Buvimas savimi ir pateisina patį buvimą

Jonas Stankevičius

Tokia ta mūsų istorija, kad daug istorinių įvykių, liečiančių mus ir tuo pačiu mūsų kaimynus, buvo ar yra dažnai vertinami skirtingai, ir dėl skirtingo vertinimo kai kurios datos gali būti vienur prisimenamos, minimos ar net švenčiamos, o kitur – apeinamos didesne ar mažesne tyla, lyg tų įvykių tomis dienomis niekad nebūtų buvę, o jei kada ir jie buvę, tai šie įvykiai neverti platesnio minėjimo.

Prie tokių prieštaringų datų galima būtų priskirti ir 1904 m. gegužės 7 dienos carinės Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II draudimo lietuviškam spausdintam žodžiui lotyniškomis raidėmis panaikinimą. Šiaip antidemokratinių, antikultūrinių ar net kvailų draudimų naikinimas lyg ir pagirtinas reikalas, bet kažin ar imperinės Rusijos ir jos istorijos garbintojams ši diena būtų tuo įsimintinu ar šlovingu puslapiu, nes tuo pačiu reiktų prisiminti, kad net ištisus 40 metų galiojo antilietuviškas ir neįteisintas įstatymu draudimas spausdinti, įvežti ar platinti bet kokio turinio lietuvišką spaudą lotyniškomis, oficialiai pasakyta lenkiškomis, raidėmis.

Bet kokios kalbos, ir taip jau nutiko, ypač lietuvių kalbos, išsaugojimas yra didelė vertybė, o kalboje esantys užkoduoti duomenys, informacija savo verte prilygtų turtingiausių pasaulio muziejų materialiems turtams.

Buvo leidžiama spausdinti knygas lietuvių kalba, tačiau rusų kirilicos varianto, vadinamo „graždanka“, pagrindu. Iš viso per draudimo metus lietuviškai – „graždankos“ abėcėle – išspausdinta apie 60 knygų, kitos, pagal Vikipediją – 1372 knygos, neskaitant laikraščių, – išspausdintos užsienyje ir knygnešių nelegaliai įneštos ar įvežtos į Lietuvą. Ir tada, ir dabar aišku, kad ribojant ir siaurinant mūsų gimtos kalbos vartojimo sritis buvo mėginama rusifikuoti kraštą ir jį padaryti kuo labiau paklusnų ir nekeliantį problemų.

Galime lengvai įsivaizduoti, kad mūsų kraštui šio draudimo panaikinimas buvo šventė, žyminti mažiausiai dviejų kartų pastangų virtimą sėkme, ir dabar tai tebelieka gražus pavyzdys, kaip reikia nenuleisti rankų ginant savo kalbos, tuo pačiu savo savitumo ir savo pačių interesus. Buvimas savimi, o ne kuo nors kitu, ir pateisina patį buvimą. Kas, sakykime, iš tokio lakštingalos buvimo, jei ji priversta karkti kaip varna ar atvirkščiai.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, bet kokio draudimo, varžančio kokios nors kalbos vartojimą, panaikinimas – tai jau savaime yra sveikintinas veiksmas, kuris ne tik padeda saugoti žmogaus orumą ar veda į didesnį teisingumą visuomenėje ir, kas yra labai svarbu, žmonės, saugodami kalbą, taip pat saugo galimybę pažinti tautos ar tautų grupės priešistoriją, saugo galimybę pažinti pačius save – sužinoti, iš kur mes ateiname. Bet kokios kalbos, ir taip jau nutiko, ypač lietuvių kalbos, išsaugojimas yra didelė vertybė, o kalboje esantys užkoduoti duomenys, informacija savo verte prilygtų turtingiausių pasaulio muziejų materialiems turtams. Ne veltui E. Kantas teigė, jį laisvai cituojant, kad lietuvių kalba turi raktą, kuris padeda įminti ne tik filologines, bet ir pasaulio tautų istorijos mįsles.

Daug vandens nutekėjo nuo E. Kanto gyvenimo laikų ir per tą laiką kalbotyros, ypač lyginamosios kalbotyros, srityse padaryta pažanga leidžia įminti daug lingvistinių mįslių, bet, mano manymu, esminiai atradimai vis dar laukia savo atradėjų. Informacija, glūdinti lietuvių kalboje, jos tarmėse, jos žodyne, vietų ar asmenų varduose ir ryškėjanti, gretinant tą informaciją su kitų kalbų faktais, tebelieka neperskaityta ir neįvertinta. Bet tai, manau, tik laiko klausimas, nes dabar viskas vyksta sparčiau, juk ištisos bibliotekos prieinamos net telefono ekrane.

Norėčiau dar pasidalinti vienu savo pastebėjimu apie lietuvių ir sanskrito kalbų kelių žodžių grandinėlės panašumą, kurį įvilkau į šiek tiek eiliuotą rūbą.

Bhagavad-gīta.
„Aśru-pūrņa-ākula īkşaņam“
Antras skyrius, pirmas tekstas, antra eilutė.
Aiškėja
„Ašarų pilnų akelių žvilgsnis“
Dievagotas laiškas
adavų ainiams.

Taigi, kova už savo kalbos teises, tarp jų ir teisę spausdinti knygas savo gimta kalba, jas platinti, yra ėjimas į šviesą ir tiesą, o visi mūsų knygnešiai, lietuvių knygnešių draugijos yra šviesos nešėjai ir nusipelno amžinos atminties ir pagarbos.