Buvusi alkoholio pardavimo „Točkė“ tapo vieta, kur keičiasi likimai: padėjo pasveikti šimtams kraštiečių

Čia tave išgirs, paguos, nemoralizuos, nekritikuos, o nuoširdžiai stengsis padėti išgyti bei eiti blaivybės keliu…

Kėdainiuose jau tris dešimtis metų veikia anoniminių alkoholikų judėjimas, kurio veiklos įtraukia nemažai mūsų kraštiečių, norinčių atsikratyti sveikatą, santykius bei džiaugsmą gyventi atimančios priklausomybės alkoholiui.

„Ir ta bendrystė, buvimas kartu, kalbėjimas apie save bei savo emocijas padeda, gydo ir, kas svarbiausia, tikrai padeda atsisakyti alkoholio“, – šypsosi jau dešimt metų alkoholio visiškai nevartojanti anoniminė alkoholikė Daiva (vardas pakeistas).

Prieš tai buvo „Točkė“

Sausio mėnesį anoniminių alkoholikų bendrija „Taškas“ paminėjo savo 25-erių metų jubiliejų.

Tačiau Kėdainiuose judėjimas veikia jau 30 metų – prieš „Tašką“ veikė trijų iniciatorių – Algirdo, Liucijos ir Arno įkurta draugija „Ala“. Tiesa, po kelerių metų judėjimas iširo.

Tačiau esant poreikiui burtis ir bendrauti, vietoj jo įsikūrė kita grupė – jau minėtoji bendrija „Taškas“.

„Kodėl kilo toks pavadinimas?

Paradoksalu, tačiau seniau šiose patalpose, kuriose šiuo metu mes esame įsikūrę, buvo prekiaujama būtent alkoholiu.

Vieta taip ir vadinosi – „Točkė“.

Kūrėjai, kūrę grupę, aišku, galvojo ir apie pavadinimą, tad ir liko prie buvusio“, –  pasakojo Daiva.

Be to, pats žodis turi ir gilesnę prasmę: „Taškas“ reiškia ir pabaigą – seno gyvenimo būdo bei pragaištingos priklausomybės alkoholiui.  

Tiesa, Kėdainiuose be „Taško“ veikia ir dar vienas, jaunesnis, anoniminių alkoholikų judėjimas „Septyni“. Šiai grupei sueis penkeri metai.

„Nemanom, kad dvi skirtingos anoniminių alkoholikų grupės turėtų konkuruoti. Mūsų tikslas toks pats – padėti žmogui eiti blaivybės keliu.

Mūsų susirinkimai vyksta tris kartus per savaitę – antradieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais. Kitomis dienomis vyksta būtent grupės „Septyni“ susitikimai.

Tad jei kyla poreikis išsikalbėti, tą galima padaryti praktiškai visomis savaitės dienomis“, – pažymi Daiva.

Artimi kaip šeimos nariai

Anoniminių alkoholikų bendruomenė „Taškas“ renkasi patalpose, esančiose Radvilų gatvėje Kėdainiuose.

„Pirmiausiai užsidegam žvakelę, kuri mums simbolizuoja šilumą, meilę, stiprybę. Daug šnekamės susitikimų metu, nes pagrindinis mūsų sveikimo būdas ir yra šnekėjimas vienas su kitu.

Dažniausiai pasakojame apie savo emocijas – gal būta nerimo, o gal priešingai, gal koks džiugesys ištiko. Šnekamės daug ir atvirai, nes būtent neišsišnekėjimas mus priveda prie išgėrimo, noro pakelti pirmą taurelę.

Bet mes to padaryti negalime, nes tai mus veda į pražūtį, į daugiadienius išgėrinėjimus. Ir va tada jau negalime sustoti.

Grupėje „Taškas“ mes esame vienas kitam psichologai, o svarbiausia, visus priimame kaip artimus žmones. Manau, vienas apie kitą žinome daugiau nei tikri šeimos nariai“, – šyptelėjo Daiva.

Lankosi apie šimtą žmonių

Pasakyti tikslaus skaičiaus žmonių, lankančių anoniminių alkoholikų grupę, yra sudėtinga. Be to, daug žmonių migruoja, nes eina ne tik į grupę „Taškas“, bet ir į dar vieną grupę „Septyni“.

„Tikslaus lankančiųjų skaičiaus negaliu pasakyti, bet bent jau šiuo metu tokių besilankančių virš šimto tai tikrai yra.

Dauguma ateinančių yra vyrai, moterys gal dar kiek prisibijo.

Manau, Lietuvoje tikriausiai dar nesame stipriai subrendę minčiai, kad alkoholizmas yra liga. Gal esame per mažai tam dalykui apšviesti?

Būna, kad artimieji, šeimos nariai nesupranta tų geriančių žmonių, nesuvokia, kad jie jau turi problemų, tiksliau, psichologinių problemų.

O mes su jomis čia ir tvarkomės. Tiesiog išsišnekėdami“, – pažymi moteris.

Artimiesiems sunku priimti pokyčius

Kai žmogus pradeda sveikti, kai baigia gerti, artimieji, būna, stebisi ir nesupranta, kodėl jis tapo toks laimingas.

„Mūsų grupės narys grįžta iš susitikimo namo patenkintas, nes galbūt išsisprendė jo problema, kad ir, pavyzdžiui, pati mažiausia: gal mane darbe kažkas sunervino, gal kažkas kažką pasakė, o kadangi aš esu alkoholikė, grįžusi namo iš darbo puolu gerti, kad nusiraminčiau. Bet dabar vietoj to aš ateinu į mūsų grupę ir pasakau apie tai, kas mane sunervino.

Kitas, mane išklausęs žmogus gali duoti patarimų. Ir išsišnekėjus dingsta potraukis gerti. Ir va būtent dėl to kyla vidinis džiaugsmas ir pasididžiavimas savimi“, – atskleidė Daiva.  

Moterims atsiverti sunkiau

Tačiau ji teigia pastebinti, kad ne visiems būna lengva viešai atsiverti. Tikriausiai dėl griežtesnio požiūrio į moteris alkoholikes, būtent šioms būna sudėtingiau atsiverti, išsipasakoti.

 „Būna, kad kartais moterys nenori viešinti savo problemų ir apie jas šnekėti  viešai. Todėl galima pasirinkti vieną konkretų asmenį ir tik su juo akis į akį pasišnekėti atvirai.

Nes niekas tavęs taip nesupras, kaip kitas ta pačia liga sergantis žmogus“, – sakė Daiva.

„Taško“ nariai dalyvauja susitikimuose, vykstančiuose ir kituose miestuose.

„Visada būna labai smagūs ir įspūdingi susitikimai.

Susirinkę visada kalbame mūsų Ramybės maldą, kuri ir paprastam žmogui daug ką reiškia: kalbėdami susikimbame už rankų, jaučiame, kaip per rankas eina bendra energija. Tikriausiai ji ir yra ta mūsų stiprybė“, – pasakojo moteris.

Praėjusį šeštadienį grupės „Taško“ gimtadienio proga į Kėdainius sugužėjo keli šimtai įvairių anoniminių alkoholikų grupių narių iš visos Lietuvos. Viena renginio dalis buvo skirta susitikimui su visuomene – atviri susitikimai padeda alkoholizmu nesergantiems žmonėms iš arti pamatyti, kokia ati grupė yra, kokie jos tikslai bei veikimo ir savipagalbos būdai.

„Mums nepakanka išgerti taurės, mums reikia prisigerti“

Grupėje „Taškas“ yra vienas anoniminis alkoholikas, kuris net 28 metus nėra gėręs jokio alkoholio, kitas vyras skaičiuoja jau 27 blaivybės metus.  

„Aš pati nevartoju dešimt metų, man šiuo metu tam potraukio nėra jokio. Absoliučiai. Gali prie manęs ir vartoti tą alkoholį, aš pati galiu ramiai praeiti pro alkoholio skyrelį parduotuvėje. Nėra jokio noro.

Bet vis tik, aš negaliu pamiršti, kas esu. Kad jeigu išgersiu nors vieną taurelę, nors vieną lašelį, gal iš pirmo karto ir neužsikabinsiu. Bet bus antras, trečias kartai… ir vis tiek ateis ta diena, kai aš paleisiu visas vadžias. Ir aš tada gersiu, gersiu tol, kol net ir mirtis gali ištikti.

Taip yra todėl, kad mes nemokame gerti alkoholio, mums nepakanka išgerti taurės, mums reikia prisigerti“, – kalbėjo moteris.

Keistis įkvėpė Džordana Butkutė

Pašnekovė prisipažino, kad jai buvę sunku sau pripažinti esant alkoholike, kadangi pirmiausiai alkoholizmas siejosi tik su konteineriu.

„Bet tuo metu aš viską turėjau – namą, vaikus, mašiną, darbą, tai kokia aš alkoholikė? Todėl man ir buvo taip sunku sau pripažinti.

Pirmiausiai apie tai, kad per daug vartoju, pradėjo sakyti seserys. O po to, visai netikėtai, išgirdau šnekant dainininkę Džordaną Butkutę apie Minesotos programą, kuri skirta alkoholikams padėti atsikratyti priklausomybės. Ir aš susidomėjau.

Pati užsiregistravau kursui į Vilnių. Tačiau ten važiavau ne tam, kad negerčiau, bet tam, kad išmokčiau gerti. Juk gerti man patiko, aš nenorėjau visiškai šito dalyko mesti!“, – prisipažino pašnekovė ir pridūrė, kad jai patikusi ta girtumo, apsvaigimo būsena.

 „Aš tapdavau agresyvi, manęs bijodavo. Tik išgėrusi, galėdavau šitaip pasireikšti. Tačiau vos po dviejų savaičių Minesotos programoje, kažkas pradėjo keistis… O galiausiai, grįžusi iš Vilniaus, sėkmingai, be jokių atkryčių iki šiol einu per gyvenimą be jokio alkoholio“, – šypsosi Daiva.

Po atkryčio grįžta į grupę

Tokių sėkmės istorijų – šimtai. Žmonės ryžtingai nutaria keisti savo gyvenimo būdą ir alkoholio jame nelieka visiškai. Deja, tačiau pasitaiko ir atkryčių.

„Gyventi blaiviam yra sunku. Todėl kai kurie neatlaiko.

Bet vėliau dalis jų vis tiek grįžta į grupę. Žmonės žino, kad čia gali sugrįžti.

Yra tokių, kurie sėkmingai geria, bet ir sėkmingai lankosi grupės susibūrimuose. Vienas žmogus pabūna negėręs pas mus metus, du. Bet ištinka didelis stresas, ir viskas, žmogus vėl užgeria. Deja, jis jau nebegali sustoti ir pas mus tuo metu nebesilanko. Nes jei lankytųsi, to nedarytų“, – pažymi pašnekovė.

Be to, Daiva primena labai svarbią taisyklę – mesti gerti pirmiausiai reikia norėti pačiam. Nes jei į grupę atsiųs žmona, vyras, kitas artimasis, mažai šansų, kad alkoholikui pavyks mesti gerti.

Girta sėsdavo už vairo

„Kas paskatina pradėti eiti blaivybės keliu? Koks turi būti tas stiprus supurtymas iš vidaus? Čia jau kiekvienam žmogui būna skirtingai“, – sako moteris.

Daiva atsidūsta ir papasakoja savo istoriją, kuri iki šiol sukelia jautrių išgyvenimų.

„Kai gėriau, sėsdavau už vairo ir vairuodavau neblaivi. Aš girta būdavau darbe.

Pamenu, atsikeli ryte, tik atmerki akis, ir tau baisu: baisu eiti į darbą, susitikti su kolegomis. O kad nebūtų baisu, reikia išgerti. Gal tai ir buvo postūmis, kad reikia kažką daryti su savimi.

Aš stipriai negerdavau, aš šiek tiek išgerdavau, kad būčiau drąsi. Kad nebūtų baimės jausmo.

Bet baisiausia man iki šiol yra tai, kad aš girta vairuodavau automobilį. Girta vežiodavau savo vaiką. Tik Dievo įsikišimas, kad aš nepadariau jokios avarijos, nenužudžiau savo vaiko ar kito žmogaus.

Aišku, tuo momentu, kai geri, apie galimas pasekmes net nepagalvoji. Absoliučiai. Juk aš išlenkiau tik dvi ar tris taureles. Aš girta?! Tikrai ne.

Bet kai tai darai kokią savaitę laiko, juk reakcijos, jau nieko nebelikę“, – prisiminimais ir liūdnais išgyvenimais dalinasi pašnekovė.

Gerti nemeta, nes gerti patinka

Daiva teigia mananti, kad sergančiųjų alkoholizmu mūsų visuomenėje yra gana nemažai.

„Sunku sau pripažinti, kad sergi ir todėl, nes daugeliui, tarp jų ir man, alkoholikas pirmiausiai asocijavosi su degradacija ir šiukšlių konteineriu.

Vis tik sergančiųjų alkoholizmu yra visokių žmonių – pačių įvairiausių specialybių, išsilavinimo, turtinės padėties“, – pažymi ji.

Ji, kaip moteris, ypač jaučia neviltį dėl geriančių moterų, kurios dėl priklausomybės alkoholizmui praranda ne tik savo sveikatą, orumą, bet ir šeimą, vaikus.

„Man labai gaila, kad ypač jauni žmonės, moterys, nesilanko pas mus ir nesigydo.

Labai džiaugiuosi, kad blaivybė į mano gyvenimą atėjo pačiu laiku, ir aš nepraradau vaiko… Tik Aukščiausiojo pagalba aš stojau į blaivybės kelią ir vaikas liko su manimi gyventi.

O juk kitos moterys ateina pas mus tik tam, kad gautų parašą. Deja, bet aš matau, kad gerti joms patinka, jos net nenori sustoti“, – pasakojo Daiva.

Jaučiasi pilnaverčiu žmogumi

Bet vis tik pašnekovė džiaugiasi, kad yra daugybė sėkmės istorijų, kai žmonės, metę nesaikingai gerti alkoholį, susigrąžina šeimas, susigrąžina vaikus.

„Pastebiu, kad kai žmogus tampa blaivus, jis nori išblaivyti visą pasaulį!

Atrodo taip gera, kai esi blaivus, taip gera, kai nieko nebijai, jautiesi žmogus, kuris gali reikšti savo nuomonę.

Pamenu, seniau bijodavau net kalbėti, kad manęs neužuostų. O dabar jautiesi pilnaverčiu žmogumi!“ – džiaugsmo neslėpė pašnekovė.  

Gyvenime stiprina Dievas

Ji pridūrė supratusi vieną esminį dalyką, kodėl jai pavyksta laikytis blaivumo kelio. Tiesa, tą padaryti prireikė nemažai laiko. Tačiau visus sunkumus atpirko esamas blaivus gyvenimas.

 „Aš supratau, kad kažkas yra už mane aukštesnio ir Jis man padėjo atsistoti į blaivybės kelią, neleido nusiristi. Iki to lygio, kai jau esi prie konteinerio.

Dievas atsirado, bet tik po kažkiek blaivybės laiko. O pirmiausiai, tai esame geriausi psichologai vienas kitam patys.

Iš pradžių, kai pradedi vartoti alkoholį, serga tavo kūnas. Reikia pagirių, nes sveikata bloga, negali dirbti. O paskui pradeda sirgti protas – dar nėra to fizinio potraukio, bet va, aš dabar išgersiu todėl, kad man nepasisekė darbe, kažkas sunervino, aš išgersiu, kad ne tas žmogus į „Euroviziją“ papuolė! Och, kaip sunervino!

Nes aš esu alkoholikas, ir aš ieškau bet kokios progos tam, kad išgerčiau. Ir va tam jau yra labai sunku atsispirti“, – tipinę alkoholiko mąstyseną atpasakojo Daiva.

Ir iš karto pašnekovė pristato paprastą pavyzdį.

„Va, paprastas pavyzdys – vienas pas mus besilankantis jaunuolis blaivus jau visą savaitę. Jis pasakoja, kad atėjus savaitgaliui sugalvojo išsikepti mėsos.

Ir čia pat mąsto – atėjo savaitgalis, kepu mėsą, tad reikia ir kokio viskio išgerti. Juk koks savaitgalis be alkoholio?!

Bet tada jis pagalvojo apie mūsų draugiją, ir kažkaip savaime nuėjo pats noras, praslinko.

Todėl visi kartu mes čia ir esame, padedame vienas kitam atsukti savo galvą ten, kur reikia. Džiugu, kad tokių sėkmės istorijų yra daugybė!

Mes savo pavyzdžiu galime įrodyti, kad eiti blaivybės keliu įmanoma. Ir tai be galo džiugina“, – šypsojosi pašnekovė.

„Taškas“ anoniminių alkoholikų grupė įsikūrusi Kėdainiuose, Radvilų g. 4-3.

Tel.: (0 641) 75490.