Julijai Lukoševičienei kovo 11-ąją sukako 90-imt. Jau 31 metus ji švenčia dvigubą šventę. Viena vertus, ši moteris tarsi ir nežinoma, nes jos gyvenimas atrodytų paprastas. Kita vertus, ji buvo daugelio matoma, nes 41 metus dirbo įvairiose Kėdainių kooperatyvo įmonėse: sifoninėje, parduotuvėse, bufetuose ir ka­vinėse.

Bet svarbiausia – ji gyva Kėdainių istorija: čia gimė, čia augo, iki šiol gyvena. Savo akimis matė į Kėdainius atvažiavusį prezidentą A. Smetoną, gete uždarytus ir vėliau varomus sušaudyti žydus, iš toli matė sprogdinamų parko rūmų dūmus… Ji sako: jei būčiau dabar senamiestyje, viską parodyčiau. Sutariame, kad kai atšils, ji pavedžios. Kartą jau yra pasakojus apie Kėdainius visai Lietuvai per televiziją.

Močiutė dirbo žydų kino teatre, teta – žydų vaistinėje

Julijos močiutė, kaip Kėdainiuose sako, baba, su dieduku gyveno Apytalaukyje, tarnavo Zabielos dvare. Kaip yra pasakojusi Julijos mama Ona Grigaitienė, kartą per kūčias jos tėvas su Zabiela ėjo medžiot. Ponas ėjo priekyje, o tėtis ėjo iš paskos ir nešė pono šautuvą. Staiga jis kažkaip paslydo, šautuvas netyčia iššovė, ir diedukas persišovė. Tačiau ne mirtinai, po dviejų trijų mėnesių gydymosi pasveiko. Ponas buvęs jautrus, jis dieduko nepaliko likimo valiai. Julijos mama buvo nusivežusi ją į Apytalaukį parodyti, kur jos motina tarnavo paprasta šeimininke. Julijai gaila, kad rūmai dabar stovi tušti. Julija išgirdusi, kad ponų baldai dabar Kėdainių krašto muziejuje. Ji pati buvo nuėjusi pažiūrėti, ar tikrai, nors, aišku, pačiame dvare baldų su ragais nebuvo mačiusi. Iš Apytalaukio (šeima buvo pasitraukusi iš miesto dėl karo) Julija matė, kaip jau 1944 m. vokiečiai sprogdino kito dvaro – Kėdainių – rūmus. Į dangų kilo dūmų kamuoliai.

Prieš karą Julija gerai pažinojo žydus, nes mama, teta, net babytė pas juos tarnavo, o ir pačiai paauglei Julijai tekdavo kai kuriuos darbelius nudirbti.


Julija gimė jau Kėdainiuose. Ir visada tik čia gyveno. ,,Aš gyva liudininkė“, – didžiuodamasi sako 90-metė. Daugybės įvykių. Aišku, iki karo ji į viską žvelgė dar vaiko akimis. Gimė Skongalio gatvėje, paskui teko gyventi ir prie Didžiosios Rinkos, ir Žydų gatvėje – visada senamiestyje, tik dabar jau ne.
Kur buvo senasis ,,Aušros“ kino teatras Didžiojoje gatvėje (buvusi kavinė ,,32 ratai“), ten dirbo Julijos babytė (jos anūkai būdavo įleidžiami į kiną veltui), o ,,Polonezo“ vaistinėj (buvusi vaistinė priešais skverelį Didžiojoje gatvėje) dirbo mamos sesuo. Pastato apačioje buvo vaistinė, o viršuje gyveno žydo šeima. Prieš karą netoliese buvo ir kita žydų vaistinė – Ch. Gurvičiaus.

Julija – 21 metų panelė.

Visur įlįsdavo, viskuo domėjosi

Prieš karą Julija gerai pažinojo žydus, nes mama, teta, net babytė pas juos tarnavo, o ir pačiai paauglei Julijai tekdavo kai kuriuos darbelius nudirbti.

Gerai prisimena, kad prie sinagogos (dabar – Daugiakultūris centras) buvo skerdiko namelis. Žydai, pasak Julijos, jau penktadienį popiet negalėdavo dėl šabo dirbti, ne tik visą šeštadienį. O valgyti reikia. Tai samdydavo, kad jiems papjautų vištas, kurias jie paskui ir keptas, ir virtas valgydavo.

,,Papjaunam vištą, ją pakabinam, išvarva, ir nešu ją. Turėdavom perpjaut vištą ir parodyt. Jei tik plaučiai vištos su taškais, tokios jie nevalgydavo, mums atiduodavo.“ Prisimena ir žydišką valgį – taigalus, pyrago pynes – chalas. Turėjo vaikystėje nemažai žydaičių draugių. Kaip susikalbėdavo? ,,Kėdainių žydai puikiausiai kalbėjo lenkiškai“, – sako Julija.

Kėdainių merginos 1947 m. Julija – antroje eilėje dešinėje.

Jos pačios šeimoje tėvai su vaikais kalbėjo tik lenkiškai, bet tėvai mokėjo ir lietuviškai, skaitė lietuviškus laikraščius. Be to, Julija buvo pramokusi ir šiek tiek žydiškai (jidiš), tik dabar jau užmiršusi. Vėliau Julija jau su savo vaikais gyveno dabartinėj Lakštingalų gatvėje, netoli senųjų žydų kapinių. Ji buvo smalsi (,,Aš visur įlįsdavau, man buvo įdomu“). Ten buvo toks namelis. Julija pasakoja: atveža mirusį žydą, jį ten nuprausdavo, suvyniodavo į paklodę, įdėdavo į karstą ir palaidodavo. Julijai tai būdavę keista. Dabar to namelio ten nebėra. Tėvai, o ir teta ne pas vieną žydą prieš karą gyveno, samdydavosi butą. Taip teko gyventi ir prie Didžiosios Rinkos aikštės, kur dabar dailės parduotuvė, ir Žydų gatvėje.

Prie Nevėžio. Julijai – 23 metai.

Stebėjosi žydų turtingumu ir protingumu

Julija gerai prisimena, kaip, jau užėjus vokietmečiui ir nelikus žydų, pas juos į Žydų gatvę atsivarė vokiečiai didelę apie 200 kg kiaulę ir paprašė išmainyti ją į tėvų paršiuką, nes vokiečiams tokia kiaulė per riebi. Tėvai ir išmainė. Buvo vasara, nesinorėjo per karščius pjauti, tai tėvai nutarė kiaulę dar paauginti. Bet ji, matyt, dėl karščių, ir padvėse. Tėvai ir užkasė tą kiaulę tiesiog prie namų. Iki šiol to Julija negali pamiršti. Dar susidūrimo su vokiečiu. Jos mama Ona buvusi tamsoko gymio. ,,Jis tik kapt už bliuskos: Juden?“ Julija su seserimi Stase pradėjo verkti. Bet vokietis pamatė šventą paveikslą pakabintą. ,,Gut, Mutter, gut“, – nuramino motiną. Atėjus vokiečiams, Julijos tėvus Grigaičius išvarė iš žydų namo Žydų gatvėj. Padarė getą. Žydai, pasak Julijos, gyveno savo namuose, bet visas kvartalas buvo viela apraizgytas. Jiems negalima buvo išeiti. Getas, sako Julija, tęsėsi nuo Smilgos upelės iki kareivinių. Pasiųsta motinos, dešimtmetė Julija bandydavo nunešti žydams valgyti. Bet dažniausiai vokiečiai ją išmesdavo, paėmę už pakarpos, sakydami vokiškai (dabar to žodžio Julija jau neatmena), kad negalima, uždrausta. Ir dar pagrūmodavo. Tačiau getas Kėdainiuose buvo trumpai – tik keletą savaičių.

Labiausiai įsiminė, kaip vokiečiai varė žydus šaudyti už kultūrtechnikos mokyklos parko. ,,Mes girdėjom, kaip šaudė žydus, varė juos centrine gatve, buvo sustabdytas eismas, stovėjo sargybos. Labai man gaila jų“, – kalba Julija. Jos mama netgi keletą žydų vaikų yra žindžiusi, nes turėjo daug pieno, gimus savo vaikui. ,,Žydai Kėdainiuose turėjo net du saldainių fabrikus, turėjo ir aukso parduotuvę. Buvo ir žydų kepykla, atsimenu, bulkutė pas žydą kainavo 3 centus. Žydai buvo turtingi ir protingi, lietuviai bied­nesni“, – pasakoja Julija. Gimusi Skongalio gatvėj, prisimena, kad ten buvo ir žydų, ir lietuvių namų. ,,Senamiesty du namai buvo žydų, vienas – lietuvių“, – kalba Julija.

Jos vaikai jai yra padovanoję kelionę į Jeruzalę. Važiavo su ekskursija. ,,Kaip gerai jie ten gyvena, – moteris sakė to nesitikėjusi. – O Kėdainiuose žydai buvo labai paprasti.“ Stebėjosi ir Negyvąja jūra: ,,Vaje, koks vanduo joje sūrus. Jeigu lašiukas ant lūpų patenka, spjaudysi ir spjaudysi.“ Arba: ,,Einu ten gatve, ir nepažįstami žmonės sveikinasi.“ Užėjo ir į sinagogą, nors tai vyrų buveinė. Bet neišvarė. O namo ji vežėsi Izraelio valstybinę vėliavą. Prisimena, muitinėje jos paklausė: ,,Kam jums reikia mūsų vėliavos?“. Ji atsakiusi: ,,Aš su žydais augau.“

Kėdainių miesto parke su drauge 1949 m.

Atsimena Prezidento A. Smetonos viešnagę

Ne tik žydai įsirėžė Julijai visam gyvenimui. Ji teigia mačiusi Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kai jis buvo atvykęs į pulkininko Justino Kibirkščio perlaidojimą į Kauno gatvės kapines. ,,Žinau, kad Smetona žygiavo su Smetoniene, grojo dūdų orkestras“. Ten, Kauno gatvės kapinėse, netoli J. Kibirkščio kapo, dabar guli Julijos tėvai Ona ir Petras Grigaičiai ir močiutė Juzė Urbonavičienė.

Julija pasakoja daug, bet frag­mentiškai. Taip mes ir mąstome: tai viena mintis kyla, tai kita. Jų tiek daug, kad kartais net sunku suvaldyti. Norisi daug ką pasakyt. Bet argi išpasakosi visą gyvenimą ir Kėdainių praeitį? Julija prisimena, kad senamiestyje buvusi ir autobusų stotis, dabar, sako ji, daugelis kėdainiečių to nežino. Prisimena, kaip 1940 metais rusų kariuomenė okupavo Lietuvą: tiltu, kuris dabar jau trečias, atvažiavo tankas. Nešaudė. Prisimena prie šio tilto ir lietuvį kareiviuką lietuviška uniforma. Ji norėjusi vėliau jį susirasti, bet neprisiruošė, o dabar jau per vėlu. Atėjus rusams, Julijos tėvą vežė kasti apkasų, jis pabėgo, tada atėjo ieškoti į namus, o jis pasislėpė rūsyje. Gerai, kad ten jo neieškojo.
Julija prisimena ir senuosius kultūros namus Senojoj Rinkoj, kur ji jaunystėje eidavo į šokius. Iš pradžių ji tik stovėdavo prie lango, nes buvo maža, o tėvai liepdavo kartu su vyresne seserimi eiti, kad būtų saugiau ir tėvams ramiau. Buvusi dar viena šokių salė prie turgaus (kažkada ten buvo ,,Liutauro“ klubas). Julijai gaila, kad pastatas dabar labai apleistas.

Atsimena vaikščiojusi ir aplink dvaro rūmus Kėdainių parke, kol jie dar ten stovėję. Būdavo leidžiama, kalbėjo Julija, visiems parke lankytis. Prisimena ir labai gražų banką, kur dabar centre įsikūręs prekybos centras ,,Norfa“. Bankas irgi buvo susprogdintas vokiečių. Julijai skaudu, kad daug pastatų išnyko iš senamiesčio ir daug vėliau: pokariu, o ir visai neseniai. Visa Žydų gatvė, kur buvo gyventa, jau ne ta. Ji prisimena ir jai labai gražų namą Gedimino gatvėje. Daugybę kitų pastatų.

Sovietų laikais prekybininkai būdavo varomi į balsavimo būstines. Julija – centre.

Į duonos eilę atsistodavo vidurnaktį

Pati Julija 41 metus išdirbo prekyboje. ,,Kaip 18 metų atėjau, tai į pensiją iš to paties darbo išėjau“, – sakė moteris. ,,Dabar suka rankas, kojas. Pirma nebuvo krovėjų, kaip dabar: atveža prekes, jas išmeta prie durų ir ,,pašol“. Turėdavau sutampyt. Jei spėdavau, pasamdydavau kokį pijokėlį, jei ne, pati. Cukrus būdavo maišais, limonadas dėžėse. Atsimenu, po karo žmonės dėl duonos stovėdavo per naktį eilėse. Ateina naktį senės, užima viena kitai eilę. Kitos atsiveda vaikus, tada jau ir jiems po kepaliuką reikia duot. Manęs klausia, kiek bus šiandien kepaliukų. Atveža mašina, ir žmonės patys kepaliukus susiskaičiuoja. Ne aš, o žmonės man vadovavo. Vieną kartą per dieną tą duoną tik atveža. Taip tęsėsi trejus, ketverius metus. Buvau ir valytoja, ir pardavėja, ir vedėja.“

Julijai skaudu, kad daug pastatų išnyko iš senamiesčio ir daug vėliau: pokariu, o ir visai neseniai. Visa Žydų gatvė, kur buvo gyventa, jau ne ta.

Jauną, tik pradėjusią dirbti ją pasiuntė į Vilniaus prekybos mokyklą. Pati sako, kad verslo gyslelę nuo mažens turėjusi: ,,Nuo jaunystės mėgau bizniaut.“ Ir sukdavosi spėriai: ,,Jei eilės būdavo, greit atleisdavau. Kiek padėkų turiu, net tris medalius už gerą darbą.“ Beje, iš pradžių ji dirbo Kėdainių Didžiojoje gatvėje buvusioje sifoninėje, pripildydavo stiklinius sifonus gazuotu vandeniu. Po to dirbo geležies krautuvėj, po to mišrių maisto produktų. Visa tai irgi Didžiojoje gatvėje. Dirbusi ir konditerijos parduotuvėje, ir bufete dabartinėj Smilgos gatvėj. ,,Mus daug kur varydavo“, – sako Julija. Ypač per rinkimus. Anais sovietiniais laikais paprastai rinkimų dieną veikdavo rinkimų apylinkėse bufetai, žmonės norėdavo ir alaus, ir ko stipresnio išgert, ir užvalgyt. Taip daugiau žmonių į rinkimines primasindavo, nuotaiką jiems pakeldami. Ne tiek dėl balsavimo rezultatų, nes kiek reikėdavo, tiek balsų ir įmesdavo patys komisijos nariai į urnas.

Su proanūke Kornelija 2009 m.

Energijos – dar su kaupu

Ištekėjo Julija jauna, 22 ar 23 metų, su vyru susipažinusi šokiuose. Pirmasis vyras buvo Lietuvos rusas Vitalijus Volkovas. Tačiau, pagimdžiusi du vaikus: Valeriją ir Vitalijų – išsiskyrė, kaip dabar trumpai sako: nesutapo charakteriai. Po kiek laiko ištekėjo už Jurgio Lukoševičiaus, mūrininko ir suvirintojo. Jo gimtinė buvo Kapliai. Gabus, bet atsirado draugų, ir jis, kaip sako Julija, nuvažiavo. Mirė jau prieš 22 metus, būdamas tik per 60 metų. Gimė dar viena dukra – Daiva. Julija dabar didžiuojasi ne tik savo vaikais, kurie sveiki užaugo, bet ir anūkais bei proanūkiais. Iš viso ji turi 8 anūkus ir 7 proanūkius: 15 savo vaikų atžalų. ,,Geri vaikai, anūkai, niekada neateina tušti, mane aplanko. Ir aš jiems padėjau: vaikus dabojau.“ Abi dukterys taip pat pasirinko prekybininko profesiją, o sūnus (jis vienintelis gyvena ne Kėdainiuose) – laikrodininkas.

Su anūkais (pirmoje eilėje iš kairės Ieva ir Lukas, antroje eilėje – Vita). 2003 m.

Vos tik atidarė Julija duris, nustebau pamačiusi labai žvitrią liekną moterį. Energijos ir dabar ji turi su kaupu. Juokavau, kad jos pasakojimo nė diktofonas nespės užrašyti. Gyvena viena pagrindinėje Kėdainių J. Basanavičiaus gat­vėje. Taigi dabar Julija gyvena jau ne senamiestyje, o ne per toliausia nuo autobusų stoties. Sako, kad pati apsiperka parduotuvėje, dar ir mokesčius pati susiskaičiuoja. Išeina ir į lauką: bent kelis kartus apeina savo namą. Jau apie 20 metų dalyvauja ir Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Kėdainių skyriaus veikloje, tik dabar, per karantiną, žmonės nesirenka. Kai buvo jauna, sakė šokusi kultūros namuose tautinius šokius, teko jai ir parke šokti. Vėliau, jau ištekėjusi, dainavo. Ji visada buvo pilna veiklos. Ir dabar dar rankos nesiilsi. Visas stalas prikrautas gražuolių popierinių gulbių, išlankstytų iš popieriaus. Tokia šios paprastos moters istorija. Moters, kurios iki šiol nepažinojau.

Julijos iš popieriaus išlankstyta gulbė su Lietuvos vėliavos spalvomis.


Dukros Valerijos Špokienės ir iš
asmeninio albumo nuotraukos

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.