Rytas Tamašauskas

Prisimindami pirmąjį Dotnuvos vardo paminėjimą istorijos šaltiniuose prieš 650 metų, turėsime skiriamąjį Dotnuvos miestelio, bendruomenės ir krašto ženklą. Dotnuvos simbolis reprezentuoja miestelį, skelbia istorijos raidos vyksmą, gamtos ir žmogaus santarvę, kultūrinės krašto atminties gyvastį ir šiandienos tapatybės tvermę.

Chronologiniu aspektu – apie herbo kūrimo peripetijas

Istorinio herbo Dotnuva neturi, taigi, mąstant ir renkantis galimus herbinius ženklus, reikėjo apsipręsti. Bet ir vėl: nėra aiškios Dotnuvos panoramos ar vaizdo dominantės (išskyrus bažnyčios bokštus), nesti išskirtinių įvykių, įsimintinų ženklų, raiškių krašto papročių ar tradicijų. Todėl pasaulietinius, religinius ir heraldinius simbolius reikėjo atrasti.

Kažkada, pasitelkus vieną tekstą apie galimo Dotnuvos herbo simbolius ir spalvas, dotnuvė Eglė Švedaitė sukūrė pluoštą herbo variantų. Su jais keli Dotnuvos vyrai 2015 m. nuvyko į Lietuvos heraldikos komisijos prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos susirinkimą, tačiau apsvarsčius siūlomam herbui nepritarta. Daugiau dotnuvių iniciatyvų ir nebuvo, tik pasišnekučiuota tarpusavyje.

Dėl Dotnuvos vardo paminėjimo 650-mečio, taigi drauge ir dėl šventės bei krašto atributikos, tarp dotnuvių kalbos viešai pradėtos 2021 m. rugsėjo vidury. Atsakomybės ėmėsi iniciatyvinė grupė: Dotnuvos seniūnas Modestas Tvaravičius, Dotnuvos bendruomenės centro pirmininkas Andrius Balandis ir kraštotyrininkas Rytas Tamašauskas. Neoficialus narys ir konsultantas nuolat buvo Jonas Balandis.

Žirgo ženklas esti Dotnuvėlės ir Kruosto pakrantėse įsikūrusių gyvulių augintojų, žemdirbių ir karių (raitelių) kultūros liudininkas.

Apskričių, savivaldybių, etnografinių regionų, miestų, miestelių ir kaimų herbų etalonus Lietuvos heraldikos komisijos teikimu tvirtina Respublikos Prezidentas. Pirmasis mūsų konsultantas ir žvalgas Heraldikos komisijoje buvo bičiulis Darius Žeruolis iš Vilniaus, su juo grupė susitiko Akademijoje. Kreiptasi į dailininką Arvydą Každailį, pagal kurio projektus patvirtinta ne viena dešimtis herbų.

Bendraminčių talka

Įvyko šeši Heraldikos komisijos susirinkimai, skirti Dotnuvos herbui. Jau pirmajame susitikime komisijos narių pabrėžta, kad iš karto būtų galima apsistoti ties dailininko A. Každailio pateiktais herbo projektais, nes iki tol su dotnuvių grupe kūrėjo bendrauta dėl spalvų, figūrų, jų kompozicijos ir galimų prasmių.

Trimazgė virvė yra ir tėvo Stanislovo – Dotnuvos parapijos klebono, kapucinų vienuolyno įkūrėjo ir vadovo Dotnuvoje 1990–2002 metais – žymuo.

A. Každailio parengti kai kurie Dotnuvos herbo variantai, leidus meistrui, keturis kartus paskelbti interneto svetainėje dotnuviai.lt. Svetainės lankytojų ir elektroniniu paštu paprašyta herbinius ženklus aptarti. Diskutavo dotnuviai, neabejingieji iš Kėdainių, Vilniaus, Kauno, Akmenės, Briuselio (Belgija), dalis nuomonių buvo perduota A. Každailiui, kai kurie asmenys svarstydami tiesiogiai laiškais bendravo su menininku.

Susirašinėjant herbo piešinius pasiūlė Egidijus Augutavičius ir Marija Burneikienė iš Kėdainių, Jonas Balandis iš Dotnuvos, akademiškis Algirdas Bučas, Enzo Parrino iš Italijos (talkino dotnuvis Mindaugas Puidokas iš Vilniaus). Dotnuviai komisijai pristatė ir dailininkui rekomendavo kelias herbo ženklų atmainas.

Dailininkas A. Každailis pasidžiaugė, kad diskusijose dėl Dotnuvos herbo aktyviai dalyvavo visuomenė, svarstydama pateiktus galimus herbo variantus. Tačiau esant daugybei nuomonių ir ženklų įvairovei, svarbu, kad simboliai būtų įsimintini, taptų dotnuvių sąmonės dalimi.

Ties kokiais heraldiniais ženklais susitelkta

Dotnuvių trijulė Heraldikos komisijai pernai rudenį pristatė svarbiausius krašto įvykius, vietas ir asmenis, aptarė, kokiais ženklais, simboliais ir kokiomis spalvomis tai būtų galima išreikšti. Komisijos susitelkta ties keturiais ženklais: sege, lelijiniu kryžiumi, lelija ir pranciškoniškąja trimazge virve.

Dotnuvos herbas. Dailininkas Arvydas Každailis

Keli Heraldikos komisijos nariai konstatavo, kad pranciškoniškąją tradiciją paliudijantis trimazgės virvės motyvas yra naujas, netikėtas Lietuvos heraldikoje. Prezidento kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė, Heraldikos komisijos narė Jolanta Karpavičienė pažymėjo variantų daugiasluoksniškumą, ryškius bendrus prioritetus; svarbu herbe išskirti Dotnuvos krašto tapatybę, pažymėti, kokią žinią skleistų (pagonybė, iš priešistorinių laikų išauga krikščionybė, švietimas, kultūros pažanga).

Diskusijos ir herbo korekcijos užsitęsė. 2022 m. vasario 17 d. komisijos posėdyje iš trijų variantų aprobuotas vienas Dotnuvos herbo etalonas. Dailininko paprašyta parengti Dotnuvos vėliavos ir antspaudo projektus, tada Dotnuvos herbas, vėliava ir antspaudas bus teikiami tvirtinti. Laukiama Lietuvos Respublikos Prezidento pasirašyto dekreto apie suteiktą Dotnuvos herbo rangą.

Spalvų prasmės ir segės originalas

Ką galėtų žymėti herbo spalvos? Mėlyna – dangaus, erdvės ir pastovumo, pamaldumo ir nuoširdumo, sąžiningumo ir tikrumo, ištikimybės ir Švč. Mergelės Marijos spalva. Geltona – Saulės ir šviesos, garbės ir lojalumo, dorumo ir kilmingumo spalva. Balta – tikėjimo ir tobulumo, gėrio ir sėkmės, tiesos ir švaros, nekaltumo ir džiaugsmo spalva.

Tai Dotnuvą ir kraštą globojančios spalvos

Mėlyname lauke vaizduojama žalvarinė pasaginė segė (geltona), kurios lenkti galai viršuje baigiasi zoomorfinėmis galvutėmis. Apa­tinė segės lankelio dalis suauga su pranciškoniškosios trimazgės virvės dalimi. Virš segės yra baltas kryžius.

Diskusijos ir herbo korekcijos užsitęsė. 2022 m. vasario 17 d. komisijos posėdyje iš trijų variantų aprobuotas vienas Dotnuvos herbo etalonas.

Segė rasta Dotnuvos apylinkėse, Dotnuvėlės ir Kruosto upių baseine. Žalvarinė pasaginė įvijinė simetriška segė; lankelis rankomis susuktas iš kelių lietinių įvijų; segės viduryje yra įsegamasis smeigtukas, sujungiantis segės šonus. Apatinė lankelio dalis yra išplatėjanti, į galus siaurėjanti; kaltuose lankelio galuose kelios buvusios lietinės įvijos tampa vientisu junginiu, pastorinti galai yra išlenkti į priekį, suplotame metale iškaltos išplatėjančios zoomorfinės galvutės.

Heraldikos komisijos nario, archeologo Vytauto Aleksiejūno patikinimu, turimas artefaktas (segė) yra XIV–XV a. pavyzdys, atspindintis skandinaviškąją tradiciją, kuri paliudyta ir kitais archeologiniais Kėdainių krašto radiniais. Jono Balandžio pasiūlytas segės vaizdinys šiek tiek atkartoja originalą ir jį netikėtu aspektu interpretuoja.

Segės laikmetis sutampa su istoriniais rašytiniais šaltiniais, kai pirmą kartą 1372 m. dokumentuose pažymėta Dotnuva (Datinen).

Dotnuvių tapatybės iliustracija

Iš istorijos ūkų išnyrantis materialinės kultūros pavyzdys – rankų darbo segė – yra praeities dotnuvių gyvensenos, vienas dotnuvių ištakų paliudijimas.

Pasaginė zoomorfinė segė galbūt vietinių auksakalių iš dalies išlieta, susukta ir iškalta, atspindinti kūrėjo galias ir bendruomenės pasaulėžiūrą, savivoką. Tai gyvenimo praktikoje naudotas daiktas, nes buvo vienas drabužių nešiosenos elementų, skirtų drabužiui susegti.

Segės laikmetis sutampa su istoriniais rašytiniais šaltiniais, kai pirmą kartą 1372 m. dokumentuose pažymėta Dotnuva (Datinen).

Grožio pajautos skatino regėti ir kitokias dirbinio formas, todėl sege papuošdavo rūbą. Žalvarinis papuošalas su zoomorfinėmis galvutėmis (jose įžvelgtini gyvūnų – žirgo, žalčio ar slibino – galvos pavidalai) gali būti senųjų, ikikrikščioniškųjų, tikėjimų atošaukos. Žirgo ženklas esti Dotnuvėlės ir Kruosto pakrantėse įsikūrusių gyvulių augintojų, žemdirbių ir karių (raitelių) kultūros liudininkas. Tokios segės kelis amžius buvo įprastos tarp lietuvių laidosenos atributikos.

Su segės apačia persikloja virvė su trimis mazgais.

Pranciškoniškoji trimazgė virvė ir Tėvo Stanislovo žymuo

Virvė su trimis sumegztais mazgais paliudija senesnę ir naujesnę vienuolių pranciškonų (bernardinų ir kapucinų atšakų) tarnystės istoriją Dotnuvos parapijoje ir krašte.

Sumegzti mazgai išreiškia vienuoliškąjį neturtą, skaistumą ir paklusnumą. Observantai bernardinai, į Dotnuvą pakviesti ir čia įkurdinti 1701 m., per beveik 165-erius metus vadovavę dotnuvių sielovadai, švietimui, karitatyvinei veiklai, iš dalies – kultūrai. Vienuoliai buvo neabejingi Lietuvos laisvės kovoms, dėl to vienuolynas ir buvo prievarta uždarytas. Nuo 1702 m. iki šiol Dotnuvoje gyva Šv. Antano atlaidų tradicija.

Šiandienos dotnuviams trimazgė virvė yra ir tėvo Stanislovo (1918–2005) – Dotnuvos parapijos klebono, kapucinų vienuolyno įkūrėjo ir vadovo Dotnuvoje 1990–2002 metais, Kėdainių krašto garbės piliečio – žymuo.

Kryžius paženklina tikėjimą, keturias gamtos stichijas ir keturias pasaulio šalis.

Šiandienos dotnuviams segė žadina protėvių socialinio ir kultūrinio gyvenimo, laisvės kovų nuojautas ir tęstinumą. Nedaloma krašto praeities, dabarties ir ateities vienovė išreiškiama pranciškoniškąja trimazge virve. Kryžiuje atpažįstame dieviškumą ir gamtos galias.