Kalėdos! Jau pats žodis džiugina širdį. Neretai į jas atkeliaujama per parduotuvių šturmą, per ilgus kalėdinių dovanų sąrašus, per skubėjimą įžiebti eglutes ar per triukšmingus kalėdinius vakarėlius dar net nesulaukus Kalėdų… Išaušta šventinis rytas, o daugelis jau yra pavargę nuo šurmulio, blizgučių, dovanų pakavimo. Bet yra ir kitas kelias – adventinis, kuris suvirpina širdį, augina gerumą ir tikėjimą. Apie tikrąsias vertybes, atskleidžiančias Kalėdų esmę, kalbėjomės su Dotnuvos Viešpaties Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos klebonu, kun. Giedriumi Maskolaičiu.
– Dvasininkai ragino advento laikotarpį skirti maldai, išpažinčiai, susitaikymui. Kodėl tai svarbu?
– Adventas skirtas pasiruošti Kristaus gimimo iškilmei, bet tai, ką išvardijote, yra svarbu ne vien per adventą. Žmogus turėtų kasdien gyventi ramia sąžine, ramia širdimi, susitaikęs ir su žmonėmis, ir su Dievu. Kasdienybėje pasitaiko nuodėmių, bet ateini į bažnyčią, atlieki išpažintį, stengiesi taisyti klaidas ir gyventi šventai. Kiekvienas mes esame pašaukti į šventumą, o jis ateina, kai išgyveni Kristaus buvimą asmeniškai, kai meldiesi, dėkoji, atsiprašai. Kad eitum tuo šventumo keliu, reikia atgailos, susitaikinimo.
Advento laike mes akcentuojame ramybę – vidinę, dvasinę, kad malonės būsenoje sutiktume Kristaus gimimą.
– Kviečiate ir bendrystei?
– Taip, reikia atrasti laiko pabūti ir maldoje, ir su šeimos nariais. Dabartiniai žmonės tik skuba, tik lekia, prieš šventes rūpinasi dovanomis, dekoracijomis, bet pagalvokime, kiek laiko mes praleidžiame šeimoje, ne būdami po vienu stogu, atskiruose kambariuose ar įsikniaubę į telefonus, bet gyvai bendraudami su tėvais, broliu, sese? Ar turime laiko juos išklausyti, ar mums svarbu, kaip kiekvienam sekasi?
Turime branginti tiek žmones, tiek ir laiką, kurio negalime nei atsukti, nei pagreitinti. Jis bet kada gali baigtis, tada supranti, kad žmogaus buvimas žemėje yra laikinas, per akimirką gali to netekti. Tada pagalvoji, o kodėl aš dėjau akcentus į dovanas, į dekoracijas, į kitus materialius dalykus? To irgi reikia, bet ne tai yra svarbiausia.
Tikra dovana nebūtinai turi būti brangi, ji gali būti tavo paties rankomis pagaminta. Įsigyti gali bet ką ir bet kur, bet, kai pats darai, tu galvoji apie tą žmogų, parodai, kad jis tau yra svarbus ir kad tu gali jam skirti laiko. Į tai sudedi savo širdį, rankų šilumą ir tai irgi teikia didelį džiaugsmą.
Vieni parapijiečiai pasakojo, kaip jie gamino advento vainikus ir dar liko medžiagų, tad nusprendė pagaminti vainiką ir kaimynams. Kai nunešė jiems, šie nustebo, kaip čia, kas? Tokiu būdu neši džiaugsmą žmonėms, parodai, kad ir jų nepamiršai. Kurkime tuos draugiškus santykius nuolatos. Gimė mintis – įgyvendink. Ką žinai, gal tuo momentu žmogui ypač reikia to dėmesio, palaikymo. Jei širdis kužda „eik, daryk“, tai ir atsiliepkime į tą kvietimą.
– Dažniausiai gerumas „pramuša“ prieš šventes. Prieš Kalėdas mes labiau pastebime ir sergančius vaikus, ir vienišus senolius, ir beglobius gyvūnus. Kyla noras kažkam padėti. Tada tarsi prisimename labdarą…
– Taip, bet kodėl tai dažniausiai darome tik prieš šventes? Kodėl negalime rūpintis kitais vasarą ar dar kuriuo metu? Gerumo reikia visada.
Būkime dėmesingi, pastebėkime ne tik savo šeimos narius, bet ir aplink esančius. Turime atsigręžti į kiekvieną ir jame atpažinti patį Kristų. Dievas mus moko mylėti kitus, kaip patį save. Elkimės su kitais taip, kaip norėtume, kad ir su mumis elgtųsi.
Kartais užtenka tik aplankyti žmogų, paduoti ranką, paklausti, kuo galiu padėti, ir žmogaus veidas nušvinta! Nes tu skyrei jam laiko, parodei, kad jis nėra kažkur gyvenimo paraštėse, kad jis tau rūpi.
Žmogui svarbu, kad tu panorai įeiti į jo kasdienybę, nepabijojai išsiterlioti savo lakinių batų brisdamas iki jo varganos trobelės… Net maža pagalba padeda žmogui atsitiesti.
– Daugelis pastebi, kad tapome susvetimėję, atšalę, susireikšminę…
– Dabar viską sveriame naudos principu. Žmogus naudingas – tai su juo bendrauju, nenaudingas – nebendrauju. Skirstome žmones pagal rases, socialinę padėtį, užimamas pareigas.
Daiktai tampa svarbiau už žmones. Verčiamės per galvą, kad tik turėtume didesnį namą, prašmatnesnį automobilį. Eikvojame jėgas ir laiką, kad įsigytume begalę daiktų, kurie po kurio laiko atsiduria šiukšlyne. Per gyvenimą apsikrauname daiktais, bet nieko materialaus į Amžinybę nenusinešime, todėl bažnyčia akcentuoja, kad svarbiausia yra dvasinė žmogaus gelmė. Visada reikia išlikti žmogumi, gebančiu matyti ne vien savo, bet ir kito žmogaus poreikius.
– Pastaruoju metu vis daugiau žmonių atsiveria, kad, nors visko turi apsčiai, nesijaučia laimingi. Vieni ieško šamanų, gyvenimo būdo mokytojų, kiti kreipiasi į psichologus…
– Taip yra todėl, kad šiandienos žmonės jau visko matę, girdėję, daug žino, jų niekuo nebenustebinsi. Jie atitolsta ir nuo tikėjimo, ir nuo savų tradicijų. Vis nori kažko naujo, labiau domina kitų kraštų šventės. Įvairovė gal ir gerai, bet tai neturi išstumti mūsų kultūros, mūsų paveldo, lietuviškų tradicijų. Sena – tai nėra bloga, tai yra patikrinta laiko.
Besiblaškydami taip ir išbarstome vertybes. Viską vyniojame į blizgesį, į šurmulį, palaipsniui viskuo persisotiname, viskas tampa nebeįdomu. Ir, jei nesukuriame to artimo ryšio su aplinkiniais, jaučiamės vieniši, neišgirsti, bijome atsiverti.
O juk visiems reikia to paties – paprastumo, nuoširdumo, tikrumo. Bet vis nėra laiko gilintis, kam ir kodėl skauda širdį. Yra tik kažkokia skuba, besaikis, nuolatinis vartojimas. Eglutes mes puošiame ne Kūčių dieną, o jau lapkritį, vos ne iškart po Vėlinių, esame skatinami tik pirkti, tik vartoti, o gal verta išlaukti, auginti tą džiaugsmą, kad Kalėdų rytą tikrai jaustumėmės pakylėti.
– Kokią žinią mums neša kūdikėlio Jėzaus gimimas?
– Jėzus ateina į kiekvieno mūsų gyvenimą. Kad ir kas mes būtume – vadovas ar paprastas darbininkas, sveikas ar ligonis, kalinys ar dar kažkas – mes visi jam rūpime. Jis kiekvieną mūsų kalbina eiti tuo išganymo keliu, o mums tereikia būti atviriems jo kvietimui. Dievas veda, išugdo, suteikia ramybės ir stiprybės. Reikia ne bijoti Dievo, o jį mylėti ir priimti atvira širdimi.
– Ko palinkėtumėte Kėdainių krašto žmonėms šventų Kalėdų proga?
– Palinkėčiau švęsti ne tik išore, bet ir vidumi. Atsigręžkime ir į tuos, kurie yra senelių namuose, globos įstaigose, kurie nebeturi šeimos narių arba jie išvykę į užsienį, sukurkime šventę ir jiems. Yra žmonių, kurie negali išeiti iš namų ir būna vieni, reikia ir juos pastebėti, aplankyti.
Nenusigręžkime nė nuo vieno žmogaus. Daug nereikia, kad padarytum kažką laimingu ir pats būtum laimingas.
Aš visada sakau: jei nori gyventi ramiai, pats nešk ramybę, nori džiaugsmo – kurk jį kitiems ir pats mokėki džiaugtis, kad ir smulkmenomis. Visada pradėk nuo savęs, nereikalauk iš kito. Jei padėsime kitiems, tai ir patys sulauksime pagalbos.
Mielieji Kėdainių krašto žmonės! Mylėkime Dievą, mylėkime savo artimą, vienas kito atsiprašykime, atleiskime, globokime, paremkime. Gyvenkime atvira širdimi, būkime ramybės žmonės, dalinkimės gerumu ir tai darykime ne tik per Kalėdas, bet ir visada. Būkite palaiminti!
