Brangus stiklo subtilumas

Stiklas – subtili medžiaga, dažnai įvardijama kaip švari, estetiška, tačiau kartu pasižyminti ir trapumu. Savo savybėmis stiklas ne tik nepalieka abejingų, tačiau vilioja ir menininkus. Ir nesvarbu, ar stikliniai tebus smulkūs meno kūriniai, elegantiškai įsiterpiantys į interjerą, ar net pastatai, kurių bent viena sienų jau statoma iš stiklo.

I. Stulgaitės-Kriukienės mėgstamas kūrinių motyvas – namai: „Kiekvienas atrasite savo namų dvasią kūriniuose“, – įsitikinusi menininkė.

Meninio stiklo rezultatas ir jo žavesys priklauso nuo autoriaus kūrybiškumo ir išmonės. Galbūt dėl stiklo trapumo (juk sudužusio kūrinio atgal sulipdyti jau nebeįmanoma) stikliorių nėra daug.
Tačiau tiek stiklo menininkais, tiek ir kūriniais iš trapiojo stiklo Kėdainių kraštas pasigirti gali.

Naudojamos kelios technikos
Vienas tokių stiklo menininkų – Andrius Niedzviegas.
„Stiklo menu susidomėjau ne iš karto. Kėdainių dailės mokykloje iš pradžių gilinausi į keramikos subtilybes. Vėliau, sėkmingai pabaigęs mokyklą, nusprendžiau pabandyti dirbti su stiklu“, – pasakojo vyras. Iš pradžių šio meno subtilybių kėdainietis pasirinko mokytis Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, vėliau įstojo į Vilniaus dailės akademiją, stiklo bakalauro studijas.
Meninio stiklo kūrybos procese yra naudojamos kelios technikos – stiklas gali būti apdirbamas karštuoju būdu, taip pat stiklo kūriniai gali būti kuriami taikant ir šaltąjį būdą.
„Taikant šaltąjį būdą, stiklas yra pjaustomas. Vėliau detalės yra komponuojamos į vientisą kūrinį“, – vieną būdų pristatė pašnekovas. Taikant karštąjį būdą (kaip ir pats pavadinimas nusako), reikia specialių krosnių ir aukštos temperatūros. Karščiu stiklas formuojamas – išgaunamas pageidaujamas reljefas.

Andrius Niedzviegas. Dovana Kėdainių dailės mokyklai. 2009 metai.

Stiklas likęs malonus laisvalaikio užsiėmimas
Pašnekovui, besimokant akademijoje, tekę išbandyti visas šias technikas. Tekę stiklą ir pūsti. Pučiant įkaitintas stiklas įgauna norimas formas, pagaminamas reikiamas kūrinys. Pagal stiklo pūtimo darbų atlikimo technologiją su stiklu yra derinamos ir kitos medžiagos (metalas, keramika), kitos rūšies stiklas. Metalo ar kitos detalės gali būti įlituojamos pučiamo stiklo viduje.
Šiuo metu A. Niedzviegas su trapiuoju stiklu nedirba.
„Dabar tenka dirbti su kitokia, žymiai patvaresne, medžiaga – metalu. Stiklo menas likęs tik malonus laisvalaikio užsiėmimas. Seku parodas, einu pasižiūrėti kolegų darbų, pabendrauti“, – kalbėjo pašnekovas.

Mokyklai padovanotas kūrinys
Kėdainių dailės mokyklos koridoriuje kaba vienas A. Niedzviego kurtų darbų.
„Šis kūrinys – tai viena triptiko dalių. Tamsaus stiklo lakšte atsispindi žmogaus kūnas. Norėjau, kad darbe matytųsi stiklo plastiškumas, reljefiškumas“, – pasakojo pašnekovas.
Pasak kūrėjo, kaip ir kiekvienam kūriniui, taip ir stiklui reikalingas geras ir tinkamas apšvietimas. Tinkamai parinktas apšvietimas, jo intensyvumas gali atskleisti netikėtas stiklo savybes, papasakoti unikalią ir įdomią istoriją.

Žymaus lietuvių vitražisto ir tapytojo Simono Gutausko kurtų vitražų serijha „Kryžiaus kelias“ puošia Truskavos Šv. Dvasios bažnyčios interjerą.

Ypatinga „Stiklo poezija“
Unikali stiklo menininkų paroda praėjusiais metais buvo surengta ir Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje. Tąkart savo stiklo kūrinius demonstravo vieni garsiausių Lietuvos stiklo menininkų – Remigijus Kriukas bei Indrė Stulgaitė-Kriukienė. Šeimyninis duetas pristatė parodą „Stiklo poezija“, kuri Lietuvoje eksponuota vos antrą kartą. Parodos lankytojai žavėjosi subtiliais kūriniais.
Dauguma menininkų kūrinių gimsta R. Kriuko įsteigtoje meninio stiklo studijoje „Glasremis“. Kita dalis kūrinių, pasižyminčių masyvumu, yra kuriami Čekijoje.
„Mūsų kūriniai yra gimę studijoje Panevėžyje. Kita dalis, didieji, yra kuriami Čekijoje. Kai kurie nors kiek nusimanantieji apie stiklo dirbinių gamybą sako protu nesuvokiantys, kaip pavyksta išgauti tokias formas, kokias pavyksta išgauti mums“, – pasakojo menininkas.
Menininkai turi savo mėgstamą kūrinių tematiką, kuri yra tapusi tarsi jų vizitine kortele. Pavyzdžiui, I. Stulgaitės-Kriukienės yra mėgstamas namų motyvas.
„Namas yra kiekvienos moters būsena, mat moteris laiko tris namų kampus. Namas – tai ir emocinė būsena. Manau, kiekvienas atrasit sau artimą namų dvasią“, – kalbėjo stiklo menininkė.
Jos vyro mėgstama kūrinių tema – laivai ir burės. „Kodėl būtent jie? Mes visi sėdime gyvenimo laive, plaukiame jame. Kiekvienas nusistato pats, su kuo nori keliauti šiam gyvenime. O burė – tai prasiblaškymas pasaulyje, egzistenciniame gyvenime. O štai mes abu plaukiame ta pačia gyvenimo kryptimi“, – kalbėjo R. Kriukas.

Vitražas – ne tik bažnyčių puošmena
Kėdainių rajone galima pamatyti ir vitražu puoštų pastatų. Vitražas, ypač Vakarų Europoje, tapo neatsiejama interjero dalimi viduramžiais, įkūnydamas ne vien konstrukcinius privalumus, bet ir nuostabų grožį. Iš prancūzų kalbos išvertus, žodis vitražas reiškia „lango stiklą“.
Vitražais įprasta vadinti trapius dekoratyvinės dailės kūrinius iš švino juostelėmis tvirtinamų spalvoto stiklo gabaliukų. Vitražais puošiami langai, durys, sienos, pertvaros, skiriančios vieną patalpos erdvę nuo kitų. Jie ypatingi tuo, kad tikrasis grožis atsiskleidžia tik į juos krentant šviesai – natūraliai ar dirbtinei. Vitražai – brangus menas, todėl viešosiose patalpose juos retai pamatysi.
Anksčiausiai vitražas puošdavęs bažnyčių, rūmų, dvarų, vėliau – kultūros centrų, kavinių langus.
Menotyrininkai pastebi, kad pastaraisiais metais vitražui vis atviresnės tampa ir privataus interjero erdvės: šiais subtiliais meno kūriniais puošiami tiek erdvūs individualūs namai, tiek nedidelio ploto butai, kai šiems trūksta šviesos, šilumos ir jaukumo.

Svarlio vitrazas – V. Švarlio kurtas vitražas, puošiantis Truskavos rekolekcijų namus.

Vitražai bažnyčios interjere
Kėdainių rajone Truskavos miestelio Šventosios Dvasios bažnyčios interjeras yra papuoštas žymaus vitražų kūrėjo Simono Gutausko kūriniais vienu pavadinimu „Kryžiaus kelias“. Tai 25 m2 dydžio iš opalinio stiklo sukurti darbai. Bažnyčios erdves vitražas puošia nuo 1996 metų. „Ten, beje, mano pirmasis vitražas ne languose, o stacijų forma, kaip stelos sukomponuotos navose“, – pažymėjo S. Gutauskas. Menininkas kuria ne tik vitražus, bet yra ir žinomas tapytojas. Garsios menininkų Gutauskų dinastijos atstovas S. Gutauskas mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje tapytojo Jono Daniliausko klasėje, 1983–1990 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios dailės fakultete, profesoriaus Algimanto Stoškaus vitražo studijoje.

Vitražisto V. Švarlio dovanos
Ta pati Truskavos Šv. Dvasios parapija gali pasigirti ir dar viena vitražo kompozicija, sukurta žymaus lietuvių vitražisto Vytauto Švarlio. Meistro darbai puošia daugelį Lietuvos bažnyčių ir koplyčių. Prieš penkerius metus Truskavos rekolekcijų namuose Šiluvos Dievo Motinos koplyčioje buvo pašventinti menininko kurti vitražai, sukurti Šiluvos ir Krekenavos Dievo Motinos paveikslų motyvais. Vitražistas V. Švarlys savo darbe naudoja klasikinę vitražo techniką, kurioje naudojamas spalvotas ir baltas stiklas, švinas bei alavas. Menininkas yra sukūręs daugiau nei šimtą monumentalių vitražo kompozicijų, kurios puošia visuomeninių pastatų, bažnyčių interjerus, privačias kolekcijas Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, JAV, Rusijoje. Dėkingas menininkas tąkart padovanojo ir vitražo „Auka“ reprodukciją (šis vitražas puošia Senosios Varėnos bažnyčią).