiai – tada ir nusprendžiau visur dalyvauti, visur eiti.” Tad dabar tų veiklų, anot Emilijos, išties labai daug. „Tereikia tik IŠDRĮSTI žengti pirmąjį žingsnį – o kai išdrįsti, viskas išeina į gerąją pusę, viskas vyksta puikiai. Mane kasdien į priekį stumia mano vidinė stiprybė, kurią teko išsiugdyti, – nors esu jauna, bet turėjau visokių neigiamų išgyvenimų.”
Mokslai. „Aš truputį esu maksimalistė – jei jau darau, noriu, kad viskas būtų padaryta GERAI. Kam tada apskritai kažko imtis? Mokslams skiriu laiko, tačiau dabar, kai turiu labai daug visuomeninės veiklos, tėvai kartais mane stabdo ir vis paragina sėsti prie pamokų. Dievinu istoriją, lietuvių bei anglų kalbas. Tačiau labiausiai man patinka etikos pamokos – jų kiekvieną savaitę laukiu labiausiai”, – šypsosi Emilija.
Ateitis. „Dažnai pagalvoju, kokia būsiu po dešimties, dvidešimties metų. Seniau save įsivaizdavau kaip renginių vedėją, televizijos žvaigždę… Bet apie tai svajojau iki pokalbio su Mykolo Romerio universiteto dėstytoju Juozu Valčiuku. Jis man pasiūlė dar gerai apgalvoti savo ateities pasirinkimą. Tąsyk maniau – o ką dar galvoti? Noriu būti matoma, noriu daryti gera žmonėms. Bet netrukus supratau, kad mane žavi politika, komunikacija. Aš pastebiu labai daug taisytinų dalykų mūsų valstybės valdyme, o mane žavi galimybė pakeisti blogus dalykus geresniais. Turiu labai daug idėjų, žinau, kad aplink mane yra labai daug nuostabių jaunų ir veiklių žmonių. Manau, kad žmonių misija gyvenime yra siekti LAIMĖS, tad tiek dabartinė mano veikla, tiek ir ateities veiklos, tikiuosi, prisidės ne tik prie laimės, bet ir tvirtesnių gerovės pamatų žmonėms užtikrinimo”, – užtikrintai kalbėjo gimnazistė.
Svajonės. Paklausta apie savo svajones, Emilija vardija norus, kurie suteikia ne materialinę gerovę, bet turtina žmogų kaip asmenybę. „Turiu labai labai daug svajonių. Žinau, kad noriu turėti šeimą, žmogų, kuris mane supras ir kartu galėsime kurti kažką gražaus. Dažnai svajoju kažką inicijuoti, kad tai duotų labai daug naudos ateinančioms kartoms. Dabar viena didžiausių mano svajonių – sudalyvauti „Misija Sibiras” ekspedicijoje. Daug kas sako, kad nepatempsiu 20 kilogramų sveriančios kuprinės, tačiau kitos merginos, jau dalyvavusios ekspedicijoje, tikino, kad svarbiausia – noras ir užsidegimas, – sako Emilija. – Svajoju susitikti su daugybe iškilių žmonių – jau ne kartą yra buvę, kai iškilią asmenybę, kurios tekstus skaičiau, internete klausiau jos paskaitų, pavyksta pamatyti gyvai. Tuomet esu be galo laiminga, kai turiu galimybę pabendrauti gyvai, užduoti klausimų. Esu tikra, kad svajonės PILDOSI”, – mirkteli ji.

Emilija yra tikra patriotė: „Mano širdis nuspalvinta trimis spalvomis, o meilė Tėvynei niekada neišblės“.

Meilė Tėvynei. „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai – gimiau pačiu laiku”, – būtent tokiu šūkiu gyvenime vadovaujasi mergina ir priduria, – Tikiu Nepriklausomybės akto signatarės Nijolės Oželytės žodžiais, kad niekada negyvenom taip gerai kaip dabar”. Galbūt dėl šių minčių kai kas su manimi nesutiks. Bet juk viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Man kai kas sako esą pažiūrėsim, kaip bus po kelerių metų – neva dirbsi kokiam Londone ir sakysi, kokia Lietuva bloga. Labai tikiuosi, kad to niekada nebus. Lietuva yra pakankamai maža, tačiau įsigilinus esame tokia nereali tauta. Kas dar gali iškentėti Sibirą, tremtį, persekiojimus, kas gali susideginti protesduodamas prieš esamą sistemą ir priespaudą?” – su neslepiamu užsidegimu kalba mergina ir priduria, kad jos širdis yra nuspalvinta trimis spalvomis. „Ir kitaip tikrai nebus”, – šypsodamasi tikina ji.
Šeima. Apie savo šeimą Emilija atsiliepia tik pačiais gražiausiais žodžiais. „Turiu trejais metais jaunesnį brolį Justą. Su juo labai daug ko esame nuveikę, daug ko patyrę. Būna, kad kartais susipykstame, tada būna tikra žodžių audra. Tačiau kuo toliau, tuo vis stipriau myliu ir vertinu brolį. Džiaugiuosi, kad jį turiu, mat iš jo kartais ir kai ko išmokstu. Jis labai protingas – kelis kartus dalyvavo žaidime „Lietuvos tūkstantmečio vaikai”. Kartais brolis iš manęs ir pasijuokia, jei nežinau ko nors. Apskritai mano šeima yra nuostabi. Visi tokie skirtingi, AČIŪ Dievui, kad gimiau tokioje mane mylinčioje, palaikančioje šeimoje. Jie ne tik džiaugiasi kartu su manimi, jei kas nors man pavyksta, tačiau nevengia priminti ir paprastų, buitinių dalykų, pavyzdžiui, susitvarkyti stalčius. Aš dažnai bandau parodyti tėvams, neva aš geriau žinau už juos, nevadovaukit man. Bet… Taip, man tėvai yra autoritetas, man šeima yra viskas”, – sako ji.
Veikla. Emilija – išties aktyvi, veiklos nestokojanti mergina. Ji ne tik dainuoja, bet ir yra aktyvi mokinių savivaldos narė. „Esu dviejų vokalinių ansamblių narė – „Auštaro” ir „After seven”, dar žinomo kaip instrumentinė vokalinė Vytauto Valiaugos vadovaujama grupė iš Josvainių kultūros centro. Josvainių gimnazijoje esu savo klasės seniūnė, mokyklos mokinių tarybos pirmininkė, priklausau ir rajono mokinių tarybai – esu komunikacijos atstovė. Taip pat esu skaitovė, vedu renginius, savanoriauju. Dabar mano pagrindinė savanoriška veikla vyksta Josvainių, mažosios Lietuvos kultūros sostinės, renginiuose. Tikrai turiu ką veikti”, – šypteli pašnekovė. Be to, Emilija randa ne tik laiko susitikimui su draugais, bet ir gyvūnų priežiūrai. „Labai MYLIU gyvūnus, tačiau ne su visais norėčiau susidurti akis į akį, nes jie man per daug egzotiški ir nepažinti (labai bijau gyvačių). Bet esu ne vieną kačiuką, šuniuką priglaudusi. Pamenu prieš kelerius metus įvykusį įvykį. Senelių ūkyje gimė mažas veršiukas, kurį laiką ganėsi lauke, tačiau atsitiko taip, kad jis nebesistojo ant kojyčių, tik gulėjo. Man jo labai pagailo, mat kam toks gyvuliukas reikalingas… Tad aš atėjau pas jį, atsisėdau šalia ir gal kelias valandas jam dainavau. Ką mokėjau, tą ir dainavau, vis glosčiau jį… Ir jis atsistojo! Buvo nuostabu. Aš visada tikiu tik gerais dalykais, visiems linkiu ne tik laimės ir gėrio, bet ir pripažinti suklydus ir taisyti savo klaidas. Esam žmogiški, esam atsakingi už save ir turim tą suprasti”, – teigė ji ir pridūrė, – „stengiuosi patikėti stebuklais ir nepasimesti, kai viskas pesimistiška, nes tik tikėjimas išlaisvina žmones.“
„Auštaras”. Folkloro ansamblis „Auštaras”, pasak Emilijos, kaip ir dainavimas, tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. „Būdama „Auštare”, aš tiek daug visko išmokau! Net Lietuvos geografiją gerai moku, mat su „Auštaru” išmaišėme visą Lietuvą. Taip pat ir komandinio darbo paslapčių, mat čia turi vadovautis principu „VIENAS UŽ VISUS, VISI UŽ VIENĄ”. Ansamblis tapo tarsi antrąja šeima, su kuria teko patirti ir išgyventi įvairiausių situacijų – ir ne vien tik gerų. Vadovė Aušra Giedrienė man yra pavyzdys žmogaus, duodančio kitiems labai daug gero”, – gerų žodžių vadovei ir ansambliečiams negailėjo Emilija. Ji pasirodymuose dalyvauja jau daugiau nei 11 metų, tačiau patys įsimintiniausi koncertai vyko būtent su „Auštaru”. „Įsimena koncertai, kurių metu žmonės tiek susijaudina, kad, išgirdus lietuvišką dainą, akyse pasirodo ašaros. Ypač džiugina, kai po koncerto prieina močiutės ir sako: „Ačiū jums, mes taip norėjome tas dainas išgirsti…” Buvo du ypač įsimintini koncertai. Vienas prieš kelerius metus vyko Krokuvoje. Publika, užsieniečiai, nesuprato mūsų kalbos, tačiau tąkart įsitikinau, kad muzika suvienija žmones. Jausmas, kai kitų šalių žmonės nesupranta tavo kalbos, tačiau viską, ką norėjome perduoti jiems, pajaučia širdimi, išties nepakartojamas. Nuostabus, šiltas ir jaukus koncertas, kurio iki šiol negaliu pamiršti, vyko ir A. ir J. Juškų muziejuje Vilkijoje. Koncertas prabėgo akimirksniu – klausytojų buvo nedaug, tačiau visa ten tvyranti aura, ramybė, muziejaus direktoriaus mums išsakyti komplimentai paliko tik pačius šilčiausius įspūdžius”, – sakė auštarietė.
Laimė čia ir dabar. Emilija gali nesustodama dalintis savo mintimis ir įžvalgomis, kaip svarbu vertinti tai, ką turi šiandien, vertinti žmones, kurie tave supa. „Kiek man kasdien laimės suteikia kiti žmonės! Aš kiekvieną dieną džiaugiuosi gyvenimu, viskuo, ką jis man suteikia, džiaugiuosi visomis galimybėmis, vertinu tai, ką turiu ŠIANDIEN. Žinoma, pasitaiko ir blogų akimirkų, kai nieko nenoriu ir būnu pervargusi, tačiau neleidžiu sau visą dieną liūdėti ir būti piktai, nes nenoriu paleisti pozityvo, kuriuo jaučiu pareigą dalintis. Reikia tas gerąsias akimirkas savyje išsaugoti, tarsi nufotografuoti bei laikyti viduje ir, kai prireikia, džiaugtis jomis. Juk gyvenime yra tiek daug gerų dalykų – pradedant nuo puodelio skanios kavos iki susitikimo su draugais ar net su pačia prezidente”, – sakė mergina.
Jei TAU sunku… Pokalbio pabaigoje Emilija nustebino kiek netikėtu ir visiškai nesavanaudišku prašymu. ,,Mane ypač neramina Lietuvoje vis augantis savižudybių skaičius, ypač tarp jaunimo. Labai norėčiau turėti tiek patirties ir psichologinių žinių, kad galėčiau padėti tiems žmonėms, norėčiau prisidėti prie šios problemos sprendimo. Visi, kuriems kartais trūksta žmogaus, kuris padėtų, patartų, kuriems yra labai sunku, rašykite man į „Facebook” profilį (čia esu Emilija Adomaitytė). Ir jei tiki manimi, aš stengsiuos tau padėti tave išklausydama, duodama patarimų. DŽIAUKIMĖS kiekviena diena – būkime mažiau surūgę, o šypsokimės gyvenimui ir imkime viską, ką jis mums duoda”, – interviu pabaigoje visiems skaitytojams palinkėjo veiklioji ir dainingoji E. Adomaitytė.