Jie yra dainavę tik sau, dainavę be žiūrovų – plyname dobilų lauke arba kai jų koncerto klausėsi tik karvės… Ir aplinkui daugiau nieko nebuvo, bet užtat buvo dar graudžiau ir jautriau, juk stovėta toje vietoje, kur būta namai, gyventa, augta…
Mintis, dainuoti tėviškės vietose, kur gimė kiekvienas Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos literatų būrelio ,,Likimo palėpė“ narys, kilo prieš trejus metus šio būrelio vadovei Celestinai Rimavičienei, kuriai pritarė absoliučiai visi būrelio nariai.
Visai nesvarbu, ar išlikę namai, ar jų nėra, ar ten gyvena svetimi žmonės, ar toje vietoje tik pieva ar ariamas laukas. Jie važinėja ne tik po Kėdainių rajoną, bet ir po kitus rajonus, gerokai nutolusius nuo Kėdainių.
Lanko būrelio narių tėviškes ir… dainuoja
Vienoje iš tokių tėviškės vietų, būrelio nariai apsilankė praėjusią savaitę. Tai buvo netoli Lietuvos geografinio vidurio Ruoščių kaimas. Šiame kaime gimusi būrelio narė Dalia Survilienė, kaip vėliau pasakys, deja, jos gimtinės namų jau nebelikę. Su tėvais iš šios vietos, būdama 11-kos metų ji persikėlė gyventi į Kėdainius.
Tačiau nostalgiją gimtajai vietai tebejaučia iki šiol. Maždaug prieš penketą metų Ruoščių kaime ji įsigijo sodybą, kuri tapo vasaros namais. Vasaromis čia lankosi jos sesuo Virginija, mama Stanislova. Čia sodas, daržas, čia Dalios rankomis sukurtas ir prižiūrimas ne vienas gėlynas, primenantis jos vaikystės gėles – lelijas, bijūnus.
Dalia Ruoščių kaimo sodyboje prie savo gėlių darželio.
Skambėjo puikus duetas: Virginija (iš kairės) ir jos dukra Agnė.
Kai pavakare atvykau nurodytu adresu, nuo tolo jau buvo girdėti dainos, sklindančios iš šios sodybos kiemo. Ne tik dainos, bet ir muzikos instrumentų garsai girdėjosi net iki Jaugilos upelio.
Viena daina sekė kitą dainą, atrodė, kad jos niekada nesibaigs. Po kone dviejų valandų vykusio koncerto, Dalia pakvietė visus dainininkus užeiti į namus, o ten laukė vaišėmis nuklotas stalas. Užkandžiaujant, žinoma vėl dainuota.
Dalinosi prisiminimais
,,Likimas čia suvedė mano tėvus. Mama Stanislova Bukauskienė atvyko čia, nevažiavo dirbti į Vilnių, kaip geriausia tuometinės pedagoginės mokyklos mokinė. Gavo paskyrimą į Ruoščių kaimą, pradinę mokyklą. O tėtis Henrikas Bukauskas čia yra gimęs, čia tėtės tėviškė, už ąžuolo, akmenų luitų, žyminčių Lietuvos geografinį vidurį, ten buvo gyvenamasis namas. Toje vietoje liko tik ąžuolas. Mama, atvažiavusi į Ruoščius mokytojauti, sutiko pirmą žmogų, kuris pasirodo buvo jos būsimasis uošvis ir būsimo vyro seserį.
Taip likimas lėmė, jog Ruoščių kaime gimiau aš, čia gimė ir mano sesuo Virginija. Tame pačiame pastate, kur mama dirbo, kur mokiausi ir aš, buvo ir mokykla, ir gyvenamasis namas, kuriame mes ir gyvenome. Čia augau iki 11-kos metų, sesuo – iki 5- erių, bet atsiminimai čia liko patys geriausi. Ir nostalgija liko, kad mes iš čia išvažiavome. Šiame kaime beveik visi gyventojai giminės,“ – prisiminimais dalinosi Dalia Survilienė.
Vakaro metu uždainavo Dalia (iš dešinės) ir jos sesuo Virginija.
Dažnai Ruoščių sodyboje lankosi šiame kaime pradėjusi savarankišką gyvenimą Dalios ir Virginijos mama Stanislova Bukauskienė.
,,Aš labai noriu visiems padėkoti, kad atvažiavot. Buvo seniai planuota, seniai norėta, bet tik dabar pavyko įgyvendinti mano svajonę. Ačiū už dainas, ačiū muzikantams. Buvo labai gera su visais jumis pabūti ir padainuoti,“ – išlydėdama svečius sakė Dalia.
Jaučia nostalgiją gimtosioms vietoms
Pačios būrelio vadovės Celestinos Rimavičienės tėviškė Skuodo rajone, Kaukolikų kaime, sodybos nebelikę, o toje vietoje – dobilų laukas. ,,Dainavau ir verkiau,“ – prisipažino ji, ką dainuodama jautusi savo tėviškėje. O jautusi ji didelę nostalgiją savo gimtosioms vietoms. Po to, ant Apuolės piliakalnio visi papietavo.
Tai buvo pirmoji tokia išvyka, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Tai buvo prieš trejus metus, nes per pandemiją išvykos buvo apribotos.
Neįgaliųjų draugijos literatų būrelio ,,Likimo palėpė“ vadovė Celestina Rimavičienė (iš kairės) ir meno vadovė Ramutė Dzikienė.
Muzikantai Leontijus (iš kairės) ir Vytautas.
Paklausus, ką reiškia toks išvažiavimas, tėviškės aplankymas ir dainavimas šalia sodybos ar sodybos vietoje, Celestina sako, kad tai kelia didelę nostalgiją. Bet ir visi tą patį jaučia. Visi nori nuvykti, padainuoti ir po to būna labai dėkingi.
Pievoje vaišinosi cepelinais
Kita būrelio narė Alberta sakė, jog jos tėviškė yra Vaidatonyse, bet iš tos tėviškės nieko nelikę, tik žemė dirbama: ,,Gyvenau labai gražioje vietoje – ant Kruosto upės kranto. Mes ten ant kranto ir susirinkom, dainavom, puotavom – vežiausi visą puodą cepelinų išvirusi, buvo labai smagu“.
Dar viena ,,Likimo palėpės“ narė Rūta pasakojo, kad ji kilusi iš Telšių rajono, Varnių: ,,Bet mano tėviškės ten jau nebėra, telikę laukai, dirbama žemė – 150 hektarų. Nuvažiavom, padainavom, karvytės paklausė prie tvoros sustoję, gal tiksliau tai buvo jaučiai… Paskui nuvažiavę padainavom, kur mama gyveno, po to vykom padainuoti pas vieną brolienę, paskui – pas kitą. Aplankėm visus, gyvenančius tame pačiame kaime.
Prisimena ir vaikystę
Pas Bronių vykti nereikėjo toli, mat jis gimęs netoli Kunionių, Maleikonių kaime. ,,Dabar ten bakūžė baigia nugriūti – viena stovi, jau niekas negyvena. Bet mes ten buvom, dar pro langus žiūrėjom. Ir pakoncertavom…“ – graudinosi vyras.
Danutės gi tėviškė Jonavos rajone, Naujasodžių kaime. ,,Labai labai sena, viena gryčiutė stovi, daugiau ten nieko nėra. Kai nuvažiavome, buvo labai gražus ruduo, krito netoliese augančio klevo lapai. Man tai buvo labai įspūdinga. Aš prisiminiau ne tik senatvę, bet ir vaikystę. Braidžiojom po lapus, mėtėmės jais. Paskui mane ėjo visa kompanija.
Apžiūrėjome namelį, suėjom visi į vidų, apžiūrėjome tvartą, klėtį. Tą namą prižiūri mano sesuo su vyru. Paskui pas gimines nuvažiavome į to paties kaimo naują gyvenvietę, pavaišino mus grybais su bulvėmis, o mes smagiai padainavome,“ – pasakojo Danutė, pridūrusi, kad dainavimo namuose dar buvo maža, užtat kieme sustojus ratu, dar padainavo.
Stasė prisipažino esanti kėdainietė, o jos tėviškė – miesto centre. ,,Esu ten užaugusi, ten ir numirsiu. Bet va problema, juk Kėdainiuose prie namo nepadainuosi – gali būti ne taip suprastas,“ – svarstė Stasė.
Dar liko neaplankytų 10 tėviškių. Artimiausiu laiku žadama vykti į Šilutę. Nebūta dar ir muzikos vadovės Ramutės tėviškėje.
O kažkieno uždainuotas posmas užstalėje, geriausiai apibūdino tokių išvyko tikslą:
,,Norėčiau sugrįžti aš dar prie to slenksčio, kur mano gimtinė“…
Atlieka pačių kurtas dainas
Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos literatų būrelio ,,Likimo palėpė“ repertuarą sudaro dainos, sukurtos pačių būrelio narių tekstais.
,,Mes patys rašom, patys dainuojam, svetimų dainų neperdainuojam. Yra daug kuriančių, daugiausiai rašo pati vadovė Celestina,“ – patikslina akordioniere vadinama Ramutė.
Dainų tekstai apie meilę, gamtą, tėviškę, juk apie politiką nerašysi, sako.
O kokią meilę: jaunystės laikų ar dabartinę? – teiraujuosi.
,,Apie visokią, juk mes dar nepasenę,“ – juokais atsako, pridurdami C. Rimavičienės dainos žodžiais:
,,Mes ne seni, mes tik tai pagyvenę,
Dar norim džiaugtis, šėlti iki aušros.
Net jeigu kam jau smilkiniai pabalę,
Mes nė dienos negalim be dainos…“
Svarbiausia – bendravimas vieniems su kitais
O dainuojant, pasakoja jie, vienas kitą papildydami, ir mažiau vaistų reikia, ne taip gal ir ligos kabinasi. Juk sirgti negali, reikia eiti į repeticijas, net du kartus per savaitę, ruoštis koncertams, išvykoms.
Štai Leontijus, net ir surietus nugarą, sukūrė dainą – parašė žodžius ir muziką apie radikulitą. ,,Nugarą skaudėjo, buvo suėmęs radikulitas, tai paėmiau ir parašiau dainą. Būreliui priklausau tik treji metai. Tai tik kelio pradžia,“ – šyptelėjo vyras.
Paklaustas, iš kur imantis minčių, idėjų, kuriant dainų tekstus ir muziką, vyras atsako kukliai: ,,Tai kad ne aš vienas kuriu, yra daug rašančių. Mano senelis labai gražiai grojo gitara, netaip kaip aš. Aš groju su klasikine, bosine ir elektrine gitara. Ir su būgnais groju. O kurti geriausiai sekasi per repeticijas, suėjus bendraminčiams. Turim prieš akis eilėraštį, pabandom prie jo pritaikyti muziką, taip ir gimsta ne viena daina. Svarbiausia mums – bendravimas vieniems su kitais. O kai tarp jų yra bendraminčių – tai ypatingai gera,“ – atvirai pasakojo Leontijus.
Iš palėpės – į rūsį
,,Iš kur kilo toks originalus būrelio pavadinimas ,,Likimo palėpė“, ar iš tiesų esate įsikūrę palėpėje?“ – teiraujuosi.
Pasirodo, kad Radvilų g. 25 gyvavo Kėdainių rajono invalidų draugija, turėjusi pavadinimą ,,Likimas“, o šis būrelis įsikūrė mažame kambarėlyje, antrame aukšte, dėl to ir gavo tokį originalų pavadinimą.
Pasak būrelio narių, po remonto, ,,.Likimo palėpei“ buvo skirtos kitos, labai geros patalpos, tik jau šio pastato… rūsyje.
,,Nežinom, kur mes nebuvę. Važiuosime koncertuoti ir į Rygą. Dainuodamas savo kūrybos dainas, būrelis apvažiavo kone visą Lietuvą, koncertuota Neįgaliųjų draugijose, kaimo bendruomenėse, senelių namuose, miestelių šventėse. Telšiai, Skuodas, Mažeikiai, Palanga, Kretinga, Anykščiai, Alytus, važiuojam visur, kur kviečia. Dabar važiuosim į Prienus ir į Tauragę,“ – vardino jie kelionės maršrutus
Koncertuos Liepos 6-ąją
Dainuojamosios poezijos būrelis gavo kvietimą atvykti Mindaugo karūnavimo dieną, liepos 6-ąją, 20.30 val. į vietovę Tauragės rajone. Dažniausiai vykstama savo transportu.
Kaip sako Dalia, čia lankosi labai kūrybingi žmonės. Leontijus sakė rašęs nuo antros klasės, o jo eilėraščius spausdino tuometinė respublikinė spauda ,,Genys“, ,,Lietuvos pionierius“. 17-oje knygų yra spausdinti Celestinos Rimavičienės eilėraščiai, ji yra išleidusi 3 autorines knygas. Daugelio dainų autorė yra muzikos vadovė Ramutė Dzikienė. Gitaristai kuria muzika savo dainų žodžiams
Vadovaujant Celestinai Rimavičienei kolektyvas pasipildė ir muzikantais: akordeonininke Ramute, būgnininku Broniumi, gitaristais Leontijumi ir Juriumi.
